Atnaujintas 2008 m. birželio 25 d.
Nr. 48
(1641)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Chasucha Magomadovas

Denis MUCHAMADAS

(Pabaiga. Pradžia Nr.46)

Nužudyto rajono komiteto sekretoriaus sūnus, vardu Žora (Georgijus), KGB papul­kininkis, nusprendė atkeršyti už savo tėvą, nors šiaip jau senosios karinės gvardijos dar­buotojai kalbėjo, kad geriau būtų neliesti se­nojo abreko, kuriam tuo metu buvo gerokai daugiau nei 70 metų. Kartą valstybės saugu­mo papulkininkis G. Podkolzinas surengė pa­salą Chasuchai, kuris tuo metu turėjo eiti siauru kalnų takeliu. Chasucha iš tiesų pra­ėjo tuo takeliu, bet tai padarė prieš jo perse­kiotojams surengiant pasalą, taigi atsidūrė prieš juos. Magomadovas, būdamas ištikimas sau, iššaudė visus iki vieno, bet paliko vieną gyvą papulkininkį, kuris, ginkluotas ir visiš­kai pasimetęs, sėdėjo ant akmens. Prie pa­pulkininkio priėjo stuomeningas pagyvenęs žmogus ir jam pasakė: „Aš esu tas pats Ma­gomadovas, kurį tu nori užmušti. Ne aš esu kaltas dėl to, kad tapau abreku, tu niekada nesugebėsi manęs nužudyti. O dabar nusi­auk batus, - ir, persiavęs jo batais, pasakė: daugiau nenorėk mane sutikti, neliksi gyvas". Taip pasakęs, atgręžęs jam nugarą, ir iš lėto pasitraukė, net ginklo neatėmė.

Po to ilgai niekas nebemedžiojo Chasu-chos - jis gyveno savo gimtajame kaime su dviem pagyvenusiais savo sūnumis ir keliais jau susituokusiais anūkais. Daugelis kalbė­jo, kad dėl senaties ir daugelio jam padarytų neteisybių valdžia Chasuchai atleido. Jį jau buvo galima pamatyti viešose vietose, - net kelis kartus jis pasirodė Salinsko turguje, ga­na toli nuo kalnų.

Bet valstybės saugumas nenusiramino. Chasucha Magomadovas savo žvėriška nuo­jauta pajuto, kad jį pradedama speisti kaip vil­ką, ir jis, sukėlęs sąmyšį, po savęs palikęs de­šimtis specialiųjų tarnybų darbuotojų ir skun­dikų lavonų, vėl išnyko. Po kurio laiko KGB papulkininkis Podkolzinas sužinojo, kad Cha­sucha slepiasi sunkiai prieinamoje vienišos se­nutės sodyboje. Į kalnus skubiai buvo nusiųs­ta didelė iki dantų ginkluota VRM kareivių grupė, vadovaujama asmeniškai Podkolzino. Informatorius pranešė teisingai, štai jis, rasti­nis namas, prigludęs prie pačios bedugnės, nuo jo puslankiu visa erdvė yra uždara, o už namo esančios bedugnės gylis - beveik vienas kilometras, nėra nė vieno kelelio pasitraukti, o ten, apačioje, su beprotišku įsiūčiu amžinai kunkuliuoja Čanti-Argūnas.

Nuaidėjus įsakymui, pasipylė šūviai, na­mas užsidegė. Chasucha atsakinėjo retais šū­viais, bet kiekvienas šūvis nusinešdavo prie­šo gyvybę. Kelis kartus buvo keičiamos „ka-lašnikovų" apkabos. Namas degė, poškėjo, ėmė svyruoti stogas - atrodė, tuoj nugrius, ir tuomet kažkas degantis išlėkė pro langą ir nušoko į bedugnę. Visi stovėję netoliese iš­šaudė savo apkabas ir paskutinius šovinius jam pavymui. Degantis namas susvyravo, sto­gas įgriuvo ir tuomet pro langą iššoko Cha­sucha Magomadovas ir, prieš šokdamas že­myn, iš savo šautuvo iššovė vienintelį šūvį, kuris pataikė tiesiai KGB papulkininkiui Podkolzinui į širdį, o tada, sutrikusiems per­sekiotojams stebint, išnyko bedugnėje.

Paskui jo ilgai ieškojo vandenyje, pasro­viui buvo rasta „lėlė", aprengta kruvinais Chasuchos drabužiais, o kepurė keliose vie­tose peršauta kiaurai. Apie visa tai atrapor­tuota vadovybei Grozne, kuri savo ruožtu per savo instancijas pranešė atitinkamiems Maskvoje buvusiems organams. Ir vėl tai, ką patys norėjo pasakyti, pateikė kaip tiesą.

Bet prabėgo keletas mėnesių ir slapti res­publikos KGB darbuotojai pateikė stulbinantį ir todėl neįtikėtiną pranešimą - Chasucha Ma­gomadovas, regis, po tos įsimintinos rastinio namuko šturmo ties Argūno bedugne dienos gydomas Grozno centre esančioje respublikinėje ligoninėje. Specialioji grupė užgriuvo aki­mirksniu - štai ta lova ir ant jos paklode pri­dengtas guli jis, ginklas paruoštas, pirštai ant gaiduko. Nutraukus paklodę, po ja rasta su­sukta anklodė - „lėlė", o šalia raštelis: „Spe­cialaus Grozno Vidaus reikalų ministerijos ba­taliono viršininkui - pavardė, vardas, tėvavar-dis; respublikinio KGB skyrius vadovui" ir tekstas: „Dėkoju už gydymą" ir parašas: „Cha­sucha". Būtent šie žmonės buvo atsakingi už Chasuchos Magomadovo likvidavimą.

Po šio įvykio praėjo dar keli mėnesiai ir vėl gautas pranešimas: šalia Šatojaus kalnų, Aslanbek Saripovo kaime, užspeistas Cha­sucha Magomadovas. Ir išaiškėjo, kad tai tie­sa. Chasucha pamatė vaikai, Argūne gaudę upėtakius. Jis pastebėtas senovinių uolinių kapinių teritorijoje, į kurias, pagal senąjį ti­kėjimą, prieš mirtį turėjo ateiti vyras ir nu­mirti, nesukeldamas niekam rūpesčių, ku­riuos suteiktų jo laidotuvės. Vaikai parėjo na-

mo ir ten savo artimiesiems papasakojo, kad senosiose kapinėse matė Chasucha. Apie tai netrukus sužinojo visi kaimo gyventojai.

Abdurachmanas Čabdarachmanovas čia dirbo zootechniku kolektyvinio ūkio gyvulių fermoje, bet taip jau atsitiko, kad jis buvo draugovininkas, o paprasčiau tariant - Vi­daus reikalų ministerijos skundikas. Išgirdęs šią žinią, jis paskambino į partijos rajono ko­mitetą bei rajoninį Vidaus reikalų ministeri­jos skyrių. Ten jam atsakė, kad ši naujiena jau yra žinoma, bet šiuo metu nieko nėra ša­lia, nes buvo sekmadienis ir visi išėję. Atkak­lusis skundikas ėmė be atvangos grasinti, kad apie tokį papiktinantį elgesį praneš apskri­ties partijos komitetui. Dėl to, norėdamas ap­sidrausti, pats Sovietų Sąjungos komunistų partijos rajono komiteto darbuotojas pa­skambino ir milicijai, ir apskrities partijos ko­mitetui, ir apskrities KGB skyriui. Taip užsi­suko biurokratinis ratas. Tučtuojau pasipylė skambučiai po visas instancijas ir net į Mask­vą. Į Satojų išvyko speciali KGB kovos su banditizmu grupė. Ir tuomet į rajoninį VRM skyrių susirinko skubiai iškviesti darbuoto­jai. Senovinės kapinės iš visų pusių buvo ap­suptos šimtų iki dantų apsiginklavusių kagė­bistų ir milicijos. Priekyje visų jų puikavosi vietinis aktyvistas skundikas Čabdarachma­novas, jau kelintą kartą smulkiai pasakojan­tis, kaip jis surado banditą ir kaip sukėlė aliarmą ir kokie kietakakčiai bei neveiklūs žmonės tą dieną dirbo partijos rajono komi­tete ir net rajoniniame milicijos skyriuje. Keista, bet šiame abejotiname sambūryje, ku­rį jis paskatino savo perdėtai uoliu elgesiu, niekas nebandė iš jo atimti šlovės laurų. Vi­sų rangų, nuo aukščiausio iki žemiausio, va­dovai buvo šimtu procentų įsitikinę, kad vi­sa tai gerai nesibaigs, nes pati gamta, o tiks­liau, pats Dievas, buvo šio žmogaus - Cha­suchos - pusėje.

O tuo metu Čabdarachmanovas, pasita­ręs su vienu aukštas pareigas užimančiu val­dininku, atvykusiu iš Grozno, atsistojo ant uolos iškyšulio, šiek tiek priekyje visų liku­siųjų taip, kad Chasucha, kuris buvo gerai matomas tamsiame įėjimo į olą fone, jį ma­tytų ir girdėtų. „Pakaks, pakankamai tu pra­liejai kraujo, pakaks tau pavertinėti našlai­čiais moteris ir vaikus", - šaukė Čabdarach­manovas. Atrodė, kad Chasucha negirdėjo, jis buvo ramus ir, greičiausiai, viską, kas čia vyko, suvokė kaip būtinybę. Jis dešimtis kar­tų buvo pakliuvęs į padėtį, kai atrodydavo, jog nėra išeities, bet kiekvieną kartą prare­gėdamas jis gaudavo vieną mažą šansą, ir vi­sada mokėdavo, suspėdavo jį panaudoti savo labui. Taip turėjo būti ir šį kartą, kadangi Dievo jis prašė labai nedaug! O tuo tarpu ak­tyvistas savanoris tęsė: „Pakaks, tau nieko ne­bus, tu būsi teisingai teisiamas - pasiduok!"

Kai tik jis ištarė šiuos žodžius, nugriaudėjo šūvis, skundikas nugriuvo žemyn nuo iškyšu­lio, ant kurio stovėjo, jo akys buvo plačiai at­merktos. Jis buvo negyvas. Keista, bet nebuvo matyti nei vieno įbrėžimo ir tik jį apvertus pa­kaušyje pasimatė kulkos, kuri, kaip pasirodė, pataikė tiesiai į pravertą vargšo aktyvisto bur­ną taip, kad net liko sveiki visi dantys, anga.

Chasucha buvo dingęs - niekas nematė, kur jis pasislėpė. Deja, nepastebėtas nusigau­ti iki Argūno vandenų, ant kurio kranto vy­ko šie dramatiški įvykiai, jis nesugebėjo. Jis sugebėjo tik pasislėpti senos kapavietės vi­duje, tai yra oloje, kurios įėjimas aiškiai ma­tėsi baltos kaip kreida uolos fone. Nuskam­bėjus komandai milicininkai pradėjo eiti link olos, pakaitomis šaudydami automatų šeri-

jomis. Automato keliamas triukšmas beveik užgožė vienišų greitaeigio šautuvo šūvių gar­są, bet milicininkai griuvo vienas po kito, ir taip apačioje, ant akmenuoto Argūno kran­to, pasiliko gulėti devyni žmonės, o dešimta­sis jų buvo skundikas.

Taigi milicininkai pasitraukė. Šios neap­galvotos atakos pasekmė buvo dešimt lavo­nų. Dešimt šūvių - dešimt lavonų. Bet aukš­tas pareigas užimantis valdininkas iš Groz­no buvo nepalenkiamas: „Pirmyn, visi į ata­ką!" „Pats eik į ataką, niekše", - piktai žiū­rėdamas į veidą, atsakė jam milicininkas, ku­rio artimas giminaitis ką tik žuvo dėl neap­galvoto įsakymo. Automatas jo rankoje dre­bėjo, pirštas buvo uždėtas ant gaiduko. Da-vusysis įsakymus aptilo ir kažką murmėda­mas apie nepaklusnumą įsimaišė į pasime­tusių ir apstulbintų biurokratų grupę. Visi bu­vo priblokšti ir kurį laiką viešpatavo tyla, ta­da pasiūlyta apie viską pranešti į Grozną.

Jau temo, kai iš Grozno atėjo telefonog­rama - vietovę apsupti, apšviesti prožekto­riais, suorganizuoti visą parą dirbančią ap­saugą ir, neduok Dieve, jei objektas dingtų. Daugiau nieko nebuvo pasakyta, bet ir be to viskas buvo suprantama.

Antrą dieną, auštant, atvyko minėti spe­cialistai kovai su ypatingai pavojingais nusi­kaltėliais, kurie kasdienėje kalboje buvo va­dinami „važniakais" (ypač svarbių bylų tyrė­jai). Jie pasakė, kad pirmiausia būtina išsiaiš­kinti, ar jis išvis yra gyvas ir pasiūlyti jam pasi­duoti, kadangi jam nėra kur dėtis. Tiesiogiai įsakinėti, prisimenant tai, kas nutiko vakar, specialistai niekam nedrįso. Aplink niūriai sto­vėjo žuvusiųjų giminės, kurie kaltino centro atsiųstas specialiąsias tarnybas nekompetetin-gai vadovaujant, dėl ko tokia tragiška opera­cijos baigtis. Tiesą sakant, niekas dar nežino­jo, kaip viskas baigsis. Imta ieškoti savanorio, galinčio perduoti „pagrindinio važniako" žo­džius. Norinčių rizikuoti savo gyvybe neatsi­rado, tada prasidėjo tikrų tikriausios varžyti­nės. Buvo pradėta tuo, kad buvo pažadėtas eilinis pareigų paaukštinimas ir neeilinės dvie­jų savaičių atostogos bei kelialapis į Sočį. Ga­lų gale buvo visiškai aiškiai pasakyta, kad net jei tai bus eilinis milicijos darbuotojas, vyriau­siojo leitenanto siūlomas užmokestis yra de­šimt tūkstančių rublių pinigais, neeilinė gali­mybė nusipirkti lengvąjį automobilį, kelionė į kurortą ir neeilinės 24 darbo dienų atostogos bei panašios gėrybės. Galiausiai atsirado no­rintis, jis nusivilko milicijos uniformą, ir, gar­siai šaukdamas, kad be ginklo eina į derybas, mosuodamas balta skarele pradėjo leistis že­myn prie įėjimo į olą. Šimtai, o gal ir tūkstan­čiai žmonių įtemptai tylėjo, visi žinojo, kad drąsuolis labai rizikuoja - Chasucha nešau­dydavo pro šalį. Galiausiai jis priėjo prie olos, dar kažką pasakė, paskui pasilenkęs įšliaužė į olą. Kurį laiką nebuvo nieko girdėti, tylą trik­dė tik vandens teliūškavimas.

Galiausiai savanoris pasiuntinys pasiro­dė. „Jis negyvas, leiskitės čia", - šūktelėjo mi­licininkas.

Buvo 1972 metų gegužės mėnesio pabai­ga, 10 valanda ryto. Patikrinus paaiškėjo, kad Chasuchai automato serija atkirto viršutinę galvos dalį aukščiau akių, be to, dubuo kelis kartus peršautas kiaurai. Greičiausiai tai at­sitiko šturmuojant rastinį namą, kai jis gel­bėdamasis iššoko į kilometro aukščio bedug­nę. Nuo šių žaizdų jis gydėsi Grozno respub­likinėje ligoninėje ir dėl jau žinomų priežas­čių nebaigė gydytis. Žaizda komplikavosi, prasidėjo gangrena. Ant jo kūno buvo rasti daugybinių žaizdų pėdsakai, greičiausiai į gimtąsias kapines jis atėjo numirti, nenorė­damas sukelti pavojaus savo giminaičiams. Aukštas, tvirtas, plačių pečių žmogus svėrė viso labo apie penkiasdešimt kilogramų.

Centriniame (Maskvos) laikraštyje „Pravda" buvo išspausdintas straipsnis apie tai, kaip šis žmogus daugelį dešimtmečių tero­rizavo visą respubliką ir nužudė keturiasdešimt keturis atsakingus sovietų darbuotojus. Nėra ži­noma, kodėl šis skaičius buvo sumažintas ne mažiau kaip šimtą kartų, matyt, dėl to, kad už tai atsakingi žmonės neišdrįso pasakyti tiesos.

Chasuchos giminaičiai paskelbė kraujo kerštą skundiko Čabdrachmanovo giminai­čiams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija