Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Laikas ir žmonės
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Valstybė
    ir bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Tėvynei paaukotas gyvenimas

„Knygnešio“ autoriaus, visuomenininko ir kultūrininko P. Rusecko
125-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Karininkas ir žurnalistas Petras Ruseckas Leono JUOZONIO piešinys

Yra žmonių, kurie gyvena sau ir dejuoja dėl kasdieninių trūkumų, dėl to kaltindami aplinkinius ar net vals­tybę. Nepamąsto, ką jie pastarajai yra davę naudingo. Idealistų gyveni­mas kitoks. Šios kategorijos pilie­čiams gyvenimo kelias dažnai būna akmenuotas. Pastarieji nesiekia sau materialinės naudos, nepaisydami pasitaikančių sunkumų dirba, sten­giasi padėti kitiems, tai daro dėl švie­sesnės ateities. Vienas tokių buvo karys, žurnalistas, rašytojas ir visuo­menės veikėjas Petras Ruseckas, nuo kurio gimimo prabėgo 125 metai.

P. Ruseckas gimė kartu su „Auš­ra" -1883 m. liepos 20 dieną Rokiš­kio apskrities Panemunėlio valsčiaus Baubliškių kaimo bajoriškos kilmės žemės nuomininkų šeimoje, auginu­sioje aštuonetą vaikų. Tėvas tarna­vo eigulių Turdvary. Nežinia, ar nuo kokios infekcinės ligos, ar dėl nelai­mingo įvykio, 1891 metais mirė abu tėvai, o vaikai pasklido kur kuris. Trys vyresniosios seserys visam lai­kui įsikūrė Rygoje. Našlaitį Petriu­ką kurį laiką globojo vienas brolių. Vos aštuonerių metų berniukas pra­dėjo lankyti rusišką liaudies mokyk­lą. Nenorėdamas broliui būti našta, nuėjo piemenauti pas kaimynus ta­me pačiame Baubliškių kaime, kol kiek prakutęs išvyko į Molodečną, pas miestelio krautuvininką moky­tis prekybos. Bet veikiai ir čia nusi­bodo - pradėjo vilioti platesni toliai. 1897 metais atvyko į Rygą pas sese­ris. Šios brolį įdarbino Eseno porce­liano fabrike, o vėliau prie namų sta­tybos. P. Rusecko būta nepastovaus: ir fabrike, ir statybose ilgai neužsi­buvo. Sužavėtas jūros, nusisamdė junga garlaivyje „Jekatirinoslav" ir 1897-1898 m. plaukiojo iki Vladivos­toko bei po Juodąją jūrą, kol galų gale atsidūrė Odesoje.

Odesoje P. Ruseckas užsibuvo il­giau. Įsidarbinęs lenkų biblioteko­je, jis pasinėrė į knygas: daug skai­tė, ypač istorijos veikalus, savaran­kiškai baigė keturias gimnazijos kla­ses. Čia gyvendamas susipažino su Lietuvos rašytojų romantikų raštais ir virto susipratusiu lietuviu. 1900 metais, atvykus į Odesą E. Galva­nauskui, J. Paršaičiui-Gabriui, J. Rimšai, A. Rymui, M. Vasiliauskui ir kitiems, P. Ruseckas susipažino su jais ir jie drauge 1900-1904 metais darbavosi keldami vietos lietuvių tautinę sąmonę. Jo iniciatyva apie 1901 metus buvo įsteigta slapta Lie­tuvių švietimo draugija, kuriai pri­klausė apie 20 lietuvių studentų. Draugija įkūrė slaptą lietuvišką bib­lioteką ir pardavinėjo lietuviškas knygas. Knygos buvo platinamos ne tik tarp Odesos lietuvių, bet ir siun­čiamos į Čiornąją Podiną, esančią Samaros gubernijoje, ten gyvenu­siems po 1863 metų anticarinio su­kilimo ištremtiems lietuviams, jų vaikams ir vaikaičiams. Beveik visą šį darbą atliko vienas P. Ruseckas, kurio bute buvo slaptai laikoma bib­lioteka ir knygos pardavimui. Jis taip pat buvo prisidėjęs prie legalios Lietuvių savišalpos draugijos, legalaus Lietuvių klubo „Rūta", jis reikalavo, kad Odesos katalikų baž­nyčioje būtų sakomi lietuviški pa­mokslai, kad parapijai vadovautų lietuvis kunigas. Daug vėliau, prisi­mindamas knygnešystės gadynę, jis rašė: Ta gadynė gali būti prilyginta prie didžiųjų kovų su kryžiuočiais ga­dynės, nes kaip kryžiuočių, taip ir knygnešių gadynėje pasireiškė tvirtas mūsų tautos būdas, pasiryžimas, ne­nugalima dvasia.

Neramiu Rusijos imperijos laiko­tarpiu, 1903 metais, P. Ruseckas, pa­šauktas atlikti karinės prievolės, pa­teko į Uralo prieigose esantį Ufos miestą. Čia įstojo į slaptą revoliucinę kareivių organizaciją, dalyvavo jos mi­tinguose ir maištuose. Revoliucijai pralaimėjus, už nestatutinius santy­kius kilus atsakomybės grėsmei, Didžiojo Vilniaus Seimo pašauktas, jis dezertyruoja iš savo dalinio ir at­vyksta į Vilnių. Čia tik buvo išsiskirs-tęs minėtas Seimas, įkurta Lietuvos valstiečių sąjunga. Seimas ir toji Są­junga buvo priėmę keliolika svarbių nutarimų dėl Lietuvos autonomijos, švietimo, gimtosios kalbos teisių. Nu­tarimai buvo paskelbti laikraščiuose, išspausdinti atskirais lapeliais, ku­riuos buvo būtina paskleisti tarp žmo­nių. F. Bortkevičienei, vadovavusiai šiai akcijai, į talką pasisiūlė ir P. Ru­seckas. Deja, juos su bendraminčiu P. Paršaičiu, nespėjusius plačiau pa­sireikšti, carinė policija greitai suėmė ir uždarė į Kalvarijos kalėjimą. Trūks­tant įrodymų, kad vienas iš sulaiky­tųjų P. Ruseckas, carinei valdžiai te­ko suimtąjį paleisti.

Kalvarijos kalėjime P. Ruseckas slapta pradėjo rašinėti „Lietuvos ūkininkui". 1907 metais A. Mikai-čio slapyvardžiu parašė ir išleido apysakų knygą, vaizduojančią pra­ėjusios revoliucijos įvykius. 1907 metais buvo pakviestas dirbti to laikraščio redakcijon korektoriumi, vėliau tapo korespondentu ir ga­liausiai redaktoriumi. Redaguoda­mas „Lietuvos ūkininką", davė nau­ją, labiau laiko dvasiai atitinkančią kryptį. Kūrė ir organizavo Lietuvos valstiečių sąjungą, kurios progra-mon įrašė kovą dėl Lietuvos nepri­klausomybės ne tik kaip Sąjungos, bet ir visos tautos tikslą, bendradar­biavo J. Basanavičiaus leistame „Lietuvyje", išleido novelių knygą „Prisikels". Pažymėtina, kad kaip „Lietuvos ūkininko" publicistas, bu­vo ypač produktyvus: ten dirbdamas išspausdino arti šimto straipsnių ak­tualiais valstietijos reikalais.

Paragavęs žurnalisto duonos, P. Ruseckas pajuto, kad stokoja sis­temingų, akademinių žinių. 1908 m. pabaigoje jis atsisakė darbo redak­cijoje ir Peterburge mėgino stoti į universitetą, deja... Čia išaiškėjo, kad jis - dezertyravęs kareivis. P. Rusec-ką areštavo ir nubaudė metams drausmės bataliono, bausmę atlie­kant „Kryžių" kalėjime. Pasibaigus bausmės laikui, dar buvo pusantrų metų laikotarpiui nutremtas į Novgorodo guberniją pabaigti karinės prievolės. Atitarnavęs privalėjo nu­vykti į Ufą, ten atsiskaityti su buvu­siu daliniu. 1912 metais grįžo į Vil­nių, vėl redagavo „Lietuvos ūkinin­ką", parašė per pusantro šimto straipsnių, turėjo ateičiai daug per­spektyvių planų. Tačiau netrukus P. Ruseckui teko jų atsisakyti.

Kilus Pirmajam pasauliniam ka­rui, P. Rusecką mobilizavo, paskyrė į Kijevo karo mokyklą, kurioje išėjo paspartintą kursą, gavęs viršilos laipsnį ir išvyko tiesiai į frontą tuo­metinėje Cholmo gubernijoje vado­vauti pėstininkų kupai. Tą jo vado­vaujamą pėstininkų kuopą ir kitus rusų dalinius 1915 m. rugpjūčio l dieną vokiečiai apsupo ir paėmė į ne­laisvę, kurioje išbuvo iki karo pabai­gos. Po to grįžo į Vilnių, į „Lietuvos ūkininko" redakciją, bet ir vėl jau­nai nepriklausomybę paskelbusiai valstybei iškilo realūs pavojai.

Karai tolydžio vertė P. Rusecką dvejintis: jį traukė mokslai, tačiau ap­linkybės taip susiklostydavo, kad nie­kaip negalėjo nutraukti ryšio su karo dalykais. Tad netrukus, 1918 m. rug­pjūty, Lietuvos Taryboje jis užsiregist­ravo kaip būsimos kariuomenės sa­vanoris. Tų pačių metų pabaigoje Krašto apsaugos ministerija sudarė Literatūros komisiją, į kurios sudėtį įėjo ir P. Ruseckas, kurios pagrindi­niu uždaviniu buvo kariuomenei rei­kalingų statutų rengimas ir leidimas.

Pilsudskininkams užgrobus Vil­nių, Lietuvos Taryba, Vyriausybė, Generalinis štabas ir visos lietuviš­kos įstaigos persikėlė į Kauną. Li­teratūros komisija buvo pertvarky­ta į Generalinio štabo Literatūros dalį (viršininkas P. Ruseckas), kuri buvo įpareigota rūpintis karinės spaudos ir literatūros leidimu, ka­riuomenės švietimu, neraštingumo likvidavimu, kareivių patriotiniu ugdymu. Per tą laikotarpį P. Rusec­ko vadovaujama struktūra parengė, suredagavo, išvertė ir išleido dau­giau kaip 60 karinių bei karinio po­būdžio knygų (kai kurios jų lenkų kalba, skirtos sulenkėjusiems lietu­viams bei lenkų kareiviams), brošiū­rų, lapelių, blankų ir pan., įkūrė ir redagavo iliustruotą žurnalą „Šešė­liai" (vėliau „Atspindžiai"), „Kariškių žodį" (vėliau „Karys"), organi­zavo kareivių bibliotekos ir apskri­tai kareivių švietimą, pirmas plačiu mostu mūsų kariuomenėje šią va­gą, dar iš Odesos laikų kilusią, va­rydamas. Tuo pačiu metu išspaus­dino savo kelionių po Prūsų Lietu­vą aprašymą: „Rambyno tėvynėje". Karininko B. įspėtas suorganizavo lenkų sąmokslininkų organizacijos „POW" likvidavimą kaip tik tuo metu, kai lenkai buvo galutinai pa­ruošę perversmą, jis buvo ir Ypa­tingos Tardymo komisijos „POW" bylai tirti narys.

P. Ruseckas buvo išrinktas į Stei­giamąjį Seimą. Jis priklausė Lietu­vos valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijai, buvo krašto apsaugos ko­misijos ir redakcijos komisijos pirmi­ninkas bei kelių kitų komisijų narys. Kai L. Želigovskio vadovaujamiems legionininkams puolant buvo su­mušta Lietuvos kariuomenė ir Stei­giamajame Seime oficialiai pasiūly­ta pradėti derybas dėl Lietuvos ne­priklausomybės palankiomis sąly­gomis likvidavimo, P. Ruseckas pir­masis pasipriešino šiam pasiūlymui, įtikino Seimo narius bei ministrus, jog reikia iki paskutiniųjų ginti ne­priklausomybę, kreiptis į visuomenę ir sukurti tarppartinį Lietuvos gyni­mo komitetą. Susikūrus tokiam ko­mitetui, P. Ruseckas rašė jo ir Stei­giamojo Seimo atsišaukimus į visuo­menę, ragindamas gintis nuo lenkų (atsišaukimų spausdinta po 200-300 tūkst.) ir visą laiką buvo neapmoka­mu komiteto sekretoriumi bei reika­lų vedėju. Vėliau komiteto lėšomis įsteigė ir redagavo sulenkėjusiems tautiečiams skirtą savaitinį laikraštį „Nowiny", rašė brošiūras lietuvių ir lenkų kalbomis, sekretoriavo atkur­tų „Lietuvos žinių" redakcijoje, fak­tiškai jas redagavo.

Pasibaigus minėto Seimo ka­dencijai, P. Ruseckas nuo 1922 iki 1925 m. pabaigos vėl kariuomenė­je: redaguoja „Karį", šviečia karei­vius, parašo Lietuvos kariuomenę" (Lietuvos kariuomenės istorijos konspektas, spausdintas 4 kartus), įstoja į Vytauto Didžiojo universi­teto Humanitarinių mokslų fakul­tetą ir jame ketverius metus studi­juoja, eina karininkų Ramovės val­dybos sekretoriaus, karininkų gar­bės teismo, karo mokslų draugijos nario pareigas.

Pagaliau 1925 metais P. Rusec­kas, gavęs majoro laipsnį, išėjo į at­sargą ir su nesulaikoma energija at­sidėjo visuomeninei veiklai bei lite­ratūrai. Dalyvavo Lietuvos valstiečių liaudininkų, Jaunimo, Šaulių sąjun­gose, buvo Lietuvių-latvių vienybės, Kovos su tuberkulioze, Pieno lašo draugijų, Atsargos karininkų smul­kaus kredito draugijos valdybos na­riu. Daug prisidėjo 1932 metais stei­giant Draugiją užsienio lietuviams remti, buvo jos sekretoriumi. Greta visų pareigybių minėtose visuomeni­nėse organizacijose, P. Ruseckas daug rašė „Kardui", „Kariui", „Kul­tūrai", „Lietuvai", „Lietuvos ūkinin­kui", „Lietuvos žinioms", „Lietuvos aidui", „Lietuvos žurnalistų metraš­čiui", „Mūsų Vilniui", „Mūsų žiny­nui", „Savivaldybei", „Varpui", „Tri­mitui", „Židiniui" ir daugeliui kitų periodinių leidinių.

Artėjant spaudos atgavimo dvidešimtmečiui (1924 m.), P. Rusec­kui kilo mintis rinkti medžiagą knygnešystės istorijai. Per spaudą kreipėsi į visuomenę, prašydamas, nepaisant pažiūrų ar pasaulėžiūros skirtumų, talkos sumanytam „Knygnešiui". Jo adresu pradėjo plaukti atsiminimų pluoštai. Su „Knygnešio" rengimu spaudai pa­sirodė, jog būsią tiek darbo, kad P. Ruseckas vardan šio sumanymo at­sisakė „Kario" redagavimo. Me­džiagos „Knygnešiui" prisirinko ne­tikėtai daug. Jos neįmanoma buvo sudėti į vieną tomą. I tomą skaity­tojai išvydo 1926 m. vasarą, II -1928 metais. Buvo parengtas ir III tomas, tačiau pastarojo spausdini­mą sutrukdė 1939 metais visoje Eu­ropoje prasidėję neramūs įvykiai, dėl kurių neaiškiomis aplinkybėmis dingo rankraštis ir jo korektūros.

Be „Knygnešio", P. Ruseckas dar išleido šias knygas: „Ziemia dla lu-du, prawa dla kraju" (lenkų k., skir­tą Vilniaus kraštui, 1927), „Vokiečių nelaisvėje" (1930), „Kaip lenkintas Vilniaus kraštas" (1931), „Alpėse" (1932), „Mūsų žymieji žmonės" (1934), „Užsienio lietuviai" (1934), „Pasaulio lietuviai" (1935), „Bau­džiava, I" (1936), „Savanorių žygiai, I-II (1937), „Lietuva Didžiajame ka­re" (1939). Atsiminimais paremta ir jo novelių knyga „Išniekintos vėlia­vos" (1935 m.). Bendradarbiavo „Lietuviškoje Enciklopedijoje", bu­vo išleidęs Kauno ir Lietuvos spal­votų atvirukų serijas.

Pravartu pažymėti, kad P. Ru­seckas laiku surinko nykstančius at­siminimus apie knygnešius, bau­džiavą, savanorių žygius, vokiečių okupaciją per Pirmąjį pasaulinį ka­rą. Visoms atsiminimų knygoms pa­rašė įvadus. „Baudžiavoje" P. Ru­seckas panaudojo ir archyvinę me­džiagą. Surinktų šaltinių vertė, ypač „Knygnešyje" ir „Baudžiavoje", yra gana įvairi, nes patys jau baudžia­vos nėję atsiminimų autoriai buvo užrašę net visokių padavimų, legen­dų, kurias jauni būdami iš savo se­nelių buvo girdėję. P. Ruseckas at­siminimų klaidų ir netikslumų ne­atitaisė. Jis baudžiavą vaizdavo taip, kaip jam atsiminimų autoriai rašė. Antrosios ir trečiosios kartos pasa­kojimai kartais įgauna tautosakiš­ką pobūdį. Surinktieji šaltiniai moksliniu atžvilgiu nėra objektyvus ir visiškai patikimas šaltinis. Datos, asmenvardžiai ir kitos žinios pa­prastai turi būti tikrinami ir patiks­linami iš autentiškų šaltinių. Tačiau P. Rusecko suredaguoti atsiminimai dažnai gana gyvai praskleidžia to laiko dvasią, išaiškina sąryšius. Ne­žiūrint aukščiau minėtų trūkumų, surinkti atsiminimai, kaip Lietuvos istorijos šaltinis, turi nemažą vertę dar ir todėl, kad jų dalis buvo su­rinkta pačiu paskutiniu momentu, kai nesustabdomu greičiu jie dilo iš žmonių atminties. Ir vokiečių oku­pacijos bei savanorių žygių atsimi­nimų vėliau dėl politinių aplinkybių nebebuvo galima surankioti.

P. Rusecko knygos anuomet bu­vo labai populiarios tarp įvairaus am­žiaus ar skirtingų pažiūrų skaityto­jų. Jo knygos buvo skaitomos ir ver­tinamos. Antai M. Biržiškis gan pa­lankiai atsiliepė apie „Baudžiavą".

Pristatydamas knygą profesorius ra-šė: „Mano nuomone, kaip ir M. Katkaus „Balanos gadynė", šis raštas visiškai tinka Tautos komisi­jai išleisti -jame daug ne tik istori­jos, bet ir tautosakos medžiagos".

Iš viso P. Ruseckas yra parašęs, sudaręs ir redagavęs daugiau kaip 50 knygų, paskelbęs per 1000 ra­šinių periodikoje ir atskiruose lei­diniuose.

Lietuvos valstybingumas, tautos laisvė ir nepriklausomybė P. Rusec-kui buvo aukščiausi idealai, kuriems ginti ir įtvirtinti atiduodavo visą sa­vo energiją, intelektą ir laiką. Jo publicistikos ir visuomenės veiklos dėmesys be atvangos buvo nukreip­tas į aršiausius Lietuvos nepriklau­somybės priešus - lenkininkus (ne lenkus) ir bolševikus (ne rusus). Žo­dis „nepriklausomybė" jam buvo šventas, jį dažniausiai rašydavo di­džiąja raide. P. Ruseckas niekada nekaitaliojo savo politinių nuosta­tų, nepataikavo jokiems neteisė­tiems vienos ar kitos valdžios veiks­mams, gyveno santūrų, gana aske­tišką gyvenimą. Šie bruožai jį lydė­jo nuo pat vaikystės.

Nesėkmingai susiklostė jo šeimy­ninis gyvenimas. 1935 metais Kauno metropolijos tribunolas priėmė sprendimą: 10 metų leisti vienuose namuose gyventi išsiskyrus su žmo­na. Vaikų neturėjo. Neįgijo jokio ne­kilnojamojo turto (namas liko žmo­nai), gyveno išsinuomotuose butuo­se. Už spaudinius gautą honorarą iš­leisdavo ne tik pragyvenimui, bet ir knygoms, o vėliau ir savo įsteigtam laikraščiui „Spinduliai", leistam 1939-1940 metais, kurio išėjo 37 numeriai, nes šį laikraštį, kaip ir daugelį kitų, okupacinė valdžia uždraudė.

Okupacijos pradžioje P. Rusec­kas, kaip ir daugelis liberalių inteli­gentų, nuosaikiai žiūrėjo į naujosios valdžios pirmuosius žingsnius. Ta­čiau po pirmųjų represijų prieš Lie­tuvos šviesuomenę jo akys galutinai atsivėrė. Beje, 1941 m. birželio trė­mimo dieną pats neteko mylimo šei­mos nario ir pagalbininko - poduk­ros Birutės. Ją kartu su šimtais kitų kauniečių išvežė į tolimus kraštus.

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, atrodė, kad su nau­juoju šeimininku grįžo laisvė. Ta­čiau taip manantys labai greit įsitikino, kad naujasis atėjūnas, gal kiek civilizuotesnėmis formomis, siekia to paties, kaip ir sovietinis. Tuo lai­kotarpiu P. Ruseckas buvo ne itin uolus: ramiai dirbo antikvariato knygyne. „Naujojoje Lietuvoje" sa­vo vardu išspausdino tik vieną kitą straipsnį, tarp kurių išskirtinas at­sišaukimas „Kurkime kankinimo knygą", kuriuo lietuviai buvo kvie­čiami rašyti ir siųsti jam atsimini­mus apie bolševikų piktadarybes pirmosios okupacijos metais. Atsi­šaukime jis rašė: Tūkstančiai nukan­kintų, išžudytų žmonių, dešimtys tūks­tančių vaikų, moterų, senelių žiauriu būdu išvežta į nežinomus kraštus. Daug tūkstančių iš jų žus arba jau žu­vo iš bado, troškulio, tvankumo va­gonuose bei kalėjimuose, nuo įsime­tusių epidemijų, nuo budelių šūvių ar smūgių. Suardyti darbščių valstiečių ūkiai, apgadintos dirbtuvės, sugriau­ta valstybinė bei visuomeninė santvar­ka, apvogti, apiplėšti bankai, koope­ratyvai, įvairios kitos ekonominės bei kultūrinės organizacijos, sunaikinta spauda, nustelbtas beveik visas Lie­tuvos gyvenimas, pradėti dvasiškai ža­loti vaikai bei jaunimas. (...) Kad daugiau nuo Lietuvos neatsigrįžtume, kad jos ir vėl nepamirštume, kad ją labiau mylėtume, kad skaudi mūsų nelaimė būtų ryški pamoka visoms at­einančioms kartoms, sukurkime kny­gas, kurios amžinai bylotų apie bai­sųjį viešpatavimą Lietuvoje. Tinka­miausias toms knygoms vardas bus „Vergijos metai" (bolševizmas Lietu­voje) (...) Knygos bus spausdinamos kiek galima greičiau.

Kreipimosi autorius prašė lietu­vių siųsti jam informaciją apie tai, kaip buvo naikinamos įstaigos, gro­biamas valstybės ir žmonių turtas, kur visa tai dedama, kas tai darė... Prašė aprašyti visus išgyvenimus, griežtai laikantis teisybės, parodyti tikrus įvykius, faktus ir visas su jais susijusias smulkmenas.

1943 m. lapkričio 25 dieną dabar­tinės Nacionalinės filharmonijos sa­lėje įvyko Vilniaus lietuvių manifes­tacija, kurioje buvo protestuojama prieš J. Stalino ciniškus pareiškimus, kuriais žadama „išvaduoti" Pabaltijį iš hitlerinės okupacijos. Šiame rengi­nyje kalbą pasakė ir P. Ruseckas, tar­si 1918-aisiais kviesdamas savanorius į kovą su artėjančia bolševikų grės­me. Manifestaciją transliavo Kauno radijas, dalyvių pasisakymus kitą die­ną išspausdino „Naujoji Lietuva".

Suprantama, jau vien šiuo krei­pimusi į visuomenę Vokietijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare atveju P. Ruseckas pats sau pa­sirašė nuosprendį. Vokietija karą pralaimėjo. Nuo artėjančio fronto bangos likusi nesunaikinta Lietuvos šviesuomenė, dar neužmiršusi pir­mosios sovietinės okupacijos metu išgyvento siaubo, traukėsi iš tėvynės drauge su besitraukiančia vokiečių kariuomene. Kodėl P. Ruseckas nepasitraukė į Vakarus? Jis nepa­sitraukė įvykus nesusipratimui. Be­je, pats apie tai yra kalbėjęs pažįs­tamiems: lagaminus su brangiau­siais daiktais sumetęs į traukinį (ar sunkvežimį), pats įlipti nebesuspė­jęs. Taip ir iškeliavo daiktai be šei­mininko. Gal juos kas pasisavino, gal pakeliui išmetė.

Grįžus sovietiniams okupantui, 1944 m. vasarą grįžo ir jų represi­nės struktūros - NKVD bei NKGB. Visame krašte prasidėjo kruvina puota. Tų pačių metų gruodžio 14 dieną, dar nepasibaigus karui, P. Rusecką areštavo, o Valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB) iškėlė baudžiamąją bylą.

Labiausiai NKGB krito į akis „Naujojoje Lietuvoje" išspausdin­tas P. Rusecko kreipimasis „Kurki­me kankinimo knygą" ir kitas be pa­rašo straipsnis, publikuotas tame pačiam laikraštyje „Kančios, šau­kiančios į dangų" su paantrašte „Pravieniškėse bolševikai barbariš­kai išžudė beginklius kalinius. Su­šaudyta apie 500 asmenų, jų tarpe moterys ir mažamečiai vaikai", tu­rėjo ir P. Rusecko kalbą, pasakytą 1943 m. lapkrity per radiją... Toje kalboje jis teigė, kad M. Muravjo­vas palyginti su bolševikais - tik ne­kaltas avinėlis. Taigi įkalčių kagėbis­tai P. Ruseckui apkaltinti antitary­bine veikla surado daugiau negu reikia. Daugiau kaip du mėnesius tardę, kalinę saugumo požemiuose, 1945 m. balandžio 18 dieną Lietu­vos NKVD karo tribunolas (troika), remiantis kaltinimais už antisovie-tinius straipsnius spaudoje ir kalbą, pasakytą 1943 m. mitinge, P. Rusec­ką apkaltino „tėvynės išdavimu" ir nuteisė dešimčiai metų kalėjimo su turto konfiskavimu. P. Ruseckas iš­kart po teismo buvo išvežtas į Ka­ragandos lagerius, kur po kelių mė­nesių (1945 m. gruodžio 8 d.) nu­trūko jo žemiškojo gyvenimo kelias.

Nuo to laiko prabėgo keliasde­šimt metų, tačiau P. Ruseckas išlieka kaip pavyzdys tėvynę mylinčio lietu­vio, paaukojusio savo gyvybę vardan valstybės laisvės ir šviesesnės ateities.

© 2008 „XXI amžius“