PASIRINKIMO KRYŽKELĖJE
Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS
Valdančiosios daugumos lyderiai dar kartą pademonstravo savo tikrąjį veidą - šį kartą besąlygiškai gindami skandalingai susikompromitavusį sveikatos
apsaugos ministrą Rimvydą Turčinską.
Prezidentas Valdas Adamkus
kreipėsi į premjerą ir Vyriausybę su pasiūlymu išnagrinėti Turčinsko veiksmus ir padaryti atitinkamas išvadas. Deja, šie klausimai net nebuvo reikiamai apsvarstyti.
Premjeras G. Kirkilas stojo į R.
Turčinsko pusę, pareikšdamas: Ministras turi ištaisyti klaidas ir dirbti
toliau". Paskutiniu metu svarstomi kiti skandalingi faktai, susiję su
greitosios pagalbos automobilių pirkimu.
Automobiliai buvo perkami
aukštesnėmis nei rinkos kainomis. Klaipėdos kraujo centro išgrobstymo istorija toliau glaistoma, tikintis, kad triukšmas nurims, ir viskas bus
kaip buvę. Vis dėlto, ministras, kaip jau rašėme penktadienį atsistatydino,
nes pamatė, jog pakliuvo į nemalonią
padėtį.
Prezidentas V.
Adamkus pademonstravo ryžtą, vetuodamas Aukštojo mokslo įstatymą. Šiam įstatymui
priekaištų turėjo politikai, įvairios
jaunimo, studentų ir visuomeninės
pilietinės organizacijos. V. Adamkus pabrėžė, kad Seime birželio 5 dieną priimto įstatymo kai kurios nuostatos
nėra tinkamos, jose palikta vietos
piktnaudžiavimams, yra spragų, kuriomis pasinaudojus būtų galima žymiai pakelti
mokesčius už mokslą.
Neseniai
paskelbti rezultatai rodo, kad krito Lietuvos konkurencingumo rodikliai. Taip, Lietuvoje gerai išvystyta mažmeninė prekyba, pagal tai lenkiame
ir kai kurių kaimyninių šalių,
pavyzdžiui, Lenkijos regionus. Tai Lietuvos privalumas. Tačiau žvelgiant į kainas parduotuvėse, jos didesnės nei Lenkijoje, mėsa ten pigesnė apie 15-20
procentų, 20 procentų pigesnis cukrus,
20-30 procentų pigesnės įvairios
statybinės medžiagos. Kas lemia tokius skirtumus? Priežasčių yra kelios. Viena iš jų - Lietuvoje virš
50 procentų parduotuvių priklauso
trims didiesiems prekybos tinklams.
Monopolistinės prekybos struktūros turi galimybę bendru sutarimu kelti kai kurias kainas, kurioms jau
ir taip turi įtakos pieno ir kitų
sričių monopolistai. Dėl kai kurių pramonės šakų žlugdymo atrodome
kurioziškai. To pavyzdys - Lietuvos cukraus pramonė, per daugelį metų iš esmės sužlugdyta - beliko tik vienas cukraus fabrikas.
Birželio 17 dieną
Generalinis prokuroras A. Valanti-nas
kreipėsi į Seimą prašydamas leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn buvusį Seimo pirmininką Viktorą Muntianą. Jis įtariamas 2007 metų gegužės - birželio
mėnesiais piktnaudžiavęs tarnyba,
įsivėlęs į tamsius sandėrius, tarp
jų ir į dokumentų klastojimą. Pats V. Muntianas neatmeta galimybės pats atiduoti parlamentaro mandatą. Bylos baigtis pakankamai neaiški, nes prisimename 2004
vasaros triukšmingas bylas, kurios
vėliau subliūško.
Visa valdžios
sistema iš esmės suaugo su oligarchų V sluoksniu. Oligarchų klanų ir valdančiųjų neokomunistų politikų simbiozinis ryšys jau seniai yra ypač
artimas. Žinoma, čia nereikia
painioti sąvokų ir nevadinti oligarchais kiekvieno stambaus verslininko. Dar
Antikos laikais graikų
valstybėse kova dėl valdžios vyko toli gražu ne vien turtiniu pagrindu. Dėl valdžios kovojo ir demokratinių pažiūrų turtingi žmonės su kitais panašios
turtinės padėties žmonėmis, norinčiais
užgrobti valdžią ir valstybėje
tvarkytis kaip savo kieme, kurti oligarchinius ir tironiškus režimus. Garsios Atėnų valstybės politinės figūros
Solonas ir Periklis buvo kilę iš
turtingųjų sluoksnio, tačiau savo
valdymo metu vykdė visiems piliečiams naudingas reformas, pasisakė už demokratiją. Kai kurie stambūs Lietuvos verslininkai remia demokratines iniciatyvas,
pasisako už pažangias idėjas, nėra
įsivėlę į tamsius sandėrius. Oligarchija
yra mažumos valdžia: tai santvarka, kurioje valstybėje įsigalėjusios nedidelės asmenų grupės primeta valią kitiems piliečiams, juos išnaudoja, pelnosi jų
sąskaita. Įdomu pastebėti oligarchų
evoliuciją, kaip jie kilo į verslo
piramidės viršūnę. Kai kurie iš jų nepriklausomos Lietuvos atsikūrimo pradžioje buvo smulkesni kriminaliniai
autoritetai, vėliau tapę stambiais kriminaliniais lyderiais, galų gale legalizavo savo kapitalą, sukūrė stambias
oficialaus verslo struktūras, užmezgė
artimus ryšius su valdžios žmonėmis,
kitaip tariant, įsiteisino". Bet didesnė oligarchų dalis - komunistinės
nomenklatūros ir KGB žmonės. Tokie yra garsiosios Dujotekanos" savininkai
R. Stonys ir P. Vojeika, Klaipėdos verslo magnatas M.Gusiatinas ir dar daugybė jų kolegų. Ko gero, pakankamai tikslus
yra kai
kurių apžvalgininkų vartojamas terminas - lietuviška coza nostra", taip
įvardijant dabartinius Lietuvos valdančiuosius sluoksnius. Tai išnaudotojų klasė, gyvenanti daugumos Lietuvos žmonių sąskaita. Oligarchinis valdymas
remiasi kriminaliniais metodais,
korupcija. Klastos ir korupcijos apraiškos graužia valstybę tarsi
progresuojanti erozija. Tuo ir
primename Pietų Italiją, Bulgariją. Beje, Bulgarijoje, kaip ir Lietuvoje, jau ilgą laiką karaliauja buvę
komunistai ir jų valdymo rezultatai nelabai džiugūs.
Valdančiųjų
partijų atstovai, nors nesugeba tvarkyti V šalies reikalų, bet savo
ryžtą" demonstruoja provincijoje.
Birželio 12 dieną susijungę nomenklatūrinių ir populistinių partijų atstovai
nušalino Panevėžio vadovus - merą Vitą
Matuzą ir vicemerą Petrą Luomaną. Valdžios vertėjai
švaistėsi
neaiškiais kaltinimais, tačiau
jau dabar aiškėja tikrieji šio perversmo tikslai -
miesto vadovai neįtiko grupei kriminalinių verslininkų, kurie ir inicijavo permainas miesto valdžioje. Perversmui dirigavo R. Pakso partijos atstovas K. Vainauskas, aktyviai palaikomas savo partiečių, Darbo partijos atstovų ir liberalcentristų.
Vytautas Landsbergis prieš keletą mėnesių įspėjo nepasiklysti tarp galybės partijų. Anot V. Landsbergio, iš tiesų yra dvi partijos. Viena - vartotojų
ir prisitaikėlių (socialdemokratai, valstiečiai, populistinės Darbo bei
Tvarkos ir teisingumo" partijos) ir
kita - pažangių demokratinių jėgų
(Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai ir Liberalų sąjūdis).Visas partijų
rinkinys yra tarsi priedanga. Tuo metu, kai patriotinės jėgos jungiasi (tai
šįmet padarė j vieną politinę jėgą
susijungę Tėvynės sąjunga, Lietuvos
krikščionys demokratai ir tautininkai), tai prorusiškos partijos kuria savo
satelitus - dukterines partijas. Birželio
15 dieną įsikūrė Leiboristų partija. Šios partijos lyderių gretose
daugiausia buvę Darbo partijos veikėjai, o pirmininku
išrinktas buvęs DP prezidiumo narys Borisas Fiodorovas. Tokių partijų kūrimosi pagrindinė priežastis -noras sujaukti Lietuvos politinį lauką ir
artėjančių rinkimų akivaizdoje
kelti sumaištį neapsisprendusių rinkėjų galvose, stengtis atitraukti kad ir nedidelę dalį balsų nuo opozicinių jėgų, ypač nuo Tėvynės
sąjungos-krikščionių demokratų partijos. Kartais girdimi postringavimai apie
tai, kad neokomunistai savaime pasitrauks nuo valdžios, tiesiog jie natūraliai pasens, užleis vietą
jaunimui, yra abejotini.
Pirmiausia, Kirkilo ir Macaičio amžiaus veikėjai dar visai nesiruošia trauktis
nuo valdžios, jie stengsis kuo ilgiau ją išlaikyti veikdami kartu su
populistais - Uspaski-chu, Bosu ir panašiais
veikėjais. Nors R. Paksas ir jo gvardija labai stengiasi išreikšti savo
išskirtinumą, tačiau net jei jie ir gautų
nemažai vietų rinkimuose, norėdami turėti daugumą turėtų ieškoti
sąjungininkų. O tokie jau dabar aiškūs -
patyrusi Kirkilo ir Juršėno socdemų gvardija, Darbo partija, gal ir Prunskienės vadovaujami
valstiečiai. Jaunas amžius ne visada reiškia pažangumą (Zuoko, Čapliko, Sabatausko pavyzdžiai).
Kai kalbame apie
Lietuvos dalyvavimą NATO struk-ūrose,
narystę Europos Sąjungoje, reikia pripažinti akivaizdžius dalyvavimo šiose organizacijose privalumus. Tačiau mūsų vidaus politiką didele dalimi nulemia
mūsų pačių veiksmai ir
apsisprendimas. Ryšiai su vakariečiais pakankamai skirtingi, kaip ir pačių vakariečių nuostatos.
Ten, Vakaruose, yra daug Lietuvos
draugų, tačiau yra ir nemažai parsiduodančių veikėjų. Žinomas apžvalgininkas,
britų laikraščio Economist"
žurnalistas Edvardas Lukas savo straipsnyje Naujoji
Putino blogio imperija" išsamiai nagrinėja
dabartinius Rusijos ir Vakarų santykius: Putinas ir jo pagalbininkai sėkmingai sustiprino Kremliaus įtaką ne tik Vakarams, bet ir Vakaruose. Augantis
verslo lo-bizmas, susijęs su Rusija,
atstovauja tokiai penktajai kolonai,
kurios nematėme per ankstesnį šaltąjį karą. Kažkada tai buvo komunistų
profsąjungos, Kremliaus nurodymu kenkusios
Vakarams. Dabar tai yra prokremliški bankininkai ir politikai, išduodantys savo šalis".
Regint dabartinę padėtį Lietuvoje, kyla klausimas, ką daryti. Yra du pasirinkimo keliai: arba nusivilti ir dreifuoti, gal dar išvykti iš savo krašto, arba
aktyviai dalyvauti artėjančiuose
rinkimuose į Seimą, balsuoti už pažangias
opozicines jėgas, burtis j pažangius pilietinius judėjimus, partijas, profsąjungas, kovoti už savo teises,
rengti įvairias akcijas. Nemažai
nulemia ir mūsų vertybinės nuostatos
- svarbu padėti kitiems, ne vien žodžiais bet ir darbais. Lietuvos likimą istorijos eigoje dažnai nulemdavo
kad ir negausios, bet susitelkusios
patriotų grupės.
© 2008 XXI amžius
|