Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Žuvusiųjų įamžinimas - katalikų pareiga

Net 19-aisiais Nepriklausomybės metais Lietuvos katali­kai dar neturi religinės laisvės. Šio savo teiginio įrodymui paminėsiu vieną, dar visai neseną įvykį (panašių yra ir dau­giau). Tai atsitiko Kavarsko parapijoje, Anykščių rajone.

Birželio 22 dieną, sekmadienį, kavarskiečiai šventė Šv. Jono Krikštytojo atlaidus ir norėjo pagerbti žuvusius už Lie­tuvos laisvę - partizanus, politinius kalinius, tremtinius ir visus, kurie sovietinės okupacijos metais stengėsi padėti kovotojams, leisdami savo sodybose išsikasti bunkerius, nors gerai žinojo, kad ši auka baigsis visos šeimos sunaiki­nimu arba bado mirtimi tolimam Sibire - visus tuos, kurie padėjo, kurie dalijosi paskutiniu duonos kąsniu. Reikia pri­siminti, kad sukūrus kolchozus žmonės už darbo dieną gau­davo 200 gramų grūdų arba l rublį. Partizanų kova nutrū­ko, kai baigėsi šoviniai ir duona. Vienas iš partizanų vadų mokytojas Sibaila-Diedukas buvo sutinęs nuo bado ir ne­galėjo išeiti iš bunkerio, laukė, kol stipresnieji parneš duo­nos. Kolchozų kūrimas, partizanų sunaikinimas ir 1948 me­tų didysis trėmimas - skaudžiausi naujosios Lietuvos įvy­kiai. Ši didvyrių pagerbimo iškilmė mums, tikintiesiems, buvo sugadinta.

Noriu priminti, kad Kavarsko parapijos pirmoji bažny­čia vadinosi Šv. Jono Krikštytojo vardu, taip pat jo garbei pavadinta naujoji bažnyčia. Taigi veik 500 metų žmonės gar­bina šį šventąjį ir jį myli. Tikintieji visada gausiai rinkdavosi į šiuos atlaidus: atvažiuodavo arkliais, susirinkdavo didžiu­lės minios (net ir 1945 metais). Sunku būdavo visiems su­tilpti net į didelę bažnyčią. Atlaiduose seniau būdavo daug enkavedistų su žaliomis kepurėmis. Bet jie nekliudė žmo­nėms nei melstis, nei vaikščioti. (Mūsiškiai bedievukai galė­tų pasimokyti iš ano meto sovietų kareivių!)

Likę gyvi partizanai kasmet kviečia tautiečius įamžinti žuvusiųjų šventą atminimą. Partizanams pagerbti geriausiai tinka parapijos atlaidai, į kuriuos susirenka didesnės minios žmonių.

Kavarsko valsčiuje žuvo 186 partizanai ir per 160 buvo areštuota ar ištremta. Už miestelio šaltinio buvo ūkininkų duobės bulvėms laikyti per žiemą. Į jas skrebai sumesdavo išniekintus partizanų lavonus ir juos ten užkasdavo. Vienas nužudytas partizanas buvo labai aukštas, į duobę netilpo. Tada skrebas atsinešė kirvį, nukirto kojas ir įmetė į duobę. (Tų nusikaltėlių pavardės žinomos!)

Gražiai partizanus pagerbė Utenos miesto tikintieji. Ant vidinės šventoriaus sienos priklijuotos lentelės su žuvusiųjų pavardėmis, o apačioje ištisinė gėlių lysvė. Reikia kiekvie­noje parapijoje įamžinti žuvusius už tėvynės laisvę ir nepri-klausomybę.

Kavarskiečiai kuria partizanų kapines. Jos bus simboliš­kos, nes nežinoma, kur daugelis yra palaidoti. Bet jos liu­dys, kad kavarskiečiai mylėjo tėvynę ir neteko geriausių sū­nų ir dukrų kovoje su žiauriausiu okupantu. Jau pastatytas didelis, ornamentais išraižytas ąžuolinis 8 metrų kryžius ir pasodinta 500 eglaičių bei 100 ąžuoliukų. Prieš kryžių bus pastatyta kariški cementiniai kryžiai su žuvusiųjų pavardė­mis, o už kryžiaus - šeimų kryželiai. (Ir darbas, ir lėšos -privati iniciatyva.)

Skaudu, kad iki šiol, per beveik dvidešimt nepriklauso­mybės metų, neturime paminklo Laisvės kovotojams Vilniu­je. Valdžia susirūpinusi gražuolių rinkimais, naujų kalėjimų ar stadionų statyba, o kovotojų įamžinimui pinigų neranda. Be abejo, nori nutęsti laiką, kol išmirs visi partizanai - jų dar yra likę apie 250, bet dauguma jų jau prirakinti prie lo­vos. Laisvės kovotojams labai tinka Šventojo Rašto žodžiai: „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kurs guldo gyvybę už savo draugus". Meilė nesinaikinama! Kai net maskvie­čiai atnaujina savo žuvusių karių kapines, mūsų valdžia ne­gali susitarti dėl Laisvės kovų paminklo Vilniuje Lukiškių aikštėje. Ir nebėra kuo stebėtis. Juk grupė vakarykščių isto­rikų uzurpavo istorijos mokslą ir tribūną Vilniuje. Jie skel­bia įvairias „teorijas" Vilniaus universitete, daro viską, kad Lietuvą sukompromituotų užsienyje. Štai visai neseniai iš komiteto atnaujinti Lukiškių aikštę išbraukė keturis lietu­vių patriotus - akad. istoriką Antaną Tylą, doc. R. Batūrą, laisvės kovotojus - Joną Buroką ir mane, Lietuvos partiza­nų kapelioną. Niekas nepaaiškino, dėl ko buvome išbraukti. Jonas Burokas bandė gauti audienciją pas merą, bet veltui.

Skaudu ir tragiška, kad nebėra kam prižiūrėti paminklus. Geriausiai tiktų šį kilnų darbą pavesti mokykloms. Deja, mo­kykla neišsprendžia savų problemų, mokiniai mokytojų ne­gerbia. Daugelis mokytojų tarnavo sovietams, neleido vai­kams lankyti pamaldų ar dalyvauti parapijos gyvenime - švęsti švenčių. Mokytojai, kurie bandė savo asmeniniame gyve­nime būti katalikais ir auklėti vaikus religinėje dvasioje, bu­vo persekiojami, išmetami iš darbo. Pavyzdžiui, mokytoja Ona Brilienė (Vilkaviškyje) ar mokytoja Stasė Jasiūnaitė (Kulautuvoje, Kauno raj.). Deja, dabartinė mokykla neteko savo lietuviško veido.

Šiemet, kaip minėjau, šv. Jono Krikštytojo šventė Ka­varske buvo švenčiama birželio 22 dieną. Pirmosios 10 val. šv. Mišios praėjo ramiai. O per 12 valandos šv. Mišias bolše­vikai ir velnio tarnai nutarė sutrukdyti pamaldas - aikštėje ties bažnyčia surengė savo koncertą. Pasigirdo garsūs muzi­kos garsai. Jie trukdė melstis bažnyčios viduje, o ypač pro­cesijos metu šventoriuje. Prie naujai pastatyto kryžiaus ne­galėjome prieiti gatve - turėjome eiti pro šoninius vartus. Gatvės buvo pilnos žmonių. Ėjome tarsi kokie nusikaltėliai!

Vos baigėme pamaldas, mūsų trukdytojai išsiskirstė. Žmonės pasakojo, kad artistams, šios akcijos dalyviams, bu­vo sumokėta didelė suma pinigų. Aišku, ši akcija buvo pa­ruošta iš anksto. Pati šv. Jono šventė buvo ne sekmadienį, o antradienį. Be to, antradienis buvo nedarbo diena. (Pana­šias akcijas tikėjimo niekintojai ruošė ir man klebonaujant Kavarske.)

Mes, katalikai, esame įsitikinę, kad šitaip mūsų, tikin­čiųjų, valdžia ne tik negina, bet nori sunaikinti dar likusius.

1919 metais ties Kurkliais ir Kavarsku buvo sumušti bol­ševikai ir po keturių dienų išvyti iš Lietuvos. 1929 metais buvo pastatyti kuklūs paminklai. Kurkliuose žuvusiems Lais­vės kovotojams paminklą nugriovė ir padarė sovietų karių kapines. Kapinaičių centre - didelis sovietų kario biustas (ka­pinaitės vos už dviejų metrų nuo didžiųjų šventoriaus var­tų), o lietuviško paminklo vietoje įmūryta maža lentelė su užrašu: „Čia 1929-1972 metais stovėjo Lietuvos kariams pa­minklas". Carų laikais buvo norima sunaikinti Lietuvą per stačiatikybę, sovietų okupacijos metais - per buldozerinį ate­izmą! Turime tam priešintis. Tačiau tenka stebėtis Anykščių elgesiu: anykštiečiai nevertina savo didvyrių. Atėjo laikas vi­sus rajone žuvusiųjų sovietų karių palaikus perkelti į Anykš­čių karių kapines! Reikia pareikalauti, kad lietuviams ka­riams būtų atstatytas paminklas.

Yra dar žmonių Lietuvoje, kurie daug meldžiasi už tė­vynę, pasninkauja vieną ar dvi dienas. Jų nebe daug, bet Die­vui jie svarbūs. Todėl mes, tikintieji, kviečiame visus, gyve­nančius tėvynėje ir svetur, kiekvieną vakarą 8 valandą drau­ge su „Marijos radiju" Lietuvoje kalbėti šv. Rožinį ir mal­dauti dangų, kad gelbėtų Lietuvą nuo pražūties. Maldos daž­nai gelbsti. Prisiminkime, kaip 1955 metais gegužės 13 die­ną sovietai išvedė savo kariuomenę iš Austrijos. Neseniai miręs kapucinas tėvas Pijus tvirtino, kad tai buvusi Švč. M. Marijos dovana Austrijai. Mat Austrijoje tikintieji kasdien kalbėjo šv. Rožinį.

Tikėkime ir melskimės. Marija padės ir Lietuvai!

Ateina rinkimai. Komunistai, liberalai ir kiti panašaus plauko bolševikai stengiasi savo demagogija, paremta dide­liais Maskvos pinigais, sujaukti okupacijos nualintus protus. Jei anksčiau degtinė ir marksizmas paveikdavo žmonių gal­vas, tai dabar - pinigas. Mes neturime Valstybės saugumo tarnybos. Net 10 mėnesių šokome apie kagėbistų vadovą, puikiai įsitaisiusį Seime, o reikėjo šiam veikėjui per vieną dieną parodyti kelią į Lukiškes. Daugumas tautiečių į gyve­nimą žvelgia partijos, mafijos ir atskirų grupuočių akimis. Jiems Lietuva jau nebe pirmoje ar antroje vietoje. Štai eu-roparlamentarė Ona Juknevičienė tvirtina: „Lietuvių tauta nyksta todėl, kad grupelė žmonių atėmė iš tautos valstybę, uzurpavo ją savo rankose ir plėšia Lietuvą" („Laisvas laik­raštis" 2008 03 29). Ši parlamentarė yra ne dešiniųjų pažiū­rų, tik dar nepraradusi sąžinės ir meilės Lietuvai.

Rinkimų išvakarėse tiems, kurie grasina nužudyti Lietu­vos respubliką, aš, kaip kunigas ir laisvės kovotojas, prime­nu: katalikams (o jais per paskutinius rinkimus save įvardijo 79 proc. šalių gyventojų) nevalia balsuoti už Dievo priešus. Jie iki šiol neatšaukė antireliginės kovos ir neatsiprašė tau­tos už baisius dvasinius ir fizinius nuostolius. Kas balsuos už tuos Dievo priešus, pats taps Dievo priešu ir velnio s^ungi-ninku!

Lietuvos katalikai, atsibuskite, susimąstykite ir nebekar­tokite klaidų, kurias padarėte praeity. Balsuokite tik už dešiniuosius! O eiti balsuoti yra kiekvieno lietuvio šventa pareiga!

Broliai ir sesės, apginkime Dievą, Bažnyčią ir Lietuvą savo širdyje, šeimose ir tėvynėje!

Monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS

© 2008 „XXI amžius“