Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Laikas ir žmonės
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Valstybė
    ir bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Neparlamentinių partijų diskriminacija - mitas ar tikrovė?

Gintaras VISOCKAS

Dažnai tenka laukti visuomeninio transporto prie Žaliojo tilto bei Europos aikštės, kur apstu reklaminių stendų. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad man, eiliniam piliečiui, iš tų stendų nėra jokios naudos, vieni nuostoliai. Juk jie įkyriai bando įpiršti mintį, esą man būtina nusipirkti dar vieną mobilųjį telefoną, dar vieną laikrodį ar dar vieną porą džinsų. Suprask, jei nenusipirksiu, būsiu didžiausias kvailys ir nesusipratėlis, mat tik šiandien ir čia taikomos pasakiškos nuolaidos. Prisipažinsiu, sykį ėmiau ir susiviliojau tokia reklama. Užuot važiavęs namo, užsukau pasižiūrėti itin pigiai kainuojančių džin­sų į nurodytų parduotuvę ir, norit tikėkit, norit - ne, įsigijau išties pigiai kainavusias velvetines kelnes. Žaviai besišypsanti pardavėja dar mane patikino: „nebijokit, pirkit, tikrai ilgai ir laimingai nešiosit". Dabar galiu tik tiek pasakyti: begėdiškai melavo ir tas stendas, ir ta jaunutė pardavėja. Džinsai kainavo tikrai nebrangiai, bet ir nešiojau juos labai trumpai - per keletu mėnesių jie taip sudūlėjo, tarsi būčiau nešiojęs juos keletu metų. Daugiau nebetikiu nei tais spalvotais stendais, nei gražiomis šypsenomis.

„Man rūpi Jūsų nuomonė"

Šiandien į visus reklaminius stendus žvelgiu su didžiausiu nepasitikėjimu. Bet ir vėl suklu-sau, viename iš stendų išvydęs maloniai besišyp­santį Mantą Adomėną. „XXI amžiaus" skaity­tojams tikriausiai nereikia pristatyti šio Demo­kratinės politikos instituto vadovo, konservato­riaus, mat su juo laikraštyje neseniai buvo skelb­tas šių eilučių autoriaus interviu dėl Lietuvos aukštojo mokslo problemų. Reklaminis stendas tvirtino, esą šių metų rudenį į Seimą besibaloti-ruojančiam politikui tikrai rūpi mūsų, eilinių pi­liečių, vargai ir rūpesčiai. Viename plakate buvo nurodytas net internetinės svetainės, kur aš ne­trukus galėsiu ponui M. Adomėnui pareikšti sa­vo nuomonę bei poziciją, adresas. Grįžęs namo nesunkiai radau internete tą svetainę ir, atvirai kalbant, nusivyliau, peržvelgęs ten esančius klau­simus bei atsakymus. Jokiu būdu nesakau, kad į parlamentą šių metų rudenį ketinančiam patek­ti politikui tikrai nerūpi „mūsų nuomonė". Ir vis dėlto norėčiau nusistebėti kai kuriomis būsimo­jo politiko nuostatomis. Kas teisus, o kas ne -tegul sprendžia skaitytojai.

Tik šešios problemos?

Demokratinės politikos instituto vadovas ten pateikia šešetą išties aktualių klausimų. M. Adomėnas sieks, kad „mūsų vaikai arba anūkai gautų ne tik gerą išsilavinimą, bet ir tėvynės meilės bei doro žmogaus pagrindus", „kad būtų pasirūpinta jaunomis šeimomis -vaiko priežiūra įsiskaičiuotų į darbo stažą pensijai gauti", „kad geresnio gyvenimo sve­tur ieškantys lietuviai galėtų lengvai grįžti į tėvynę", „kad mediniai namai nedegtų nei Šnipiškėse, nei Užupyje, nei visame Vilniu­je", „kad studentai turėtų teisę patys nuspręs­ti, kur naudoti pinigus, valstybės paskirtus studijoms", „kad baigtume su nusikaltėliais - gana chuliganizmo ir smurto". Visiems iš­keltiems klausimams pritariu visomis ketu­riomis. Tačiau aš tikėjausi, kad toje interne-tinėje svetainėje bus galima pateikti ir dau­giau klausimų, nei nurodė jos savininkas M. Adomėnas. Juk internete, lyginant su re­klaminiais stendais, vietos pakanka. Deja, to­je svetainėje man, demokatinės Lietuvos pi­liečiui, buvo suteikta tik dalinė teisė pasinau­doti demokratija - aš negalėjau pateikti nė vieno papildomo klausimo. Demokratinės politikos instituto vadovas suteikė galimybę tik sukeisti vietomis jo iškeltus klausimus. Jei manau, kad Šnipiškėse degančių medinių griuvenų problema pati aktualiausia, ją iške­liu į pirmąjį planą, jei esu įsitikinęs, kad pats didžiausias rūpestis - derama aukštojo moks­lo reforma, būtent ją išstūmiu į pirmąją vie­tą. Daugiau jokių galimybių.

Primena Rusijos FST svetainę

Toje internetinėje svetainėje teigiama, esą M. Adomėnas teiks įstatymo pataisas, kad vi­si lietuvai išsaugotų teisę į Lietuvos pilietybę, sieks švietimo įstatymo pataisomis grąžinti aukščiausią kokybę ir tikrą dorovinį ugdymą į Lietuvos mokyklas, teiks įstatymo pataisas, gi­nančias viešąją tvarką ir skelbiančias visišką nepakantumą nusikaltėliams, siūlys įstatymo pataisas, kad iš padegimų negalėtų turėti nau­dos nei padegėjai, nei jų užsakovai... Ar kas nors gali būti gražiau bei prasmingiau už to­kius nusiteikimus? Aš tikiu, kad M. Adomė­nas tikrai nuoširdžiai „sieks, stums, teiks pa­čius reikalingiausius, pačius kokybiškiausius įstatymus". Bet man rūpėjo sužinoti ne tik tai, ko jis sieks, bet ir kaip jis sieks dorų, gražių dalykų. O apie tai neužsimenama nė žodeliu ir nesuteikiama net teisė paklausti, kaip bus „siekiama, stumiama, teikiama". Naršiau po jos vetainę itin atidžiai, bet taip ir neradau jo­kios galimybės nei komentuoti, nei laišką pa­rašyti. Neradau ir į tą svetainę užsukusių lan­kytojų komentarų. Ir negalėjau rasti, kadangi jos savininkas nesuteikė teisės viešai komen­tuoti. Tikiu, kad M. Adomėno ketinimai - kuo gražiausi. Sutinku, kad M. Adomėnas, baloti-ruodamasis į Seimą, gali kurti internetinę sve­tainę pagal savo sumanymą, įsivaizdavimą ar skonį. Ir vis dėlto žvelgdamas į svetainę pra­dedu abejoti, ar tikrai jos savininkui rūpi, ką iš tiesų aš manau apie aukštojo mokslo refor­mas ar degančius medinius namus Šnipiškėse ir Užupyje. Jei kas nors manęs paklaustų, ką primena man Demokratinės politikos institu­to M. Adomėno internetinė svetainė, nedve­jodamas atsakyčiau - Rusijos federalinės sau­gumo tarnybos (FST) oficialų internetinį pus­lapį. Beje, Rusijos FST puslapis gal net de-mokratiškesnis nei M. Adomėno svetainė. Ru­sijos FST vadovybei galima bent elektroninį laišką parašyti, M. Adomėnui - ne. Tik ne­manykite, jog šie mano klausimai - retoriniai, iš piršto laužti, nereikalingi. Šį rudenį ruošiuosi dalyvauti rinkimuose, todėl noriu kuo daugiau ir giliau žinoti, už ką balsuoju. Kad nebūčiau apgautas kaip tada, kai pirkau velvetines kel­nes ir patikėjau žaviosios pardavėjos šypsena.

Svarbiausia ne idėjos, bet piniginės storis?

Štai M. Adomėno portretas kartas nuo karto šmėkšteli itin brangiai kaštuojančiame reklaminiame ekrane Vilniuje prie prestiži­nio prekybos centro „Europa", o štai Social­demokratų sąjungos pirmininko Arvydo Aks­tinavičiaus portreto neišvysi nei Vilniaus sto­telių stenduose, nei reklaminiuose ekranuo­se prestižinėse sostinės vietose. Kodėl? Ar, skirtingai nei parlamentinės partijos atstovas M. Adomėnas, neparlamentinės partijos at­stovas A. Akstinavičius neturi idėjų, minčių, nemoka teatrališkai ištarti kelių žodžių „Man rūpi Jūsų nuomonė"? Ne, tikriausiai ne. Čia greičiausiai visai kitos priežastys. Paklausy­kime paties socialdemokratų sąjungos vado­vo. Štai jo nuomonė. „Pastaruoju metu Lie­tuvoje vis labiau ryškėja socialinė turtinė di-ferencijacija, savo mastais tampanti pavojin­ga tolimesniam šalies vystymuisi. Lietuvos po­litiniame gyvenime taip pat pastebime ryškias tendencijas nušalinti dalį visuomenės nuo po­litinės ir visuomeninės veiklos. Jas ypač stip­rina 2004 metų kovo mėnesį priimtos Politi­nių partijų ir politinių organizacijų įstatymo pataisos. Pagal šį įstatymą LR Seime neatsto­vaujamos politinės partijos yra atvirai diskri­minuojamos ir net dirbtinai žlugdomos, už­kertant joms galimybę gauti biudžeto paramą savo veiklai. Naujausi pasiūlymai uždrausti po­litinėms partijoms gauti paramą iš bet kokių privačių rėmėjų, paliekant tik Valstybės biu­džeto paramą, neparlamentinėms partijoms reiškia paprasčiausią jų sunaikinimą, nes, ne­turint jokių finansinių šaltinių, bet kurios or­ganizacijos veikla tampa neįmanoma, o pilie­čiams atimama reali teisė ir galimybė laisvai pasirinkti. Tvirtų demokratinių tradicijų šalyse net negausios ir parlamentuose neatstovau­jamos, bet veikiančios partijos savo veiklai gauna valstybės paramą. Ten suvokiama, kad tik reali piliečių galimybė rinktis politines or­ganizacijas pagal savo įsitikinimus, o ne pagal piniginės storį, yra būtinoji harmoningos de­mokratinės pilietinės visuomenės raidos sąly­ga. Tuo tarpu Lietuvoje priimti realūs politi­niai ir teisiniai sprendimai visiškai prieštarau­ja deklaruojamam susirūpinimui dėl pilietinės visuomenės ir politinės sistemos plėtros. Taip atimamos ir lygios rinkėjų galimybės pasirinkti savo įsitikinimus atitinkančias ir jiems galin­čias atstovauti politines organizacijas. Esame įsitikinę, kad besiklostanti situacija yra anti­demokratinė ir pažeidžia Lietuvos Respubli­kos Konstitucijoje įtvirtintus demokratinės valstybės principus. Negana to, įžvelgiame aki­vaizdų prieštaravimą pačiame Politinių parti­jų ir politinių organizacijų įstatyme. Įstatymas teigia, kad „Politinių partijų ir politinių orga­nizacijų įvairovė užtikrina LR politinės siste­mos demokratiškumą. Politinės partijos ir po­litinės organizacijos jungia Lietuvos Respubli­kos piliečius bendriems politiniams tikslams įgy­vendinti, padeda formuoti ir išreikšti Lietuvos piliečių interesus ir politinę valią (...). Politinės partijos ir politinės organizacijos, atstovauja­mos LR Seime, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti dotacijų iš LR valstybės biudže­to". O realus gyvenimas byloja visai ką kitą", -dėstė savo poziciją neparlamentinės partijos va­dovas A. Akstinavičius, beje, parlamentinių ir neparlamentinių partijų finansavimo reikalus gvildenantis nuo 2005-ųjų metų.

VSD vadovo pozicija

O kokios nuomonės dėl partijų finansavi­mo laikosi, pavyzdžiui, dabartinis Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) ge­neralinis direktorius Povilas Malakauskas? 2006-aisiais, būdamas Specialiųjų tyrimų tar­nybos (STT) vadovu, P. Malakauskas palaikė pono A. Akstinavičiaus poziciją. Štai nedide­lė ištrauka iš oficialaus 2006 metų birželio 16-ąją pasirašyto STT direktoriaus P. Mala­kausko rašto, adresuoto neparlamentinės partijos vadovui A. Akstinavičiui: „LR spe­cialiųjų tyrimų tarnyba, susipažinusi su Jūsų 2006 metų gegužės 27-osios rašte „Dėl poli­tinių partijų finansavimo" suformuluotais siū­lymais, pritaria būtinybei reformuoti Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, siekiant už­tikrinti partijų veiklos skaidrumą ir didinti so­ciologinių tyrimų bei gyventojų apklausų duo­menimis pastebimai sumažėjusį pasitikėjimą politinėmis partijomis. STT taip pat mato ne­mažai koreguotinų vietų politinių partijų ir po­litinių kampanijų finansavimo tvarkos teisinia­me reglamentavime ir pagal savo kompeten­ciją panašaus turinio rekomendacijas 2006 me­tų sausio 23 dieną elektroniniu paštu pateikė LR Seimo valdybos 2005-aisiais sudarytai dar­bo grupei, jų finansavimą bei politinę rekla­mą reglamentuojančių įstatymų pakeitimų įstatymų projektams parengti ir Konstitucinio Teismo 2004-ųjų išvadai įgyvendinti".

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba įžvelgia diskriminaciją

Įdomu dar ir tai, kad neparlamentinės partijos atstovas A. Akstinavičius, ieškoda­mas teisybės, kreipėsi net į Lygių galimybių kontrolierę Aušrą Burneikienę, prašydamas paaiškinti, ar nediskriminuojamos Lietuvo­je neparlamentinės partijos. Sulaukta labai įdomaus ir išsamaus atsakymo. Lygių galimy­bių kontrolieriaus tarnybos vadovė nuspren­dė „pasiūlyti LR Seimo Biudžeto ir finansų komitetui, Žmogaus teisių komitetui, LR Fi­nansų ir Teisingumo ministerijoms apsvars­tyti Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstaty­mo 13 straipsnio 3-ioje dalyje įtvirtintą nuo­statą dėl partijų finansavimo iš valstybės biu­džeto ir objektyviai įvertinti galimybę pakeisti ją taip, kad valstybės lėšos partijų finansavi­mui būtų skirstomos taip, kad visos regist­ruotos politinės partijos gautų atitinkamą valstybės finansavimą, taip pat su tyrimo iš­vada supažindinti Vyriausiąją rinkimų komi­siją". Pasak socialdemokratų sąjungos vado­vo A. Akstinavičiaus, po tų raštų prabėgo daugiau nei dveji metai, o jų partija kaip ir anksčiau, taip ir dabar negauna net minima­lių lėšų bent jau patalpų nuomai.

Vakaruose remia ir mažas partijas

Tame atsakyme remiamasi ir kiek kitokia nuomone. Sakykim, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų ins­tituto direktorius profesorius Raimondas Lo­pata yra teigęs, jog nuostata iš valstybės biu­džeto finansuoti tik tas partijas, kurios gavo ne mažiau kaip tris procentus visų rinkėjų balsų, nėra diskriminuojanti. Prof. R. Lopa­tos įsitikinimu, tokia pozicija optimali Lie­tuvos sąlygomis. Kartu prof. R. Lopata pri­pažino, kad Vakarų Europoje esama valsty­bių, kurios finansuoja ir dar mažiau rinkėjų balsų gavusias partijas. Pavyzdžiui, Austrija, Danija, Švedija, Vokietija. Tačiau tos šalys, profesoriaus teigimu, turi stabilias partines sistemas, be to, jų biudžetinio finansavimo galimybės visai kitokios.

Priklauso nuo įvairiausių kriterijų

Kitose Vakarų Europos valstybėse yra nu­statyti atitinkami valstybės dotuojami finansa­vimo apribojimai, kurie priklauso nuo įvairiau­sių kriterijų, rodiklių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje valstybės dotacijos skiriamos pradžioje parti­joms, kurios parlamento rinkimuose iškelia kandidatus bent jau 50-yje vienmandačių apy­gardų ir lėšos skiriamos proporcingai laimėtų mandatų skaičiui, o antroji lėšų dalis paskirs­toma proporcingai pirmame rate gautam bal­sų skaičiui. Ispanijoje parama rinkinių kampa­nijai ir kasmetinės organizacijos subsidijos ski­riamos pagal trejetą kriterijų: fiksuota suma mokama už kiekvieną partijos parlamente gau­tą vietą, dar kita fiksuota suma mokama už kiekvieną gautą balsą rinkimuose į parlamen­to Atstovų rūmus ir dar kita fiksuota suma mo­kama už kiekvieną balsą rinkimuose į Senatą. Šios lėšos gali būti skiriamos tik toms partijoms, kurios laimėjo bent vieną vietą daugiamanda-tėje apygardoje. Italijoje valstybės lėšos skiria­mos tik rinkimų kampanijai finansuoti.

Kokia tvarka turėtų įsigalioti Lietuvoje -keblu atsakyti. Šiuo metu mūsų šalyje - apie 40 oficialiai registruotų partijų partijėlių. Dauguma jų - popierinės, merdinčios, sukur­tos tik tam, kad patenkintų vieno ar kelių žmonių asmenines ambicijas. Akivaizdu, kad partijoms apsišaukėlėms nederėtų skirti lė­šų iš biudžeto. Tačiau akivaizdu ir tai, kad Lietuvai būtina reali tarppartinė konkuren­cija. Gal tada būtų mažiau tuščių, nieko ne­sakančių šūkių.

© 2008 „XXI amžius“