Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

POLITINIAI NUSIŠNEKĖJIMAI

Petras KATINAS

Premjeras su svita, matyt, siekdamas ie tik pasižmonėti, bet ir apramin­ti nervus po eurokomisarės Dalios Grybauskaitės vizito į Vilnių, per Jonines bu­vo išvykęs į Ispanijoje, Saragose vykstan­čią parodą „Expo 2008", kur pristatė Lie­tuvos laimėjimus ir pasiekimus. Lietuvos paviljonas parodoje buvo pavadintas Lie­taus namų paviljonu. Pavadinimas neatsi­tiktinis. Matyt šitaip norėta „apšlakstyti" vandeniu saulės iškankintus italus, o ypač jų vaikus ir pa­auglius.

Beje, eurokomisarė Dalia Grybauskaitė valdantįjį „elitą" tiesiog užsiutino pareiškusi, kad nesusitiks nei su premje­ru, nei su ūkio ministru, nei su kitais ministrų kabineto nariais todėl, kad nemato prasmės kalbėtis su valdžia, kuri visas jėgas ir pastangas skiria būsimiems rinkimams, o nesirūpina, kaip mažinti grėsmingai augančią infliaciją. Dar dau­giau - „stachanovietiškai" didina valsty­bės išlaidas, plečia biudžetinį aparatą. Iš tiesų artėjame prie rekordo, kai dviems Lietuvos piliečiams ant sprando sėdės vie­nas valdininkas. Į tokią kritiką mūsų biu­rokratai tiesiai atšauna, kad Latvijoje val­dininkų dar daugiau. Todėl didinant val­dantįjį aparatą kaimyną privalu ne tik pa­sivyti, bet ir aplenkti. Ateityje - gal pra­lenkti ir kokią nors Afrikos Zimbabvę...

Pasak mūsų valdininkų, eurokomisa-rei D. Grybauskaitei nevalia atleisti jau vien už tai, kad ji pabrėžė dabartinės Vy­riausybės nekompetenciją ir kritikavo val­džią, jog ši nesiima jokių priemonių į nu­garą alsuojančiai krizei sumažinti. Todėl premjeras G. Kirkilas nejuokais pagrūmo­jo, kad apskųs D. Grybauskaitę Europos Komisijos šefui Barozui, kad ši esą kišasi ne į savo reikalus. Bet juk mūsų euroko­misarė atsakinga už visų ES valstybių eko­nominę ir finansinę politiką ir ne kas ki­tas, o Europos Komisija prognozuoja Lie­tuvoje infliaciją didėsiant dar mažiausiai kelerius metus. Tačiau atrodo, kad prem­jerą ir partijos vadą labiausiai supykdė tai, kad D. Grybauskaitė susitiko ir kalbėjosi su dar neišmestu Seimo pirmininko pava­duotoju, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikš­čionių demokratų lyderiu Andriumi Ku­biliumi, besirūpinančiu Europos reikalais. Būtent čia ir yra šuo pakastas. Dėl kriti­kos, kad Vyriausybė nieko nedaro ir švais­to pinigus į kairę ir dešinę, premjeras gal ir nebūtų taip užsirūstinęs, nes pagrindi­niai ekonomikos ir finansų ekspertai jau seniai apie tai kalba. Dargi piešia kur kas tragiškesnę ateitį nei D. Grybauskaitė. Ta­čiau už tariamą flirtą su Kubiliumi tikrai negalima atleisti. Pasigirdusios kalbos, kad Dalia Grybauskaitė gali būti realiausia kandidatė į Lietuvos prezidentus, tiesiog pašiurpino valdančiąją grupuotę. Beveik niekas neabejoja, kad dabartinė euroko­misarė nė iš tolo nebūtų panaši į dabarti­nį Prezidentą, kurio veikla nesukelia didesnio pasipriešinimo valdančiajam kla­nui. Ji neapsiribotų retais moralais ir pa­mokymais, į kuriuos niekas jau seniai ne­kreipia nė mažiausio dėmesio. Šito bijo­masi, todėl jau iš anksto imama puldinėti galimus kandidatus į prezidentus - Da­lią Grybauskaitę ir finansininką Gitaną Nausėdą, kurių populiarumas visuomenė­je pastebimai auga. Todėl, be G. Kirkilo, prieš šiuos abu kandidatus puolimą pra­dėjo ir ištikimiausias nomenklatūros part­neris - socialliberalų vedlys, Aplinkos ap­saugos ministras Artūras Paulauskas ir, žinoma, „gintarinė ledi" Kazimira. Kitų kandidatų iš paksininkų ir uspaskichinin-kų kol kas nematyti. Visų pirma todėl, kad net paksistai jau suvokia, kad iš jų tarpo nėra nė vieno nors kiek susigaudančio po­litinėje ir ekonominėje situacijoje. Negi iš­kelsi kokį „tvarkos ir teisingumo" seimū-ną Valentiną Mazuronį, kurio populisti­nės pasakėlės jau atsibodo net naiviems provincijos liumpenams?! Pastariesiems kur kas priimtinesnė būtų „socialinė rū­pintojėlė" Vilija Blinkevičiūtė, dabar net aukščiau už patį G. Kirkilą pakėlusi so-

cialdemokratų vėliavą. Tačiau ar ilgai ji ta vėliava mosuos?.. Ši moteriškė iš anks­to pajunta, iš kurios pusės vėjas pučia. Kas gali paneigti, kad matydama, jog ky­la paksistų reitingai, ji vėl nepakeis par­tinio bilieto?

Kas dėl skelbiamų populiarumo reitin­gų rezultatų, tai jeigu tuo tikėti, kad ir su­rinktų kiek daugiau balsų Tėvynės sąjun-ga-Lietuvos krikščionys demokratai nei paksistai, tačiau „darbiečiai" vis tiek liptų jiems ant kulnų, todėl būsimajame Seime gali susidaryti tokia koalicija, prie kokios daugeliui ir gyventi jau nebesinorės. Vi­siškai aišku, kad prie tokios koalicijos pri­sišlietų „valstiečiai-liaudininkai" ar pana­ši publika. Tokiu atveju net dabartiniai sei-mūnai, tokie kaip A. Sysas, B. Bradauskas ar A. Pekeliūnas, pasirodytų šiaip sau žmoneliai.

Vasaros linksmybės -visame gražu­me. Dar vienas ilgasis Joninių sa­vaitgalis, kitaip tariant, masinis pagėrimas ir šimtai vadinamųjų pramoginių renginių kėlė šiurpą. Kaip ir švenčių dienas pašiur­pinusios kelių avarijos. Kyla klausimas, kam nauda iš tokios daugiadienės fiestos? Aišku, kad Joninės, netgi šv. Kalėdos ar Velykos, arba nepriklausomybės dienos -Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji - daugumai mažiausiai rūpi. Tai finansiškai naudinga tik biznio grupėms. Patys parlamentarai bet kada gali pasidaryti sau tokias daugia­dienes ir papramogauti kokiame šilčiau-siame ar egzotiškiausiame krašte. Bet vals­tybei tokie laisvadieniai atneša tik nuos­tolius.

Grįžtant prie būsimų rinkimų, tai jų karštligė apėmė visą elitą. Be paksininkų, uspaskichininkų ir neva socialdemokratų, ypatingą veiklą išvystė A. Paulausko gvar­diečiai. O dar neseniai politologai prana­šavo jų išnykimą. Nieko panašaus! Kaž­kam ir labai turtingam, ir įtakingam drau­gas Artūras dar labai reikalingas. Ar ne tik dėl noro įkelti koją į Kuršių neriją ar kitus draustinius?.. Sprendžiant iš Audito komiteto pirmininko (buvusio A. Paulaus­ko bendražygio, bet kažkodėl perėjusio pas „valstiečius") A. Skardžiaus veiklos, panorusio nuversti Valstybės saugomų te­ritorijų tarnybos vadoves Rūtą Baškytę ir Aureliją Stancikienę, aiškėja, kad už teisę įsigyti sklypus saugomose teritorijose plau­kiantys pinigai į partines kasas tikrai ne­maži.

Naivių rinkėjų vilionėmis be socde-nų jau rūpinasi ir paksistai. Jiems parūpo maisto kainų brangimas ir, anot „tvarkos ir teisingumo" frakcijos seniūno Valentino Mazuronio, nuspręsta „neleisti šitaip apiplėšinėti Lietuvos žmonių". Tas pats R. Pakso aktyvistas pateikė Seimui ir Kainų įstatymo pataisas, kad būtų ribojamas prekių antkainio augimas ir atranda­mos priemonės sustabdyti kainų augimą. Tai, žinoma, grynai populistinis veiksmas. Juk net pati socdemų aktyvistė, Ekonomi­kos komiteto pirmininkė Birutė Vėsaitė, visokių netradicinės orientacijos seksua­linių mažumų gynėja, paksistų pasiūlymą pavadino kainų įšaldymu ir priminė po­pulistinį buvusio Rusijos prezidento V. Pu­tino siekį prieš rinkimus įšaldyti kainas, kurios po to smogė 15 proc. infliacija. Ir be B. Vėsaitės paaiškinimo aišku, kad mū­sų prekybos monstrai kelia kainas kiek iš­gali. Kai kurios jų pralenkė net turtingiausias ES šalis. Tačiau net pačiam V. Mazuroniui tu­rėtų būti žinoma, kad ne tik ES, bet ir visa tarptautinė ben­druomenė išgyvena maisto bei energetikos išteklių kainų šo­ką. O bet koks kainų dydžio nustatymas, kurio įsakytų laikytis vyriau­sybė, yra sovietmečiu kvepiantis anachro­nizmas, panašus į vadintą planinę ekono­miką, kai trūkdavo netgi būtiniausių pre­kių. Tad pasiūlymai nustatyti maisto pro­duktų kainas yra tik populistiniai išsidir­binėjimai. Kainų kilimo, infliacijos augi­mo priežasčių reikia ieškoti visai kitur. Reikia dabar esamų įstatymų pagalba, ku­riuos visiškai bando sužlugdyti valdančio­ji nomenklatūra, kaip reikiant „pasvilinti padus", kad neliktų klanų valdžios. Per rinkimus, žinoma... ir jokiu būdu nesileisti mulkinamiems neokomunistų. Tokių kaip, pavyzdžiui, vienas Kauno „amžinai gyva­sis" partietis, miesto tarybos narys Gintau­tas Labanauskas, kuris Joninių išvakarė­se savo užsakytoje „agitkoje" laikraščiuo­se išdėstė: „Valdžia mums, socialdemok­ratams, yra ne tikslas, o priemonė užtik­rinti, kad būtų kuriama gerovė visiems. (...) Žmogus - didžiausia mūsų vertybė". Kokių dar užkalbėjimų išgirsime prieš rin­kimus?.. Bet jau vien tas posakis, kad va­dinamiesiems socialdemokratams žmogus yra didžiausia vertybė, sukėlė makabrišką juoką visiems satyros ir humoro mylėto­jams. Visi kiti jau apsiprato su panašio­mis deklaracijomis, besitęsiančiomis nuo pat 1917 metų. Deja, galo joms dar ne­matyti. Todėl pabaigai norėčiau pacituoti Kazio Binkio poemą „Kriaučius Motie­jus", parašytą dar 1928 metais:

Mūs Motiejus dabar ima

Ruošti žmones prie rinkimų.

Ir storojas, kiek tik gali

Iš miestelio į miestelį

Valdišku automobiliu

Jis kasdien po dešimt mylių

Važinėdamas padaro:

Priešams baimės daug įvaro...

Ar kur turgus ar kermošius

Kriaučius dumia atsilošęs

Ir, žmonių sušaukęs minią,

Jis politikos mokina:

- Ei piliečiai, šian į būrį!

Kas galvoje proto turi.

Tas privalo man pritarti,

Žinot, jog rinkimai arti?

Ar jūs žinot, jog rinkimai

Jūsų išsprendžia likimą?

Daugel partijų mes turim

Ir daug partijų programų

Ir vadovų turim būrį,

Bet daugiausia - latrų, chamų.

Mano partija geriausia!

Rinkit ją - neapsigausit.

Ji programą turi gerą,

Ji šioj žemėj rojų daro...

Manau, skaitytojas nesupyks už tokią citatą, nes praėjus net 80-čiai metų viso­kie labanauskai, vėsaitės, kirkliai ir Juršė­nai žodis žodin atkartoja kriaučiaus Mo­tiejaus ovacijas...

© 2008 „XXI amžius“