Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Laikas ir žmonės
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Valstybė
    ir bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Likimo nepalaužtas kūrėjas

Dalija Ona PARNARAUSKIENĖ

Juozas Dulskis Intoje 1954 metais

Prie Juozo Dulskio pastatytų kryžių savo kraštiečiams partizanams Jankų ir Barzdų valsčiuose. Juozas Dulskis - antras iš kairės

Šiemet savo 80-metį švenčia rezis­tentas, politinis kalinys, fotografas, ka­rys savanoris, šaulys Juozas Dulskis.

J. Dulskis gimė 1928 m. kovo 2 dieną Zaveckų k., Jankų valsč., Ša­kių apskrityje, vidutinių ūkininkų Vinco ir Teofilės Dulskių šeimoje. Jo seserys Ona ir Seliomija buvo truputį vyresnės. 1945 metais Juo­zas pasijaunino, todėl visuose do­kumentuose įrašyta gimimo data yra 1929 m. kovo 3 diena.

Nuo pat ankstyvos jaunystės Juozas Dulskis įsitraukė į kovą su Lietuvos okupantais. Jis pasakoja.

Antrą kartą rusams okupavus Lietuvą, mūsų namuose apsigyveno mano pusbrolis Antanas Dulskis su šeima. Buvo priimtas į rusų kariuo­menę, bet pabėgo ir slapstėsi. Slaps­tėsi ir du broliai Antanas ir Vytautas Kasparai (Kasparavičiai) iš Katiniš-kės kaimo. Ją skatinamas įsitrau­kiau į pogrindinę veiklą. Parūpinau vyrams ginklų ir šaudmenų. Taip 1945 metais mūsą namuose susikū­rė keturių asmenų grupė kovai su okupantais ir jų pagalbininkais stri­bais. Vadas buvo Antanas Dulskis (g. 1912 m.), slapyvardžiu Pipiras, broliai Antanas-Audrinas ir Vytau­tas bei aš, Tigras. Buvome ginkluoti dviem vokiškais, dviem rusiškais šautuvais ir revolveriu „Nagan". Tu­rėjome ir granatų. 1945 metą šv. Ve­lykų vakare tarp savęs prisiekėme ir nutarėme įsijungti į Lietuvos laisvės kovotojų gretas. Ryšio su partizanais kol kas neturėjome. Vytautas tą patį vakarą išėjo pas partizanus ir vėliau tapo Stirnos rinktinės Lapės kuopos Vilko būrio kovotoju. Žuvo 1945 metą liepos mėnesį kartu su Jonu Gudaičiu iš Maliejiškės kaimo.

1945 metą balandį eidamas su Antanu Dulskių ir Antanu Kasparu į susitikimą su partizanais Būdos kaime prie Miežaičio sodybos suti­kome pasalaujančius Jankų stribus ir susikovėme. Viskas baigėsi be au­kų, tik mano švarkelis liko skylėtas. Pusbrolis Antanas Dulskis išėjo į mišką 1945-ąją gegužės pradžioje, žuvo 1946 m. kovo 5 dieną, susiko­vus su Pilviškių įgulos kareiviais. Norėjau ir aš išeiti į mišką kovoti, bet manęs nepriėmė. Rinktinės va­das pasakė: „Tu jaunas - mokaisi ir mokykis, pakaks ir mūsą, kurie ne­gali laisvai gyventi".

Bet ir toliau Juozas Dulskis pa­laikė ryšį su Pipiru ir iš savo draugų gimnazistų suorganizavo keturių as­menų rezervinę grupę. Visi jie bu­vo iš to paties Zaveckų kaimo, kar­tu mokėsi Bagotosios progimnazi­joje. Tai Vincas Sendžikas-Eigulys (g. 1928 m.), Pranas Kančys (g. 1928 m.), Vytautas Skučas (g. 1930 m.) ir Juozas Dulskis (g. 1928 m.). Jie turėjo ginklus. Prie jų prisidėjo Ze­nonas Martinaitis ir Vytautas Labū-naitis-Garnys. Jie visi priklausė Vil­ko būriui, vėliau Žandaro būrio re­zervinei grupei. Kai žuvo Bronius Dūda-Žandaras, Juozas Dulskis su draugais iki 1948 metų priklausė Girinuko rezervinei grupei.

1947 metais, kai Vincas Sendži-kas su Zenonu Martinaičiu mokėsi Kazlų Rūdoje, jie įstojo į ginkluotą „Studentų" organizaciją. Grupėms vadovavo trise - Vytautas Skučas, Pranas Kančys ir Juozas Dulskis, kuris pakeitęs Tigro slapyvardį į Žil­vitį ir vadovavo grupei. Jie veikė principu - grupių vadai vienas kitą pažinojo, o nariai apie vienas kitą nieko nežinojo.

Apie 1946 metus Garnio vado­vaujama rezervinė grupė, kurioje buvo ir Juozas Dulskis, ypač daug dirbo prieš rinkimus: spausdino ir platino atsišaukimus, agitavo neiti žmones balsuoti, platino „Laisvės žvalgą".

Nuo 1947 metais Juozas Duls­kis susidomėjo fotografija. Devy­nias partizanų nuotraukas išsau­gojo sesuo Ona, o vėliau saugojo jis pats. 1990 metais šių nuotrau­kų kopijas Juozas Dulskis perda­vė Utenos kraštotyros muziejui. Jo darytos nuotraukos buvo spausdintos žurnale „Laisvės ko­vų archyvas" (Nr. 2).

1948 metais išdavus Sakalo gru­pę, kartu su Jonu ir Justinu Rinke-vičiais suėmė ir Juozą Dulskį, kurio namuose kratos metu rado revolverį, karinę granatą, kelis šautuvo šo­vinius, todėl buvo pradėta byla.

Juozas Dulskis mena:

1948 metą gegužės mėnesį suėmė Kazlų Rūdos ginkluotos „Studentų" organizacijos narius. Taip išaiškėjo ir mano, kaip dabar vadinama, po­grindinė rezistencinė veikla. Buvau apkaltintas pagal 58-1A, 58-11 ir 182 straipsnius ir po tardymo Marijam­polėje ir Šakiuose 1948 m. spalio 25 dieną „osobym sovieščanijiem" nu­teistas 10 metų darbo lagerio, be tei­sės skųstis. 1948 m. gruodžio 25 die­ną nuvežė į Intos lagerį, Komiją. Nuo 1949-ųjų balandžio iki 1955 m. va­sario 25 dienos dirbau įvairius dar­bus požemiuose, anglies kasyklose.

1955 m. vasario 25 dieną vieti­nis lagerio teismas paleido iš lagerio, bet paliko trėmimą. Į Lietuvą nelei­do, nes mano tėvai ir sesuo buvo iš­tremti į Irkutsko sritį. Pasilikau In­toje ir įsidarbinau toje pačioje kasyk­loje. 1958 metais vedžiau buvusią politinę kalinę Angelę Mikulėnaitę iš Utenos rajono, Katlėrią kaimo. Ji buvo nuteista už partizaną slėpimą. Abu su žmona dirbome toje pačioje kasykloje. 1959 metais susilaukėme dukros Raimondos, o 1961 metais -sūnaus Rimanto. 1961 metais panai­kino trėmimą ir 1964-aisiais visa šei­ma grįžome į Lietuvą. Apsigyveno­me pas tėvus ir seserį Seliomiją, nes jie 1960 metais grįžę iš tremties jau buvo pasistatę namą Pilviškiuose, Vilkaviškio rajone. Sunku buvo su­sirasti darbą. Laikinai dirbau Pilviš­kių plytinėje, Antanavo spirito ga­mykloje. Po metą perėjau į Kauno elektros montavimo valdybą. 1966 m. balandžio mėn. apsigyvenome žmonos tėviškėje Katlėrių kaime, Utenos rajone. Įsidarbinau Utenos elektros tinkluose, o rudenį gavau nuolatinį elektriko darbą Utenos tri­kotažo fabrike. Ten išdirbau iki pen­sijos -1989 metą.

Kartu su Juozu Dulskiu apie pusmetį Intoje buvęs kraštietis Sta­sys Gudaitis-Husaras prisimena: „Su Juozu Dulskiu gyvenome vie­name barake, tik atskirai dirbome. Jis buvo toks, kaip ir dabar - ramus, doras ir sąžiningas, dalindavosi duonos kąsneliu".

1949-1960 metais į Irkutsko sri­tį buvo ištremti ir Juozo Dulskio tė­vai bei sesuo Seliomija. Nors sesuo Ona tremties išvengė (jos nebuvo namuose), bet iki Stalino mirties buvo saugumo ieškoma.

Juozas Dulskis 1987 metais da­lyvavo Sadūnaitės mitinge Vilniuje prie Mickevičiaus paminklo, visą laiką palaikė ryšius su buvusiais bendražygiais, priklausė Utenos po­litinių kalinių ir tremtinių sąjungai, kurį laiką buvo valdybos nariu. 1991 metais tapo Lietuvos šaulių sąjun­gos Utenos kuopos nariu, aktyviai dalyvavo 1991-ųjų sausio įvykiuose, o 1991 metų rugpjūčio mėn. pučo metu saugojo Aukščiausios Tarybospastatą. 1992 metais J. Dulskis bu­vo paskirtas Utenos Šaulių kuopos vadu, iki 1993-ųjų buvo Utenos Šaulių rinktinės vadas, o 1993-1995 metais - vado pavaduotojas.

1998 metais J. Dulskiui kilo mintis Utenos rajone statyti kryžius žuvusiems partizanams. Apie tai Juozas Dulskis pasakoja.

Utenos rajono savivaldybės, Ute­nos Šaulių rinktinės ir savo lėšomis pagaminau 80 kryžių, kuriuos Ute­nos šauliai ir LLK sąjūdžio nariai pastatė Leliūnų, Tauragnų, Kuktiš­kių, Pakalnių ir kitų kaimų partiza­nų laidojimo vietose. Penkis pasta­čiau savo krašte - Šakių rajone Karčrūdės kaimo kapinaitėse: Ben­jaminui Klimaičiui (1924-1945), Vy­tautui Vitui Vaičaičiui (1925-1945) ir Jonui Stalioraičiui (1927-1947); Zaliablėkių kaimo kapinaitėse: Jo­nui Gudaičiui (1926-1945), Vytau-tui-Vitui Kasparui (Kasparavičiui). Iš viso esu padaręs apie 200 kryžių -daugumą savo lėšomis. Jie pastatyti Anykščių, Kaišiadorių, Ignalinos ra­jonų partizanų laidojimo vietose.

Juozas Dulskis turi ne tik geras rankas, bet ir gražų balsą, dainuoja Utenos tremtinių chore „Ainiai".

J. Dulskis už nuopelnus Lietu­vai ir Šaulių sąjungai apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo sava­norio medaliu, LPKTS padėka už nuopelnus Lietuvai, III laipsnio Šaulių pasižymėjimo ženklu. 2001 m. lapkričio 28 dieną jam suteiktas kario savanorio statusas.

© 2008 „XXI amžius“