Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Grįžtant prie birželio 5-6dienomis LR Seime vykusios tarptautines konferencijos „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus" (Pasipriešinimo totalitariniams režimams sąsajos ir išdavos)

Nepavergtoji sovietmečio kultūra

Vanda ZABORSKAITĖ

Kultūros vaidmuo sovietų okupuotuose kraštuose nebuvo vienareikšmis. Viena vertus, tai buvo dvasinio pavergimo priemonė, kita vertus, joje glūdėjo labai didelė pasipriešinimo laisvės ir žmogiškumo potencija. Taip buvo visoje Rytų ir Vidurio Europoje, ne kitaip buvo ir Lietuvoje. Be europinio konteksto, būtų sunku suprasti ir Lietuvoje vykusius procesus. Aišku, jie turėjo ir savas priežastis, savus tikslus ir motyvus.

Kaip atvira žaizda skaudėjo ką tik už­gniaužta ginkluotoji rezistencija. Buvo aiš­ku, kad okupacija greitai nepasibaigs, kad reikia išsaugoti kultūros tęstinumą, rūpin­tis jaunosios kartos ugdymu. Tik pasibaigus karui socialdemokratas profesorius A. Žvi­ronas, pats netrukus atsidūręs Sibiro lage­riuose, skatino imtis neginkluotos rezisten­cijos. V. Mykolaitis-Putinas netrukus para­frazavo šūkį, kuris buvo iškeltas po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo XVIII a. pa­baigoje, kai tiek Lietuva, tiek Lenkija nete­ko valstybingumo daugiau kaip 120 metų: „Tauta turi būti priaugusi ne tik nepriklau­somybei, bet ir vergovei. Tada ji bus pribren­dusi ir amžinybei". Tiesa, šį kartą okupaci­ja nesitęsė 120 metų kaip aną sykį, bet 50 metų irgi daug.

Kalbant apie kultūros situaciją postalini-niu laikotarpiu, analogijos su Rytų ir Vidurio Europa aiškios. Visur susiklostė dvi kultūros sistemos: oficialioji ir nekonformistinė pog­rindinė. Oficialiojoje kultūroje laisvės ir prie­vartos sferos irgi buvo skirtingos. Pavyzdžiui, nevienodos jos buvo Lenkijoje arba Rytų Vo­kietijoje. Bet esmė oficialiosios kultūros visur buvo daugmaž vienoda ir geriausiai ji aptarta Česlovo Milošo knygoje „Pavergtas protas".

Pogrindinės kultūros mastai ir turinys įvai­riose kraštuose irgi skyrėsi. Lietuvoje jai pri­klausė pirmiausia katalikiškos kultūros ir spau­dos blokas - „Katalikų Bažnyčios Kronika", jos leidėjai ir autoriai. Tokie žmonės kaip žur­nalistas Petras Kimbrys, poetė Lacrima-Marija Katiliūtė, kunigas teologas Česlovas Kavaliauskas, pogrindinės žiniasklaidos auto­riai. Tai ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios žiny­nas", balansavęs ant legalumo ribos, susijęs su kunigo V Aliulio veikla. Būta ir nekatalikiš­kos pogrindžio spaudos su savais bendradar­biais, skaitytojais ir platintojais, tokie leidinė­liai kaip „Aušra", „Perspektyvos", „Alma ma-ter". Tai ir Helsinkio grupės, jungusios įvairių pasaulėžiūrų žmones, reiškimasis kultūroje. Tai Tomas Venclova, iš dalies Ona Lukauskai-tė-Poškienė. Pogrindinei kultūrai atstovavo nedidelė radikali visuomenės dalis, nėjusi į kompromisus su sovietine valdžia.

Didžiosios visuomenės dalies laikysena buvo nestabili, ji priklausė nuo aplinkybių stiprėjant arba silpstant politiniam ir ideolo­giniam spaudimui. Ji režimui nesimpatizavo, bet išoriškai laikėsi visų lojalumo formų. Ne­maža dalis, žinoma, kolaboravo su okupaci­ne valdžia ir jos rankomis daugiausia ir buvo vykdomos represijos prieš visas neprisitaiky-mo, o tuo labiau nesusitaikymo apraiškas. Tam tikra visuomenės dalis reiškėsi viešojo­je erdvėje stengdamasi įsilėkti į legalumo api­brėžtį. Ji buvo priklausoma nuo sovietinės valdžios ideologijos, bet kartu siekė savaran­kiškumo, autonomijos, nepriklausomumo. Tai buvo žmonės, įsitikinę, kad okupacija bus ilga ir kad būtina jos metu užtikrinti nacio­nalinės kultūros tęstinumą. Tai bus galima daryti tik prisitaikius prie sąlygų. Prisitaiky­ti, bet nesusitaikyti - tokia buvo jos taktika. Tai buvo, sakyčiau, sąmoningas apsisprendi­mas konformizmui, bet redukuojant jį iki mi­nimumo. Ribos čia nebuvo griežtos, paliktos kiekvieno asmeniniam apsisprendimui ir asmeninei moralinei atsakomybei.

Neįstengsiu čia apimti kultūros visumos kaip tautos mentaliteto ir visų jo ob-jektyvacijos formų. Pabandysiu šiuo požiū­riu apibūdinti akademinę lituanistiką ir jai artimus sluoksnius, taip pat profesinio me­no sritį, knygų leidybą. Čia nepavergtosios kultūros esmė yra turbūt geriausiai matoma. Daugiausia ją kūrė žmonės, nepriklausę ko­munistų partijai, nors buvo ir kitokių. Bro­nislovas Genzelis, Jurgis Tornau, Juozas Jur­ginis, Juozas Pikčilingis, Česlovas Kudaba te­būnie ryškiausi pavyzdžiai. Netiesa, net yra ir klaidžiojantis mitas, kad anuomet aukštą akademinį rangą galėjo pasiekti vien parti­jos nariai. Partijai niekada nepriklausė, pa­vyzdžiui, Jurgis Lebedys, Meilė Lukšienė, Donatas ir Leonardas Saukos, Juozas Gir­dzijauskas, Vytautas Kubilius, Zigmas Zin­kevičius, Albertas Zalatorius, Vanda Zabors-kaitė ir kitų mokslo sričių žmonės kaip fizi­kas Aloyzas Sakalas, Algimantas Mar­cinkevičius - medicina. Tai tik pirmosios ge­rai žinomos pavardės, kurios ateina į galvą. Buvo susiformavę tam tikri sąlygiškai nepa­vergtųjų, jeigu juos taip galima pavadinti, toks pavadinimas dabar įsigali mūsų kultū-rologijoje - nepavergtųjų židiniai.

Minėtina Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra. Ji nuo pat pokario iki at­gimimo buvo kritikuojama dėl netinkamo ideologiniu požiūriu darbo, pradedant Jur­giu Lebedžiu, baigiant Donatu Sauka. Tuo pagrindu buvo atleidžiami jos dėstytojai, pa­vyzdžiui, Petras Ivanovas, Petras Čiurlys. 1958-1961 metais įvyko stambus valymas -dingstis apkaltinti katedrą buvo studentų re­akcija į Vengrijos įvykius, išleistas studentų lituanistų kūrybos almanachas. Katedra ska­tino studentus pažinti ir vertinti nacionali­nės kultūros vertybes, nepasiduoti humanis­tinių ir estetinių vertybių deformacijai, ku­rią vykdė viešpataujanti ideologija. Katedra buvo apkaltinta nacionalizmu, nemarksisti-ne dėstymo ir studentų ugdymo kryptimi. At­leista katedros vedėja M. Lukšienė, dėstyto­jos I. Kostkevičiūtė, A. Rabačiauskaitė, V. Zaborskaitė, Vilniaus universiteto rekto­rius J. Bulavas. Pašalinta iš universiteto ir ki­taip represuota nemažai studentų.

Nepavergtos kultūros židinys buvo Vilniaus universiteto Filosofijos katedra, kur brendo kri­tinė laisva mintis. Čia didelis Eugenijaus Meš­kausko vaidmuo. Čia išaugo ne vienas būsimų­jų Sąjūdžio veikėjų. Žurnalas „Problemos" iš valdžios ideologų susilaukė aštrių užsipuolimų. Išskirtinos reikšmės turėjo B. Genzelio rūpes­čiu suorganizuota ir parengta filosofijos istori­jos chrestomatija, ano meto šviesuomenei pra-plėtusi uždrausto pažinimo sritis. Tai viduram­žių, naujųjų laikų filosofija.

Čia reikia prijungti „Minties" leidyklą, vadovaujamą iš tos pačios Filosofijos kated­ros išėjusių žmonių. Be anos chrestomati­jos, ji išleido daugelį ano meto svarbių teks­tų. Daug nuveikė dalis „Vagos" leidyklos darbuotojų ir jos vadovai J. Cekys, J. Tor­nau, A. Liobytė, V. Visockas. Jų darbas - im­pozantiška daugiatomė lituanistinė biblio­teka su senosios raštijos ir XIX amžiaus tekstais. Tarp jų - Gedimino laiškai, Myko­lo Lietuvio „Traktatas apie lietuvių, totorių, maskvėnų papročius", A. Kojelavičiaus „Lietuvos istorija", S. Daukanto, M. Va­lančiaus, J. Basanavičiaus, J. Šliūpo ir kitų autorių raštai, kurie galėjo pasirodyti tik siauram specialistų ratui skirtame akademi­niame leidinyje, tačiau ėjo dideliais tiražais ir plačiai sklido, išlaikydami tautos atminty tam tikrus vardus ir tekstus.

Taip pat buvo serija „Lietuvių liaudies menas", į kurią po didelių pastangų pateko ir koplytstulpiai, ir dievdirbių medinės skulp­tūros. Į tą eilę būtina įtraukti Irenos Kostkevičiūtės žinomą monografiją apie dievdirbį Vincą Svirskį, kurią ji parašė išmes­ta iš universiteto, neturėdama valdiškos tar­nybos, perėjusi į menotyrą ir čia nuveikusi daugelį reikšmingų darbų. Jos monografija įteisino domėjimąsi dievdirbių kūryba, savo­tiškai ją reabilitavo. Pasirodė Zitos Žemai­tytės darbai apie L. Šepką, I. Užkurnį. Tai aktyvizavo medinę liaudies meistrų kūrybą.

Reikšmingi „Vagos" darbai palaikant ir nekonformistinę dailę. Kai iš tuometinio Dailės instituto buvo pašalinta grupė studen­tų už oficialiosios socialistinio realizmo es­tetikos nepaisymą (tai A. Ambraziūnas, V. Kisarauskas, V. Vildžiūnas ir kiti), „Vaga" jiems užsakinėjo knygų iliustracijas, pirko ir kitus skatino pirkti jų darbus ir taip jiems pa­dėjo išsilaikyti. Netrukus dailėje prasidėjo laisvėjimo procesai. Tas pats vyko muzikoje. Reikšmingą vaidmenį čia suvaidino Varšuvos rudens festivaliai - vienintelis langas mūsų kompozitoriams dalyvauti šiuolaikinės mu­zikos procesuose ir juos pažinti.

Talentingiausią literatūros dalis - groži­nė literatūros - irgi neišsiteko socialistinio realizmo rėmuose, ypač dviem paskutiniais okupacijos dešimtmečiais. Nors reikia pripa­žinti, kad iš ano laiko stambesnių nespaus­dintų rankraščių nepasiliko stalčiuose. Tai, matyt, nulėmė ir mažos tautos kultūrinio lau­ko siaurumas, ir ginkluoto pasipriešinimo nu­alinta ir išsekinta tauta, kuri negalėjo sau leis­ti radikalesnės kultūrinės rezistencijos. Bet aiškiai kirtosi su oficialiosios literatūros ka­nonu ir V. Mykolaičio-Putino „Būties valan­da" ir „Langas", ir J. Marcinkevičiaus po 1969 metų parašyti tekstai, jaunesnės kartos poetai - M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė, J. Juš-kaitis, S. Geda ir daugelis kitų.

Proza, kurioje ryškėjo kritiškas santykis su okupacine tikrove - tai J. Aputis, R. Gra­nauskas, B. Vilimaitė, J. Mikelinskas, R. Lan­kauskas, vėliau S.T. Kondrotas, V. Ja-sukaitytė, radikaliai modernizavę realistinį pasakojimą, reiškę dorovinį jautrumą ir tokį žmogaus suvokimą, kuris buvo svetimas ofi­cialiajai ideologijai ir dažniausiai atsigręžęs į tradicinės agrarinės kultūros vertybes. Mi­nėtina čia Laimono Noreikos veikla, kuris poezijos ir prozos skaitymais rasdavo labai platų visuomenės atgarsį.

Teatras, teatro spektakliai, pavyzdžiui, į J. Jurašo pastatytus J. Marcinkevičiaus dra­minės trilogijos „Mažvydas", „Katedra", „Mindaugas", K.Sajos „Mamutų medžioklė" spektaklius, kurie dažnai buvo cenzūruoja­mi, draudžiami, plūdę žiūrovai.

Pagaliau 8-9 dešimtmetyje įsisiūbavusi jaunimo grupių veikla: kraštotyros ekspedi­cijos, gamtosauga, žygeiviai, liaudies dainų sambūriai, „Romuva", Mataičių sutartinių te­atras, „Kupiškėnų vestuvės" - tai buvo vis re­akcija į oficialųjį „Lietuvos" ansamblį ir jo stilistiką puoselėjusius mažesnius kolektyvus, atstovavusius socialistiniam turiniui na­cionaline forma.

Visas šis intensyvus kultūrinis gyvenimas, kuris balansavo ant leistinumo ribos ir skleidė­si kita linkme negu norėjo oficialioji kultūros politika, - stropiai valdžios sekamas, dažnai draudžiamas ir persekiojamas. Buvo uždaro­mos parodos, nukabinami paveikslai, uždrau­džiami spektakliai ir knygos. Tai buvo visuome­nei moralinė atrama ir atspirtis bei atgaiva oku­pacijos slogioje atmosferoje. Ji buvo prielaida kilti Atgimimui ir Sąjūdžiui, manau, daug di­desniu mastu negu politinė rezistencija, kuri pa­lietė ir darė įtaką kur kas šiauresniems radika­liesiems visuomenės sluoksniams.

© 2008 „XXI amžius“