Neparlamentinių partijų diskriminacija - mitas ar tikrovė?
Gintaras VISOCKAS
Dažnai tenka laukti
visuomeninio transporto prie Žaliojo tilto bei Europos aikštės, kur apstu
reklaminių stendų. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad man, eiliniam piliečiui,
iš tų stendų nėra jokios naudos, vieni nuostoliai. Juk jie įkyriai bando
įpiršti mintį, esą man būtina nusipirkti dar vieną mobilųjį telefoną, dar vieną
laikrodį ar dar vieną porą džinsų. Suprask, jei nenusipirksiu, būsiu
didžiausias kvailys ir nesusipratėlis, mat tik šiandien ir čia taikomos
pasakiškos nuolaidos. Prisipažinsiu, sykį ėmiau ir susiviliojau tokia reklama.
Užuot važiavęs namo, užsukau pasižiūrėti itin pigiai kainuojančių džinsų į
nurodytų parduotuvę ir, norit tikėkit, norit - ne, įsigijau išties pigiai
kainavusias velvetines kelnes. Žaviai besišypsanti pardavėja dar mane patikino:
nebijokit, pirkit, tikrai ilgai ir laimingai nešiosit". Dabar galiu tik
tiek pasakyti: begėdiškai melavo ir tas stendas, ir ta jaunutė pardavėja.
Džinsai kainavo tikrai nebrangiai, bet ir nešiojau juos labai trumpai - per
keletu mėnesių jie taip sudūlėjo, tarsi būčiau nešiojęs juos keletu metų.
Daugiau nebetikiu nei tais spalvotais stendais, nei gražiomis šypsenomis.
|