Kas laukia Lietuvos
universitetų
|
Vilniaus universiteto docentas,
Demokratinės politikos instituto
vadovas Mantas Adomėnas
Autoriaus nuotrauka
|
XXI amžius" daug
rašė apie nūnai įgyvendinamas aukštojo mokslo reformas. Mes kalbinome beveik visas suinteresuotas puses: Prancūzijoje teisę studijuojantį Stanislovą Tomą, raginusį
lietuvius studentus imtis drastiškų protesto priemonių, šnekėjomės su
visuomeniniam judėjimui Kitas pasirinkimas" simpatizuojančia Olga Suprun
ir jos bendraminčiais, diskutavome su Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidente Indre Vareikyte, įtariančia, kad
studentus kai kurios politinės grupuotės išnaudoja savo asmeninėms reikmėms,
taip pat su Vilniaus universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu, tvirtinusiu,
esą tikrasis dabartinės reformos
autorius yra Laisvosios rinkos institutas, manantis, jog viską išspręs
piniginiai santykiai. Šiandien mūsų
svečias - Vilniaus universiteto docentas, Demokratinės politikos instituto vadovas
Mantas ADOMĖNAS. Jis vienas iš dabar įgyvendinamos mokslo reformos iniciatorių
ir už tai ne sykį studentų kritikuotas. Su
Mantu Adomėnu, teigiančiu, kad Jei nebus kardinalių reformų, Lietuvos universitetų
laukia sunkūs laikai", kalbasi XXI amžiaus" žurnalistas Gintaras VISOCKAS.
Norėčiau, kad papasakotumėte apie savo mokslus
Didžiojoje Britanijoje, patirtus įspūdžius, įvardintumėte
britiškų studijų specifiką. Kokius mokslus krimtote Kemb-ridžo
aukštojoje mokykloje, kuo skiriasi britų studentai ir dėstytojai
nuo mūsiškių, lietuvių? Parei-gingesni,
darbštesni, atkaklesni?
Vakaruose studijuodamas ir dėstydamas praleidau iš viso aštuonetą metų. Ketvertą metų studijavau Didžiosios Britanijos Kembri-džo universitete ir dar ketvertą metų - jame dėstytojavau. Mano studijų objektas - antikos laikų filosofija bei politinė filosofija. Sis universitetas - itin senų tradicijų aukštoji mokykla, išsiskiria savo atvirumu. Dėstytojai ten vertinami ne pagal užimamą politinę vietą universiteto hierarchijoje, ne pagal rektorato prielankumą ar neprielankumą, bet pagal savo dėstymo kokybę, žinių lygį, intelektą, išradingumą. Universitete įdiegta labai demokratiška, labai atvira sistema. Niekas nebijo konkurencijos, ten niekas nesibaimina, kad iš svetur atvyks gabių, perspektyvių dėstytojų, kurie galbūt atims iš tavęs darbo vietą. Kembridže sukurta tokia sistema,
kuri skatina kviestis iš kitų šalių gabius,
įdomius dėstytojus. Taip pat - ir iš
kitų britų aukštųjų mokyklų.
Kembridže nebijoma vidinės konkurencijos.
Taigi Kembridžas -visiška
priešingybė sustabarėjusiai Lietuvos
aukštojo mokslo sistemai, kuri
pasižymi dideliu uždarumu. Lietuvos
aukštųjų mokyklų dėstytojai bijo ne
tik atvykėlių iš svetur, bet net
kolegų lietuvių konkurencijos. Jei
Lietuvoje į kolegą dėstytoją pirmiausiai
žiūrima kaip į konkurentą, kuris gali paveržti iš tavęs skalsesnę duonos riekę, tai Kembridže į kolegą žiūrima kaip į bendramintį, pagalbininką.
O kokie studentai Didžiojoje Britanijoje -
sąmoningesni, darbštesni, pareigingesni?
Kembridžas -viena iš geriausių
aukštųjų mokyklų visoje Europoje ir pasaulyje, todėl sutraukia ir pačius gabiausius studentus. Prieš pradedant man
dėstytojauti, disertacijos vadovas pusiau juokais,
pusiau rimtai, perspėjo, kad būčiau atsargus. Mat Kembridže mokosi patys galvočiausi studentai, kuriems įtikinti dėstytoją, kad jie tikrai negalėjo suspėti laiku parengti
referatą ar pasiruošti seminarui, - labai paprasta. Studentų pasiteisinimai gali pasirodyti labai įtikinami, suprantami, nuoširdūs. Iš tiesų Kembridžestudijuoja ne tik patys gabiausi, bet ir labiausiai motyvuoti
studentai, puikiai suprantantys, kad tolimesnieji jų ateitis priklauso nuo jų stropumo. Todėl studentai sugeba sukoncentruoti savo jėgas, išmintį bei laiką būtent studijoms, o ne, pavyzdžiui,
pasilinksminimams. Kembridže nėra paviršutiniškumo. Jei Lietuvoje dar labai dažnai dėstytojas ir studentas džiūgauja, atsikratęs vienas kitu, tai Didžiojoje Britanijoje studentai suinteresuoti gauti ne tik
diplomą, bet ir žinių, o dėstytojai - pateikti kuo daugiau kokybiškesnių žinių. Noras pirmauti, noras išsiskirti - varomoji šio universiteto jėga. Būtent šis troškimas ir neleidžia atsipalaiduoti, užsimiršti, apklausti.
Šiandien kaip niekad daug triukšmo dėl
aukštojo mokslo reformos. XXI amžius" išklausė įvairių
nuomonių. Mes kalbėjomės su studentais, kurie ragino imtis drastiškų
priemonių, rengiant vadinamąsias universitetų okupacijas",
kvietė studentus statyti barikadas, teiravomės nuomonės studentų, kurie
tvirtino, esą dabartinė reforma naudinga tik bankams bei
universitetų vadovams, nes būtent jiems leis pasipelnyti studentų sąskaita, taip pat diskutavome su profesoriais, kurie mano, esą dabartinę reformą parengė Laisvosios rinkos institutas, klaidingai manantis, jog viską į savo
vietas sustatys pinigas... Šiandien šį
klausimą pateikiame Jums kaip vienam
iš pagrindinių aukšto mokslo reformos rengėjų. Kaip susigaudyti šioje interesų painiavoje,
kaip išsiaiškinti, kas teisus, o kas - paprasčiausias demagogas ir triukšmadarys?
Labai
įdomu, kad tie lietuviai studentai, kurie
piketavo bei protestavo prie Seimo
ar Vyriausybės rūmų, buvo įkvėpti
panašių įvykių, prieš keletą metų
nutikusių Prancūzijoje. Prancūzų
studentai piktinosi labai panašia reforma, kurią šiandien mes bandome įdiegti ir Lietuvoje. Prancūzijoje aukštosios mokyklos ir universitetai tapo itin sudėtinga,
smulkmeniškai reguliuojama, beveik niekam neatsiskaitančia institucija, ir Prancūzijos valdžia visiškai pagrįstai nusprendė tokį monstrą reformuoti, išjudinti. Nikolia Sarkozy
iškelta reforma buvo labai priimtina, kadangi ji reikalavo daugiau atsakomybės ir iš dėstytojų, ir iš tų pačių studentų, ne tik iš valdžios institucijų. Studentai nepanoro didesnės asmeninės atsakomybės. Todėl ir prasidėjo
streikai. Prancūzijos studentų tuo metu nebuvo galima laikyti
kokybės ir progreso nešėjais, skatintojais. Jie tebuvo stagnacijos
įrankiai. Aš manau, kad lietuviškieji protestai labai panašūs į prancūziškuosius.
Tiksliau tariant, stag-natoriški. Garsiai reikalaujama kokybės iš visų kitų, tik ne iš
savęs. Beje, protestavusiųjų kritika nebuvo konstruktyvi. Jie tik kritikavo, nepasiūlydami savų variantų. Mūsų gi reformos esmė tokia: jei norime kardinalių permainų ir pasikeitimų, jei mums tikrai rūpi valstybės bei
visuomenės poreikiai, tai duokime
pinigus patiems geriausiems
abiturientams, tegul jie už valstybės
lėšas studijuoja aukštosiose
mokyklose tai, ką nori studijuoti.
Žinoma, galima ir valstybei prognozuoti,
kokių profesijų specialistų jai reikės artimiausioje ateityje. Tačiau nieko nėra geriau, kaip pats studentas nusprendžia, kokio mokslo jam siekti. Taigi mūsų idėja paprasta, bet veiksminga: tegul
pinigai keliauja paskui gabiausius
abiturientus. O jie jau mokės
atskirti grūdus nuo pelų. Dabar gi pinigai skirstomi atsižvelgiant ir į rektorių ir Vyriausybės susitarimus. O tai reiškia, kad stojama net į tas specialybes, kurios iš tikrųjų nieko nedomina, kurias studijuoti galima atmestinai, mokantis prastais pažymiais. Stojančiuosius į tas specialybes domina tik tai
- reikės ar nereikės mokėti už mokslą. Tokia
padėtis leidžia švaistyti valstybės
lėšas kepant" niekam
nereikalingus diplomus be jokios
kokybės ir atsakomybės. Mano vizija
tokia: atrinkime geriausius
abiturientus, skaičiuodami juos nuo
viršaus, bet ne nuo apačios,
išdalinkime jiems lėšas, skirtas būtent gerai besimokantiems, o valstybės interesų užtikrinimą garantuokime įdiegdami tikslines stipendijas. Tikslinės stipendijos turėtų būti žymiai solidesnės, patrauklesnės už šiandienines. Už jas studentai turėtų galimybę gyventi nebadaudami. Priešingu atveju mes ruošime išsilavinusius specialistus Norvegijos, Didžiosios Britanijos ar Danijos rinkoms. Štai toks pavyzdys. Mums trūksta medikų? Valstybė pareguliuoja įstatymus, kad kuo
daugiau žmonių stotų į mediciną.
Konstitucija, garantuojanti geriems studentams nemokamą mokslą, nepažeidžiama. Tačiau baigę medicinos mokslus būsimieji medikai
labai greitai išvažiuos dirbti į
Europos Sąjungos valstybes. Įdiegdami
sąvoką tikslinė stipendija",
mes pajėgtume kontroliuoti aukštojo
mokslo pasiūlą ir poreikius.
Įdiegus patrauklias tikslines
stipendijas, už kurias vėliau
reikėtų atidirbti būtent Lietuvoje, nebūtų didelių problemų, nebeliktų pagrindo dideliems ginčams. Tačiau, tikslinės stipendijos privalo būti patrauklios, nes apie dabartines stipendijas studentai juokaudami sako, kad žodis stipendija" kilo
nuo žodžio stipti".
Neseniai teko dalyvauti viename Seimo
Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje, kur parlamentarai, ministrai,
aukštųjų mokyklų vadovai bei studentai ginčijosi, ką reiškia sąvoka gerai
besimokantis studentas". Si diskusija nuteikė pesimistiškai. Apie kokią
pažangą, perspektyvas, kokybę mes galime svajoti, jei net
nežinome, kas yra gerai besimokantis studentas?
Visi keblumai atsiranda tuomet, kai su šia sąvoka pradedame sieti piniginius
reikalus. Būtų labai gerai, jei pažymių, įvertinimų
rašymas būtų reikalingas tik pedagoginiams tikslams. Bet dabar pažymiai reikalingi dar ir
tam, kad matytume, kokius studentus būtina
finansuoti, o kokių - ne. Intuityviai galima pasakyti, kuris studentas yra geras, o kuris - vidutiniškas, bet ar puikiai užsienio kalbas įkandusio studento pažymiai
prilygsta mediciną studijuojančiojo pažymius? Čia
reikalinga vieninga vertinimo sistema, kurios kol kas nėra. Komiteto posėdyje ne vienas
kalbėtojas tvirtino, jog esama ne tiek jau mažai
dėstytojų, įsitikinusių, kad dešimtukui dalyką
išmano tik ponas Dievas, devintukui -
rektorius, aštuntukui -jis,
dėstytojas, o štai studentas geriausiu
atveju gali gauti tik pažymį septyni".
Be vieningos vertinimo sistemos niekaip neišsiversime. Taip pat mūsų grupės pasiūlymai tokie, kad
vertintume, kuris studentas geras", o
kuris - blogas", ne po vienerių
ar dviejų semestrų ar mokymosi metų, o būtent po ketverius metus trukusių
studijų. Toks vertinimas būtų pats
objektyviausias, giliausias. Jei valstybės finansuojamoje vietoje ketverius metus studijavęs studentas mokėsi labai
gerai, studijų pabaigoje jis nebeturės jokių finansinių skolų. Jei mokėsi prastai, valstybės skirtas nemokamas mokslas taps paskola, kurią jam teks grąžinti.
Kokių
analogų Jūsų siūlomos reformos turi
užsienyje? Gal pavyzdžių sėmėtės
Didžiojoje Britanijoje, kur praleidote dešimtmetį?
Taip, kai kurie elementai paimti iš britų. Bet
tai nėra grynai britiškas variantas. Esama ir amerikietiškų
elementų. Kai kurie mano oponentai tvirtina, kad mano siūlomas
modelis nėra geras, kadangi Didžiojoje Britanijoje studentai
finansuojami visai pagal kitus metodus. Tada aš atsakau: taip, kiek
pagal kitus metodus. Bet daugiau kaip aštuonis šimtus metų sėkmingai
veikiantis Kembridžas turi ir kitokius tikslus, nei Lietuvos
aukštosios mokyklos. Britams terūpi,
kad jų beveik tobulai veikianti
sistema ir toliau gerai veiktų. Mums
svarbiausia - destabilizuoti blogai veikiantį aukštąjį mokslą. Stabilizacija čia ne tik kad nereikalinga, bet net pražūtinga. Beje, neseniai išleistoje studijoje, kaip atrodys aukštosios mokyklos 2020-aisiais metais, Lietuva piešiama labai niūriomis spalvomis. Jei tuoj pat imsimės kardinalių reformų, 2020-aisiais turėsime galimybę išlikti aukštojo mokslo traukos centru savame regione, be kita ko, nepajėgdami rimtai konkuruoti su Lenkijos, Vengrijos ar Čekijos aukštosiomis
mokyklomis. Ir vis dėlto šiandien pradėję
reformas turime šansų tapti
vadinamąja aukštųjų mokyklų šalimi.
Jei reformų nedelsiant nepradėsime,
jei jos bus nesėkmingos, vadinasi,
mūsų laukia liūdna perspektyva.
Tiesiog prarasime galimybę Lietuvoje rengti magistrantus bei doktorantus. Šią galimybę atiduosime stipresnėms šalims,
ir Lietuva ilgainiui taps tik silpnų
kolegijų veikimo, silpnų bakalaurų
rengimo vieta.
Jūs vadovaujate Demokratinės politikos
institutui. Kuo jis užsiima? Kada pradėjo veikti? Kuo šis institutas
reikalingas mūsų šaliai? Iš kur gaunate lėšų savo veiklai?
Demokratinės politikos institutas užsiima konservatyvių, demokratinių idėjų
sklaida Lietuvoje bei regione. Kaip ir kiti panašaus
pobūdžio klasikiniai centrai, mes ieškome intelektualinių galimybių, kurios padėtų
Lietuvoje įgyvendinti kai kurias idėjas. Tas idėjas
mes patys ir diegiame, ir realizuojame. Pavyzdžiui,
gali būti skelbiami objektyvūs aukštųjų mokyklų
reitingai. Vakaruose jau seniai aukštųjų mokyklų veikla vertinama pagal daugybę kriterijų ir
nuolat renkami palys pajėgiausi, stipriausi universitetai. Tai skatina sveiką konkurenciją. Lietuvoje tvarka kiek kitokia, nes nebuvo nustatomi nešališki reitingai, o apsiribojama vien universitetų bei aukštųjų mokyklų savireklama.
Mūsų instituto iniciatyva aukštųjų mokyklų
darbo rodikliai vertinami pagal
tarptautinius standartus. Esu
įsitikinęs, kad tokių intelektualinių
produktų Lietuvai labai reikia.
© 2008 XXI amžius
|