Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kodėl Ukraina - ne Rusija

Gintaras VISOCKAS

Dmitrijaus Popovo ir Iljos Milšteino knygos „Julijos Timošenko paslaptis: oranžinė princesė" viršelis

„Oranžinės revoliucijos" herojė Julija Timošenko simbolizuoja Ukrainos pasiprieši­nimą Rusijos dominavimui, populizmą bei socialinę utopiją. Tai -pirmoji moteris oli­garche, kontroliavusi ketvirtį Ukrainos ekonomikos, „pelenė" iš Dnepropetrovsko „chruš-čiovkų", virtusi „oranžine princese", geležinės valios ir veriančio žvilgsnio moteris, pa­klupdžiusi ant kelių Ukrainos „krikštatėvius", nenuilstanti įvaizdžio kūrėja, kurios suk­nelių ir šukuosenų stiliaus aptarimai žiniasklaidoje dažnai užgožia šalies politinius įvy­kius". Tai - ištrauka iš dviejų Miunchene gyvenančių rusų žurnalistų Dmitrijaus Popo­vo ir Iljos Milšteino knygos, Julijos Timošenko paslaptis: oranžinė princesė", kurią 2006-aisiais metais lietuvių kalba išleido leidykla „Kitos knygos".

Knygos autoriai - rusų žurnalistai iš Miuncheno

Be abejo, šis kvapą gniaužiantį trilerį pri­menantis veikalas, išsamiai pasakojantis, kaip Ukrainoje susipynė Rusijos ir Ukrainos, Va­karų ir Rytų interesai, naftos ir dujų verslas, kaip, kodėl ir kokiais metodais čia rengiamos politinės žmogžudystės, kaip nesunku net di­džiausio rango Ukrainos politikui atsidurti ka­lėjime - vertas dėmesio. Tarptautine politika besidomintis skaitytojas vargu ar čia ras itin skandalingų ar nežinomų faktų, duomenų. Ir vis dėlto džiugu, kad ši knyga išversta į lietu­vių kalbą ir prieinama lietuvių skaitytojams. Džiugu jau vien dėl to, kad Ukraina - didelė valstybė, ir jos pergalės, priešinantis Rusijos politinei, ekonominei bei kultūrinei įtakai, svarbios ir Lietuvai. Ką čia ir kalbėti! Ukrai­nos sugebėjimas atsispirti Kremliaus diktatui aktualus ne tik Lietuvai, Baltijos valstybėms, bet gyvybiškai svarbus ir visai Europos Sąjun­gai bei NATO. Logika čia labai paprasta: ofi­cialiam Kijevui nepakliuvus į Rusijos įtakos zoną, bus lengviau ir mums, lietuviams, prie­šintis Rusijos ketinimams valdyti mus bankų, dolerių, naftos ir dujų pagalba. Vokietijoje gy­venančių rusų žurnalistų knygą galima laikyti ganėtinai objektyvia. Joje nėra nostalgijos dėl subyrėjusios Sovietų Sąjungos, dūsavimo dėl Ukrainos norų įsilieti į karinį Šiaurės Atlanto aljansą. Knygos autoriai - nepriklausomos Uk­rainos pusėje, į visus politinius, ekonominius skandalus, nutikusius šioje šalyje, žvelgiantys ukrainiečių, palaikančių visišką nepriklauso­mybės nuo Rusijos idėją, akimis.

Su visais bendražygiais - susipykta

Knygos „Julijos Timošenko paslaptis: oranžinė princesė" autoriai neidealizuoja tų, kurie palaiko Ukrainos pasistūmėjimą Vaka­rų pusėn. Didžiojoje politikoje vargu ar gali­ma vartoti tokias sąvokas kaip „padorumas", „sąžiningumas", „principingumas". Kiek sy­kių artimiausi bendraminčiai ir kolegos išda­vė Ju (aliuzija į Didžiosios Britanijos prince­sę Dianą, sutrumpintai vadintą tiesiog prin­cese Di)? O kiek kartų pati Ju išdavė savo partnerius, rėmėjus, draugus vien dėl to, kad išsilaikytų politikos viršūnėse? Išdavė, par­davė, išmainė tiek kartų, kiek manė esant rei­kalinga, būtina, neišvengiama. Tikriausiai Ukrainoje nėra nė vieno politikos veikėjo, su kuriuo premjerės, parlamentarės, milijonie­rės, galų gale - kalinės duonos paragavusi J. Timošenko nebūtų susipykusi, susitaikiu­si ir vėl susipykusi. Žvelgiant į jos sukauptus turtus negalima pamiršti aplinkybės, jog va­dinamasis pirmasis milijonas buvo uždirbtas tikrai nesilaikant sąžiningumo bei padorumo principų. Be abejo, negalima nesižavėti J. Ti­mošenko, gimusios neturtingoje ukrainiečių šeimoje, atkaklumo, drąsos, ryžto kaupiant milijardinius turtus.

Apie pirmąjį milijoną - tabu

Vėliau užsienio žurnalistai pastebės, jog J. Timošenko labai nenoriai, labai šykščiai pasakoja, kaip jai, neturinčiai politinio užnugario ir garsių dėdžių bei tetų, pavyko „už­kalti" pirmąjį milijoną. Vaizdingam palygi­nimui pasitelkiamas Amerikos automobilių pramonės magnatas Džeraldas Fordas. Duo­damas interviu JAV žurnalistams jis kartą prasitarė, kad pasirengęs sąžiningai atsiskai­tyti už visas savo pajamas, išskyrus pirmąjį milijoną. Julija Vladimirovna susiduria su pa­našia problema. Apie pirmuosius metus ver­sle ji pasakoja nevargindama pašnekovų de­talių gausumu. Sąžiningas tyrėjas turi remtis gandais, paskalomis, liudijimais ir atvira „čer-nucha" ir rinkti visą šią vertingą informaciją po trupinį. Tą patį galima pasakyti apie visą komjaunuoliško amžiaus verslininkų kartą Rusijoje, Ukrainoje, Baltijos šalyse, visoje Sovietų Sąjungoje. Tokias išvadas teigia knygos autoriai.

Trumpų sijonų galia

Taip pat negalima užmiršti ir visų politi­nių intrigų, kurių J. Timošeno teko griebtis, siekiant išlaikyti savąjį verslą pelningą. Tie trumpi sijonėliai, kuriuos J. Timošenko spe­cialiai vilkėdavo, susitikdama, sakykim, su „Gazpromo" bosais Maskvoje, siekdama bent kiek suminkštinti jų širdis, - tik vaikiški žaidimai lyginant su tikromis povandeninė­mis intrigomis, liepsnojusiomis tiek Kijeve, tiek Maskvoje. Beje, ne tokie jau ir neveiks­mingi. Kaip rašo knygos autoriai D. Popovas ir I. Milšteinas, „Gazpromo" ar Kremliaus valdininkai, žvelgdami į dailias Ukrainos premjerės kojas, puikiai suvokdavo, kiek čia daug vaidybos, nenuoširdumo, ir kartu jaus­davo sunkiai nusakomą vyrišką pareigą ne­apgauti, nepeisti, nesumenkinti neva trapios, dailios, silpnos moteriškės iš Kijevo. O tai ne­va „silpnai" moteriškei to tik ir reikėjo. Pasi­naudodama trumpalaikiais savo privalumais, ji griebdavo jautį už ragų. Teigdamas, kad pa­grindinis J. Timošenko principas - neturėti jokių principų, vis dėlto negaliu nepabrėžti, jog vieno principo ji bent iki šiol šventai lai­kosi. Tas principas - tai noras padėti Ukrai­nai vaduojantis iš Kremliaus įtakos. Politi­nės spėlionės nėra dėkingas užsiėmimas, bet, sprendžiant iš knygos apie žaviąją Ukrainos premjerę, J. Timošenko gali išduoti visus lig vieno savo draugus, išskyrus Ukrainą. Jeigu jai reikėtų pasirinkti arba savo milijardus, ar­ba Ukrainos nepriklausomybę, ji greičiausiai atsisakytų visų turtų, pasirinkdama Ukrainą. Gal taip ir nėra, gal tokios situacijos niekad ir nebus ir mes niekad negalėsime patikrint šios versijos, tačiau Miunchene gyvenantys žurnalistai D. Popovas ir I. Milšteinas leidžia suprasti, esą Ukrainoje užtektinai politikų, kurie, kad ir būdami dviveidžiai, valstybės in­teresus vis tiek laiko aukščiau visko.

Politika be J. Timošenko sunkiai įsivaizduojama

Knygoje užtektinai J. Timošenko skirtų pagyrų. Sunku nesutikti su tomis J. Timošen­ko palankiomis išvadomis. Štai tik keletas epizodų, labiausiai įstrigusių atmintin. „Toje šalyje gyvena ir aistringai dėl valdžios kovoja viena iš pačių garsiausių ir ryškiausių pa­saulio politikių - Julija Timošenko. Jos par­lamentinės frakcijos pavadinimas - tai asme­nybės (lyderio iš prigimties) personifikacija. Galų gale juk galima, nors ir sunkiai, įsivaiz­duoti valdančiąją partiją be Viktoro Juščen-kos. Įsivaizduoti opoziciją be Viktoro Janu-kovičiaus -paprasčiau negu paprasta. Be Ju­lijos Timošenko jos blokas neegzistuoja, o ir visas politinis Ukrainos kraštovaizdis keičia­si neatpažįstamai. Į ją dabar budriai žvelgia­ma iš Maskvos, mąstoma apie tai, ar never­tėtų palaikyti šios ryžtingos damos, užuot rė­mus išsisėmusį Janukovičių. Ją atidžiai stebi ir Vakarų lyderiai - tuo atveju, jei išsisemtų Juščenka. Ji keri, ji traukia ir atstumia, ji er­zina ir baugina". O čia dar viena citata: „kažkuris užsienio žurnalistas pavadino ją „vieninteliu tikru vyru Ukrainos vyriausybėje".

„Nenuspėjamumo diapazonas neleistinai didelis"

Žvelgiant į Ukrainos vidaus reikalus iš ša­lies, negalima nepastebėti ir atsiliepimų tų, kurie mano, jog J. Timošenko negali būti ša­lies prezidente. Ir visai ne dėl to, kad ji mo­teris. „Tokiems žmonėms kaip Julija Timo­šenko apskritai negalima duoti į rankas ne­ribotos valdžios, kokią turi prezidentas. Kaip žinome, nuosaikumas - pati sudėtingiausia filosofinė kategorija. Jos neišmanantys žmo­nės, eidami šias pareigas, gali būti tiesiog pa­vojingi... Kitais žodžiais tariant, Timošenko - tai branduolinė energija, kuri daugeliu at­vejų negali pati savęs kontroliuoti, ir nuo jos veiklos bei egzistavimo sąlygų priklauso, ar ji pavirs atomine bomba, ar atomine elektri­ne - taikios energijos tiekėja. Suteikti jai tei­sę iš prezidentūros aukštumų pačiai realizuo­ti savo elgesį - reiškia pasmerkti šalį gyventi su lyderiu, kurio nenuspėjamumo diapazo­nas neleistinai didelis".

„Dnepropetrovsko mafijos" krikštatėvis - Leonidas Brežnevas?

Knygoje apie Ukrainos premjerę J. Timo­šenko taikliai piešiami visų pagrindinių Uk­rainos politinių veikėjų portretai - pradedant prezidentais Leonidu Kravčiuku, Leonidu Kučma, premjeru Pavelu Lazarenka ir bai­giant vos nenunuodytu Viktoru Juščenka. Daug duoklės atiduota net sovietiniams lai­kams, jau mūsų pamirštam Leonidui Brežnevui. Pasirodo, L. Brežnevas kilęs iš to pa­ties Ukrainos rajono, kaip ir J. Timošenko. Dar sovietmečiu buvo kalbama, kad pati ga­lingiausia nusikalstama grupuotė SSRS teri­torijoje buvo vadinamoji „Dnepropetrovsko mafija". Kitaip tariant - „Brežnevo mafija". Juk SSKP CK generalinis sekretorius gimė vos už 35 kilometrų nuo Dnepropetrovsko esančioje Kamensko gyvenvietėje. L. Brež­nevas šiandien užmirštas, jo knygos niekie­no neskaitomos, tačiau Dnepropetrovskas vienu iš didžiausių SSRS karinių pramoni­nių centrų tapo būtent L. Brežnevo dėka. Iš Dnepropetrovsko krašto kilo daug dabarti­nių Ukrainos politikos bei verslo veikėjų. Bū­tent vadinamojoje Brežnevo epochoje ir for­mavosi ledi Ju. J. Timošenkai buvo tik ket­veri, kai L. Brežnevas atėjo į valdžią Krem­liuje. Aštuoneri metukai suėjo, kai Varšuvos sutarties šalys okupavo tuometinės Čekoslo­vakijos sostinę Prahą. Devyniolika, kai pra­sidėjo karas Afganistane... Visa tai paliko ne­išdildomą antspaudą visam gyvenimui.

Ukrainietiškas daugiavektoriškumas

O štai ir buvusio Ukrainos prezidento Le­onido Kučmos portretas. „Užsienio politiko­je Kučma vadovavosi išmintinga valstietiška patarle: meilus veršiukas dvi motinas žinda. Iš Vakarų jis gaudavo milijardus kreditų, iš Rusijos - pigią naftą ir dujas. Mainais, kaip ir rinkimų metu, buvo pasirengęs žadėti part­neriams viską, ką jie norėdavo išgirsti: reikia demokratijos ir NATO - prašom. Amžinos ištikimybės slavų brolybei - prašom. Jo pa­tarėjai sugalvojo protingą šios politikos pa­vadinimą - „daugiavektoriškumas". O Kuč­ma šaipėsi iš visų savo partnerių - tiek kai­mynus iš Vakarų, tiek iš Rytų laikė naiviais kvailiais ir vaidino jiems atsidavusį, tačiau siauraprotį bičiulį".

Ypatinga tema

Dujos - tai apskritai ypatinga tema po­sovietinėse Eurazijos platybėse. Vėlyvoji Bo­riso Jelcino politinė doktrina, kurią absur­diška pavertė jo įpėdinis Vladimiras Putinas, labai paprasta. Dujos dempingo kaina mai­nais už Rusijos, kaip lyderės, pripažinimą. Dujos - pagrindinė poimperiniu sindromu sergančios Rusijos valstybinė šantažo prie­monė. Tiesą sakant, visa NVS, susiformavu­sios ant „nesuardomos" sandraugos griuvė­sių, penkiolikos metų istorija - tai santykių aiškinimosi, smulkių intrigų ir didelių karų istorija. Bent jau šitaip įsitikinę knygos au­toriai. Ar pavyks Ukrainai atremti šį šanta­žą, neprarandant bent jau santykinai pigių dujų, atkeliaujančių iš Rusijos?

Ne Vyriausybės sudėtis čia svarbiausia

Pasak žurnalistų D. Popovo ir I. Milštei­no, svarbu net ne konkretūs vardai ir netgi ne naujosios vyriausybės sudėtis. Ukraina išlaikė nepriklausomybės egzaminą ir vis la­biau atsiplėšia ir tolsta nuo vertikaliųjų re­žimų, užpildžiusių buvusios SSRS erdvę. Tai pakankamai taikus atotrūkis, be kasdienių skandalų - kaip tarp Saakašvilio ir Putino. „Tačiau Kijevo elitas turi daugiau šansų ga­lų gale atsakyti į klausimą, kurį kadaise kė­lė prezidentas Kučma: kodėl Ukraina - ne Rusija? Tikriausiai todėl, kad naujoji Uk­rainos vadovybė taip tiksliai perima civili­zuotame pasaulyje įprastas žaidimo taisyk­les. Pirmiausia žmonės išeina į aikštę palai­kyti to kandidato į prezidentus, kuris yra pa­našesnis į europietį negu jo konkurentas. Paskui šis prezidentas, nebijodamas, kad pralaimės, surengia šalyje sąžiningus rinki­mus ir galiausiai nugali: gal ne politiniu po­žiūriu, bet istoriniu - šito nepaneigsi. Po­žiūriu istorijos, kuri veržiasi į ateitį, bet ra­šoma šiandien, rinkimų biuleteniuose, mū­sų akyse. Per laisvus rinkimus laisvoje šaly­je", - rašoma knygos įžangoje.

© 2008 „XXI amžius“