Kultūros politika ar šutvės verslas?
Algimantas ZOLUBAS
|
Nacionalinės galerijos projektas
|
|
Guggenheimo muziejaus projektas
|
Garbingas Šveicarijos sūnus ir didis Lietuvos patriotas profesorius Juozas
Eretas-Jakaitis knygoje Išeivijos klausimu"
(Roma, LKMA, 1974) rašė, kad mažosios tautos ir jų valstybės nėra tokios silpnos kaip mažos, o didžiosios tautos ir jų valstybės nėra tokios galingos kaip didelės, kad
mažųjų valstybių siela yra laisvė, pagrindas -jųteisė, o brangiausias turtas - kultūra. Kultūros plėtotei palankesnes sąlygas turi mažosios valstybės, nes didžiųjų siekiai užimti didesnes teritorijas, organizuoti ir išlaikyti stipresnę gynybai ar puolimui reikalingą kariuomenę, sudaryti sudėtingą administracinį aparatą
ir valdymą. Joms nepalieka vietos
rūpintis kultūra; be-siplėsdamos
plokštumoje, jos negali pakilti. Kas
sukaupta Ermitaže, Britų muziejuje ar
Luvre, labiau atspindi ne rusų,
anglų ar prancūzų kultūrą, o mažųjų,
iš kurių tie kūriniai buvo gauti,
nupirkti ar pagrobti. Ne didieji, o
mažieji pasižymi moksle, garsėja
reikšmingais atradimais ir
išradimais.
Ar tinkamai naudojame, tausojame ir pietoj ame didžiausią mūsų mažos tautos
turtą - kultūrą -priklauso nuo vykdomos kultūros politikos.
Kai režisierius ir visuomenės veikėjas Julius Dautartas (Ber-nardinai.lt", 2008 06 05) paklausė savo kolegų, kas yra
kultūros politika, visi kategoriškai paneigė jos
egzistavimą Lietuvoje. Anot režisieriaus, pažvelgus į
visų prieš tai buvusių vyriausybių
darbą bei biudžetus - nė karto nebuvo atsižvelgta į kultūros poreikius. Žinoma, daugiau ar mažiau visada buvo
globojami karališkieji dariniai" - nacionaliniai teatrai bei geriau žinomi menininkai. O visa kita kultūra niekada nebuvo akcentuojama". Čia ir dera paklausti, ar dabartinėje vyriausybėje radosi kultūros politika? Ir čia pat konstatuoti, kad kultūros politiką seniai išstūmė pelningas, žinoma, -ne valstybei, verslas. Tokią padėtį vaizdžiai atspindi aukščiausio iš menų - architektūros - raida sostinėje; Vilnius tapo daugiaaukščių gelžbetonio ir stiklo monstrų ankštu skruzdėlynu.
Patikimai galime tvirtinti, kad
mūsų architektų kūrybinės galios nuskendo pelningame
statybų versle. Gal jų kūrybinė mintis ir nėra sužlugdyta, tačiau trūksta galių atsispirti
pelningam statybų verslui. Kai projekte negalima be
gido rasti minties, nepajuntama kūrėjo įkvėpta dvasia ir idėja, toks tvarinys negyvas. Jos
jau ne kūriniu, o kurpiniu, kūrybinės minties aborto padariniu vadintinas. Teiginį patvirtinančių
faktų apstu, o projektai Lukiškių aikštės konkursui akivaizdžiai atspindi siekį turėti naudą iš
konkursinių premijų, o vėliau - iš pelningų statybų.
Kitas projektas - Guggenheimo muziejus sostinės centre - liudija esant jau ne kūrybinės minties
aborto padarinį, o kultūros politikos aborto rezultatą.
Iš pastarojo projekto paslaptingo kurpimo, konkurso tik tarp užsieniečių
paskelbimo, konkurso komisijos sudėties (joje
užsieniečiai ir architektūros žinovai" premjeras G. Kirkilas bei sostinės meras J. Imbrasas)
galima neklystamai tvirtinti, kad šis projektas yra oligarchų šutvės afera. Nereikia kokių specialių tyrimų
ar įžvalgų, kad pamatytume, jog šią aferą bruka nuteistas už gerus darbus" buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas (drauge su Rubikono grupe), o ją globoja premjeras Gediminas Kirkilas. Ką bendra su
tautine kultūra tu-ri Guggenheimo muziejus ir jame numatomi demonstruoti FLUXUS kūriniai? Tik tiek, kad
tokio tipo pokštų autoriai yra lietuvių kilmės Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas. Pats FLUXUS judėjimo,
atspindinčio naują, kosmopolitišką požiūrį į meną pradininkas J. Mačiūnas teigė: Jei kas
nori, tai gali vadinti menu, kodėl gi ne? Mes
niekad nepretendavome į meną. Aš nelaikau FLUXUS menu. Manau, kad tai geri, išradingi
pokštai. Mūsų manifestai įgavo antimeno formas, o mes
buvom palinkę į tai, ką galėtų padaryti kiekvienas. Čia viskas siejasi su Johnu Cage'u, kuris sako, kad galima klausytis
gatvės triukšmo ir patirti estetinius įspūdžius - nebereikia jokių muzikantų. Kiekvienas gali būti pats
sau muzikantas ir klausytis gatvės bruzdėjimo... Menininkas profesionalas tampa visiškai
nebereikalingas. Jeigu kasdienis gyvenimas,
kasdieniai readyma-de tau suteikia tokius išgyvenimus, tu jais gali visiškai pakeisti meninę patirtį ir menininko poreikis tuomet
išnyksta..."
Ir štai, kai Nacionalinė galerija dėl lėšų stokos kelinti metai nebai-giama
rekonstruoti, kai trūksta lėšų skurstantiems
muziejams bei kitoms kultūros reikmėms, kai reprezentacine paskelbta Lukiškių aikštė lieka plyne,
už 5 mln. JAV dolerių Vilniaus savivaldybė jau
įsigijo visą J. Mačiūno kolekciją - 2600 eksponatų. 2006 m. birželio mėnesį į Vilnių buvo atvežta pirmoji kolekcijos dalis. Kolekcijoje - J. Mačiūno darbai,
skirti Film-Makers Cinematheąue", Film
Culture" žurnalui. Vyriausybė strateginio planavimo komiteto posėdyje pritarė Guggenheimo
muziejaus Vilniuje kūrimui, kuriame ir bus eksponuojami kosmopolitiniai pokštai. Jis turėtų
pareikalauti 260 milijonų litų. Dar balandį,
be viešo konkurso nuspręsta, kad geriausią projektą Guggenheimo muziejui Vilniuje pateikė irakiečių
kilmės architektė Zaha Hadid.
Ar sugebės aferai pasipriešinti tautinei kultūrai neabejinga visuomenė, ar tik pasipiktinusi dūsaus: kas per laikai, kas per papročiai"?
Taip neturėtų būti; darkyti sostinės veidą, švaistyti šimtus milijonų šutvei pelningiems pokštams - nevalia!
© 2008 XXI amžius
|