Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Grįžtant prie birželio 5-6 dienomis LR Seime vykusios tarptautines konferencijos „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus" (Pasipriešinimo totalitariniams režimams sąsajos ir išdavos)

Atvirumo politika

Zbigniewas BRZEZINSKIS

(Jungtinės Amerikos Valstijos), pasveikinęs vaizdo įrašu

/.../ Didelė Europos dalis dėl Antrojo pasaulinio karo iš pradžių tapo pavaldi vienam totalitariniam režimui, paskui kitam, o vėliau ir vėl pirmajam režimui, būtent Sovietų Sąjungai. Prireikė beveik pusės amžiaus išsivaduoti iš tokio pavaldumo. Tai įvyko ne tik dėl išorinių veiksnių - konkurencijos su Vakarais ar Jungtinių Valstijų paramos žmonėms, siekiantiems laisvės Vidurio Europoje. Tai įvyko ir dėl konkrečių veiksmų, kuriuos atli­ko pavergtų šalių žmonės. O jie padarė įvairių dalykų. Galiausiai įvairiais būdais jie prisidėjo prie to, ką turime šiandien, - nepriklausomą iš nepriklausomų demokratinių valstybių sudarytą Europą. Tai pavyko įgyvendinti iš dalies dėl to, kad šiose šalyse vyko pasipriešinimas totalitariniam valdymui. Visi, kas susipažinę su Baltijos šalių ar kitų Vidurio Europos valstybių istorija, žino, kad net ir praėjus dešimtmečiui po Antrojo pasaulinio karo miškuose buvo žmonių, auko­jusių savo gyvybes, kad kada nors jų tautiečiai būtų laisvi. Ir mes privalome juos prisi­minti, nes jie atidavė viską, tačiau mainais už tai negavo nieko. Dauguma jų net neišgyveno. Kai kurie iš jų galbūt turi vaikų, kurie šiandien gali pasinaudoti tuo, dėl ko kovojo jų tėvai. Yra ir tokių, kurie buvo ištremti ir kentėjo. Taip pat yra žmonių, kurie paprasčiausiai tyliai darė, ką galėjo, kad tik sustiprintų ir išlaikytų savo kultūrą, vertybes ir savo tapatumą. Totalitarinėje sistemoje jie siekė išsaugoti tai, ką manė esant svarbiausia, - savo tautinį tapatumą, savo istoriją ir savo kultūrą. Jų indėlis taip pat svarbus, nes kitaip jie būtų buvę ištrinti iš Europos kultūrinio žemėlapio, net jei demografiškai ir to­liau gyventų. Taigi reikia pripažinti, kad veikusieji tyliai, bet apgalvotai taip pat prisidėjo prie išsilaisvinimo.

Ir šiandien mūsų užduotis - ne tik visa tai sutvirtinti. Tai jau vyksta, nes šios šalys yra Eu­ropos Sąjungos ir Atlanto bendruomenės da­lis, ir kartu su Jungtinėmis Valstijomis per NA­TO stiprinamas šių šalių saugumas. Tačiau dėl tokio sutvirtinimo reikia neužmiršti kaimynų. Be abejo, ši užduotis dar nebaigta. Vis dar yra kitų valstybių, kitų žmonių, siekiančių būti Eu­ropos dalimi, būti Atlanto bendruomenės da­limi. Pavyzdžiui, Ukraina. Žinome, kad ukrai­niečiai jau vis daugiau žvalgosi į Vakarus. To­dėl visiems naudinga, kad šis procesas sėkmin­gai tęstųsi. Gruzinai taip pat norėtų būti šios didžiulės „įmonės" dalimi. Aš žinau, kad ir lie­tuviai, ir lenkai, ir kiti labai domisi Ukraina ir Gruzija. Be viso to, negalima pamiršti rusų. Tačiau svarbiausia suvokti, kad jei Ukraina, Gruzija ir kitos šalys artės prie jas palaikan­čių Vakarų, prie Europos Sąjungos, kuri joms atvira, prie NATO, kuri yra joms atvira, ga­liausiai tuo pavyzdžiu turės pasekti ir Rusija. Jeigu jos artės Vakarų link, nebeliks jokių ga­limybių atkurti kokią nors Kremliaus valdo­mą imperiją. Neliks galimybių imperinei Ru­sijai. O Rusija viena būtų labai pažeidžiama. Vienos Rusijos tarp Europos ir Kinijos geo­politinė padėtis nebūtų gera. Protingi rusai tai supranta.

Aš paminėjau visa tai tik todėl, kad atviru­mo politika Ukrainos ir Gruzijos atžvilgiu jo­kiu būdu nėra antirusiška politika. Tai politika, kuri galiausiai nutiesia Rusijai kelią tapti dali­mi to, ką mes švenčiame šiandien, - nepriklau­somybės, įvairovės, demokratijos dalimi plates­niame Europos ir Atlanto kontekste.

© 2008 „XXI amžius“