Kelias į Amžinybę
AA g. kan. Kazimieras Baronas (192712 05-1957 04 17-2008
06 08)
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
|
G. kan. Kazimieras Baronas
Broniaus VERTELKOS nuotrauka
|
Raguvos Švč.
Mergelės Marijos Ėmimo
į dangų bažnyčios šventoriuje birželio 11 dieną supiltas kapo kauburėlis paskendo gėlėse - tai vienas pagarbos ženklų nuo 1993 m. rugsėjo 22 dienos čia paskirtam klebonui garbės kanauninkui Kazimierui Baronui. Jis amžinajam poilsiui
atgulė šalia trijų kunigų kapų: Igno Lapinsko (1843-1924), Antano Petrausko (1916-1987) ir Jono Vaičiūno (1906-1991).
K. Baronas gimė
1927 m. gruodžio 5 dieną
Marijonos Žukaitės-Baronienės
ir Jono Barono šeimoje
Meliūnų kaime, Adomynės parapijoje
(Kupiškio r.). Vaikystėje svajojo
būti statybininku. Tėvas, matydamas
jo potraukį, nusprendė jį
mokyti staliumi. Tačiau planai pasikeitė. Kazimieras mokėsi savo kaimo pradžios mokykloje, Skapiškio progimnazijoje, Kupiškio gimnazijoje. Įstojo į Kauno Kunigų seminarijos licėjinius kursus, o juos baigęs tapo Kauno kunigų seminarijos ugdytiniu. Pasukti kunigystės keliu jį paskatino kun. Vaclovas Karto-čius, kilęs iš Balelių. Kazimieras manė, kad kunigystę bus galima suderinti su statybomis.
1950 m. pavasarį, būdamas penkto kurso Tarpdiecezinės kunigų seminarijos klierikas, K. Baronas buvo saugumo suimtas. Apkaltintas ryšiais su Vilniuje veikusia nelegalia Marijos vaikų" jaunimo organizacija.
Suėmus minėtos organizacijos
narius, rado nemažai Kazimiero
laiškų. Nors buvo ir nekaltas, tačiau
už neleistiną religinę veiklą nuteistas
10 metų.
Kalėjo Džezkazgano
lageryje Karagandoje.
Dirbo vario kasyklose
(tuomet varis buvo aukso vertės), bet jam vario kasti neteko, mat buvo geologas. Lagerio viršininkas, buvęs frontininkas, mėgo drausmę, tačiau iš kalinių nesityčiojo. K. Baronui teko dirbti prie statybų, netgi baigė betonuotojų kursus.
Džezkazgane
kalėjo nemažai lietuvių
- vienu metu buvo net 12 kunigų.
Tautiečiai lageryje buvo vieningi ir draugiški. Būdamas lageryje daug galvojo apie kunigystę, ėjo kunigo pareigas,
nors ir nebuvo įšventintas, vesdavo
pamaldas, visus kviesdavo giedoti.
Beveik šešerius
metus kentėjęs Sibiro lageriuose, 1955 m. liepos 2 dieną grįžo į Lietuvą.
Paprašė, kad leistų kartoti penktąjį kursą, iš kurio buvo paimtas. Kažkada yra pasakęs:
Kai sugrįžau į savo kraštą ir pamačiau bažnyčioje jauną klieriką, pagalvojau, grįšiu ir aš kuo greičiau į seminariją. Nes jeigu bažnyčioje yra jaunų klierikų, tai okupantai dar nesužlugdė tikėjimo". Tas tuomet buvęs jaunas klierikas - dabartinis Tauragnų Šv. Jurgio bažnyčios klebonas g. kan. Bronius Šlapelis. Pats
kanauninkas juokauja, kad prie
Kazimiero sugrįžimo į seminariją ir
jis prisidėjęs...
Kunigų seminarijoje Kaune K. Baronas mokėsi dar dvejus metus. Ją baigęs 1957 m. balandžio 17 dieną vysk. Julijono Steponavičiaus buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias primicijų Mišias aukojo Kauno Katedroje prie Švč. M. Marijos altoriaus,
antrąsias - prie Aušros Vartų Marijos, o trečiąsias (tada tai buvo galima) - tėviškėje Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje Adomynėje per Šv. Antaną.
1957 m. birželio
12 dieną paskiriamas
vikaru į Troškūnų Švč. Trejybės
bažnyčią, po metų toms pačioms
pareigoms paskirtas į Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią. Čia vikaru dirbo beveik aštuonerius metus, pradžioje klebonaujant kan. Vladui Kupstui, vėliau - kun. Klemensui Gutauskui. Vikaraudamas Kupiškyje K. Baronas savarankiškai mokėsi anglų kalbos. Kai kartą kun. Petras Baltuška jo paklausė, kodėl mokaisi, Kazimieras atsakęs: Gal prireiks!" Jis
turėjo tuomet
labai vertingą fotoaparatą
Zenit" ir kun. P. Baltuškai paprašius
perfotografavo kun. An-driuškos giesmynėlį.
Tik atvykus į
Kupiškį, ne kartą kun.
K. Baroną kvietėsi saugumas, verbavo, kaltino už pamokslus. Klebonas kan. Vladas Kupstas jį mokė, kaip bendrauti
su žmonėmis, skatino jų nelenkti,
nesišalinti. Tolerancijos ir meilės
kunigiškai tarnystei pavyzdžiu jam
tapo 1964 metais į Kupiškį paskirtas klebonas kun. Klemensas Gutauskas.
1965 m.
balandžio 24 dieną kun. K.
Baronas paskiriamas Surdegio Švč. Mergelės
Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonu. Čia
dirbdamas vienuolika metų bendravo su parapijiečiais,
lankė juos namuose. Ir toks
bendravimas, kaip yra kalbėjęs kunigas, nenutolino jų nuo kunigo ir nuo bažnyčios. Remontavo bažnyčią, pastatė kleboniją.
1976 m.
lapkričio 15 dieną paskiriamas Obelių Šv. Onos bažnyčios klebonu, dirbo iki 1985 m. rugsėjo 20 dienos. 1985-1991 metais kun. K. Baronas - Ramygalos parapijos administratorius, aptarnavo ir Ėriškių parapiją. Čia jis sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Ramygaloje sutvarkė bažnyčios požemį ir dar sovietmečiu ten įrengė laidojimo biurą. Šventoriuje pastatė ūkinį pastatą, kurį žmonės pavadino
koplytėle. Bažnyčioje sudėjo
grindis, sutvarkė elektros instaliaciją, bažnyčios bokšte įstatė laikrodį. Pasirodė, laikrodis buvo pirktas prieš karą ir kun. K. Baronas, atvykęs į Ramygalą, rado laikrodį supakuotą varpinėje, tačiau jam trūko kai kurių dalių. Iš Vilniaus pakviestas varpininkas jį sutaisė
ir įtaisė bokšte. Laikrodį reikia
kas savaitę užvesti.
1991 m. liepos 7
dieną K. Gutauskas Kupiškio
bažnyčią, jos inventorių
ir dokumentaciją perdavė naujai paskirtam klebonui-administrato-riui kun. Kazimierui Baronui.
Atgavus Lietuvai
Nepriklausomybę, pradėti
grąžinti Bažnyčiai priklausę pastatai. Tačiau jiems reikėjo remonto. 1991 metais Kupiškyje suremontuotas butas klebonui - buvusi altarija. Kun. K. Baronas ne tik sutvarkė altariją - joje jau buvo galima gyventi, bet ir kaupė medžiagą klebonijos statybai. Atgavęs senąją kleboniją (ji sovietmečiu faktiškai buvo perstatyta - tapo 11 butų
namu), klebonas susitarė su valdžios atstovais paversti ją senelių namais, o naujajai klebonijai buvo skirta per 90 arų žemės buvusio turgaus vietoje - prieš bažnyčią. Kun. K. Baronas su Kupiškio vyr. architektu Vidmantu Buzu aplankė Rokiškį, Uteną, Panevėžį, stebėdami ten esančias klebonijas. Klebonijai buvo nupirktos plytos, skarda. Kaip pats kan. K. Baronas prisimena, griebė, kas pasitaikė, nes keitėsi pinigai". Tačiau klebonijos
statybos vis nebuvo
galima pradėti - trukdė pastatas,
kurį turėjo nusikelti savininkas.
1992 metais altarijos remontui
Kupiškio parapija per kelis kartus pirko silikatinių plytų beveik už 60 tūkstančių. Atsikėlus kun. P. Jankevičiui, Kupiškyje buvo pakankamai kunigų, tad kun. K. Baronas buvo
iškeltas į Raguvą.
Su kun. K. Barono
padrąsinimu labai susijusi
kupiškėnų, Lietuvos atgimimo
sąjūdininkų, veikla. 1991 metais
kun. K. Baronas dėstė tikybą
tuometinėje Kupiškio I vidurinėje mokykloje (tai buvusi V. Rekašiaus vidurinė mokykla, vėliau pavadinta Lauryno Stuokos Gucevičiaus vardu). Kanauninkas yra kalbėjęs, kad tuomet trūko tikybos mokytojų, programų, tad buvo jungiamos klasės ir tokį dėstymą kunigas vadino nenormaliu".
1993 m. rugsėjo
22 dieną kun. K. Baronas buvo
paskirtas Raguvos klebonu,
tad Kupiškio klebono pareigas vėl teko eiti kun. K. Gutauskui. Kun. K. Baronas kartu aptarnavo ir Šilų parapiją, be to, nuo 1993 rugsėjo iki 1998 m. rugsėjo ėjo ir Raguvos dekanato dekano pareigas, iki pat mirties aptarnavo dar dvi koplyčias: Juostininkuose ir Raguvos kapinėse. Dvasininkas daug nuveikė žadindamas tikėjimo dvasią, remontuodamas kleboniją, steigdamas senelių namus.
Atsikėlęs į
Raguvą klebonas ėmėsi
ir įvairių ūkio darbų: garaže įsitaisė medžio dirbtuvę, pasidarė avilių, užveisė bičių. Prie sovietų klebonijoje buvo įkurta ligoninė, tad kunigai buvo priversti gyventi špitolėje. Atgavus nepriklausomybę klebonija buvo sugrąžinta Bažnyčiai. Joje įsikūrė klebonas, o likusį tuščią pastatą nuspręsta tikslingai panaudoti: įkurti senelių namus. Darbus finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Olandijos Caritas" skyrė pinigų
virtuvės įrangai, Kauno Caritas" - parūpino lovų ir patalynės.
1997 metais buvo pataisyta ir nudažyta varpinė, bažnyčios stogas uždengtas skarda, panevėžietis Antanas Šauklys restauravo vargonus.
Retai kurioje
parapijoje yra susikūrusi tokia gausi Carito" organizacija - beveik 90 žmonių. Jie globoja vienišus senelius, tvarko bažnyčios vidų ir aplinką.
Kan. K. Barono
pastangų dėka bažnyčia užmezgė
glaudžius ryšius su
mokykla ir kultūros namais. Bažnyčioje gieda jaunimo ir mišrus chorai. Vargonininkas Antanas Šauklys ir iš Panevėžio važinėjantis tikybos mokytojas Virgilijus Galiauskas buvo puikūs klebono pagalbininkai.
Tokia plati ir
gausi dvasininko veikla neliko nepastebėta
ir neįvertinta. 2001 m. birželio 21 d.
kun. K. Baronui suteiktas Kupiškio krašto Garbės piliečio vardas, o 2001 m. rugsėjo 20 d. Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas pakėlė jį Katedros kapitulos garbės kanauninku. 2007 metais, minint g. kan. K. Barono 80-ies metų sukaktį, už ypatingus nuopelnus bažnytinėje veikloje vysk. Jonas
Kauneckas įteikė popiežiaus Benedikto XVI asmeninį
apaštalinį palaiminimą.
G. kan. K. Barono
vardas siejamas su tikriausiu paprastumu ir begaliniu darbštumu. Jis visose parapijose, kur tik dirbo, pelnė pagarbą, dėkingumą ir meilę. Tad neatsitiktinai jo palydėti į amžinojo poilsio vietą atvyko daug tikinčiųjų, Panevėžio ir kitų vyskupijų kunigų.
Svarbiausias
tikinčiųjų meilės kunigui
liudijimas - maldos šv. Mišiose. Jau pirmadienio vakare Raguvos bažnyčioje, pašarvojus kleboną K. Baroną šv. Mišias aukojo Panevėžio dekanas g. kan. Petras Baniulis. Antradienį kartu su dekanu šv.
Mišias aukojo 8 kunigai, o trečiadienį - laidotuvių dieną - rytmetines šv. Mišias aukojo 18 dvasininkų. Joms vadovavo Smilgių klebonas apaštališkasis protonotaras Bronius Antanaitis, pamokslą pasakė Troškūnų klebonas kan. Saulius Pilipavičius. Prieš laidotuvių šv. Mišias dekanas g. kan. P. Baniulis apžvelgė g. kan. K. Barono gyvenimo kelią.
Laidotuvių šv.
Mišiose dalyvavo
58 kunigai, vysk. Jonas Kauneckas ir vysk. emeritas Juozas Preikšas. Pamokslo metu vysk. J. Kauneckas susiejo Evangelijoje skaitytus Kristaus palaiminimus su kunigo Kazimiero gyvenimu. Kazimierui
mokantis Kunigų seminarijoje iš keturių seminarijų teliko tik viena, o iš Kazimiero kurse buvusių 120 klierikų,
seminariją baigė tik 13. Kazimiero Barono
kurso draugas (sėdėjo viename suole),
artimas bičiulis Telšių vyskupas
emeritas Antanas Vaičius, kuriam
atvykti į laidotuves sukliudė liga,
kalbėjo, kad Kazimieras daugiau negu seminarijos profesoriai uždegdavo aplinkinius tikėjimu. Vysk. A. Vaičius pasakojo, kad sykį pas klierikus apsilankęs Įgaliotinis religijų reikalams, kalbėjo apie jų mokslo beprasmybę, ragino mesti seminariją. O vakare Kazimieras
pasiūlė dainuoti, kad širdies žydėjimo
okupantai negali užgesinti. Tada klierikas A.
Vaičius buvo ceremoniarijus ir turėjo bažnyčios raktus. Kazimieras dažnai imdavo raktus, ėjo į bažnyčios zakristiją, kur
buvo rašomoji mašinėlė ir rašė laiškus
Vilniuje veikusiai nelegaliai
organizacijai Marijos vaikai". Tačiau
saugumui atlikus kratą Šv. Mikalojaus
bažnyčioje Vilniuje, buvo surasti
popieriai: raštai, laiškai. Čia rasti ir
klieriko Kazimiero Barono laiškai. Į
seminariją atėjus saugumui, K. Baronas suprato - neteks laisvės. Tad greitai suspėjo atiduoti savo laikrodį Antanui Vaičiui... Lagery
jis, keldamas kalinių dvasią, kvietė
visus giedoti, patarnavo žmonėms.
Vysk. J. Kauneckas kalbėjo, kad
svarbiausia kunigo pareiga - tarnystė žmonėms. Jei
netarnauji jiems -tarnauji kažkam kitam.
Kunigas Kazimieras niekada neprarasdavo vilties - ja užkrėsdavo ir kitus. Viltį jam teikė malda - malda buvo tvirtumo šaltinis.
Po šv. Mišių apie kun. Kazimierą kalbėjo kurso draugas Vievio altaristas kun. Romualdas Šalčiūnas. Dvasininkas sakė,
kad anų laikų jaunimas buvo bebaimis. Kazimierą
areštavus, daugelį seminaristų ištrėmė iš Kauno.
Ištremtieji - apie 50 klierikų ir du
kunigai susirinko ir nusprendė, kad tokia auka - suėmimas, ištrėmimas - per maža Lietuvos laisvei,
reikia, kad bent 50 sušaudytų. Siekdami
įgyvendinti tokį užmojį, jie parašė
raštą, skelbdami Lietuvos
Nepriklausomybę. Vieną egzempliorių paslėpė M.
Marijos statuloje, stovėjusioje bažnyčioje, kitus egzempliorius platino. Greitai visus 50 klierikų suėmė ir nuteisė sušaudyti.
Tačiau išvedus vykdyti nuosprendį, sužino,
kad bausmė pakeista 25 metams lagerio. Po kančių lageriuose, beveik visi grįžusieji bandė tęsti kunigystės mokslus. Dabar gi dėl pinigo paliekama Lietuva... Pamirštama,
kad Lietuvai, kai jai grėsdavo mirtini pavojai - Dievas visada ištiesdavo gailestingą ranką.
Kan. Kazimieras niekada gyvenime nėra pasakęs: pavargau, negaliu... Jis pavyzdys mums visiems: Bažnyčios
meilei, pareigai, kančiai ir didelių darbų. Atlikęs
savo darbus, iškentėjęs kančias jis eina
pas Viešpatį, kad prie jo kojų sudėtų
tai, kam aukojo gyvenimą.
Prie kapo duobės žodį tarė Seimo nario Juliaus Dautarto padėjėja,
Panevėžio Tėvynės sąjungos
pirmininko Vito Matuzo pavaduotoja
Roma Šerplienė, kun. Pranas
Sabaliauskas, OP.
Per daugiau kaip 80 metų nueitas gražus, prasmingas kelias, palikta ryški brydė - puikus pavyzdys tarnystės ir meilės Dievui bei artimui, ypač šiandieną visokiausių bėdų kamuojamai mūsų valstybei, tautai, kiekvieno mūsų
kūnui ir sielai.
G. kan. K. Baronas buvo uolus katalikiškos spaudos
propaguotojas, kas savaitę išplatindavęs po 50-70
egzempliorių XXI amžiaus".
© 2008 XXI amžius
|