Atnaujintas 2008 m. liepos 16 d.
Nr. 54
(1647)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Bažnyčia Australijoje: pasiekimai ir rūpesčiai

Mindaugas BUIKA

Į Australiją atvykusį popiežių
Benediktą XVI pasitiko šalies
vyriausybės vadovas Kevinas Radas

Išvystytos socialinės ir švietimo institucijos

Popiežiaus Benedikto XVI apaštalinio vizito Australijoje pa­grindinis tikslas yra dalyvauti Pa­saulinės jaunimo dienos renginiuo­se Sidnio mieste. Kartu Šventasis Tėvas lankosi vietinėje Katalikų Bažnyčios bendruomenėje, susitin­ka su australų katalikų vyskupais, kunigais, vienuolijų nariais ir narė­mis bei pasauliečiais, iškeldamas jiems svarbiausius sielovadinius už­davinius. Sekdami tarptautinės ži-niasklaidos pavyzdžiu, kartu su pra­nešimais apie Pasaulinės jaunimo dienos įvykius (apie kuriuos plačiau rašysime kituose „XXI amžiaus" numeriuose) pateikiame išsamesnę statistinę ir istorinę informaciją apie Australijos Bažnyčios esminius bruožus ir rūpesčius.

Katalikų Bažnyčios centrinės statistikos tarnybos Vatikane pasku­tiniais duomenimis (2007 metų pra­džia), iš 20,7 mln. Australijos gyven­tojų 5,7 mln. (27,6 proc.) buvo ka­talikai. Tai didžiausia šalies deno­minacija (apie 19 proc. australų yra anglikonai, 21 proc. priklauso ki­toms krikščioniškoms konfesijoms (metodistai, presbiterionai ir kt.), 2 proc. - budistai, 1,5 proc. - musul­monai. Apie 30 proc. australų ne­gali indentifikuoti savo tikėjimo ar­ba yra netikintys. 2001-2006 metais katalikų skaičius Australijoje išau­go maždaug 125 tūkstančiais, tačiau jų dalis bendrame šalies gyventojų skaičiuje šiek tiek sumažėjo.

Vietinė Katalikų Bažnyčia geog­rafiškai yra suskirstyta į 32 arkivys­kupijas ir vyskupijas (yra karinių pa­jėgų ordinariatas), turinčias 1390 parapijų ir 109 pastoracinius cen­trus. Sielovadoje darbuojasi 65 ar­kivyskupai ir vyskupai, 3125 kuni­gai, 7950 vienuolijų narių ir 8192 katechetai. Didžiosiose kunigų se­minarijose mokosi 244 studentai, mažosiose - 83. Šiuo metu Austra­lija turi tris Kardinolų Kolegijos na­rius: Sidnėjaus arkivyskupą kardi­nolą Džordžą Pelą, Sidnėjaus arki­vyskupą emeritą kardinolą Edvar­dą Klensį ir Popiežiškosios krikščio­nių vienybės tarybos pirmininką emeritą kardinolą Edvardą Keridį. Australijos konferencijos pirminin­ku išrinktas Adelaidės arkivyskupas Filipas Vilsonas.

Australijos katalikų švietimo ir auklėjimo sistemoje (2252 instituci­jos nuo vaikų darželių iki universite­tų) mokosi beveik 740 tūkstančių vai­kų ir jaunų žmonių. Įvairioms Baž­nyčios struktūroms taip pat priklau­so 58 ligoninės, 5 klinikos, 407 sene­lių ir neįgaliųjų globos namai, 164 naš­laičių slaugos centrai, 210 šeimos ir moterų konsultacijos, 480 socialinės reabilitacijos centrų, 24 kitokio pobū­džio socialinės institucijos.

Nuo XVIII amžiaus antrosios pusės Didžiajai Britanijai priklausiu­sioje Australijoje katalikybę skatino daugiausia misionieriai ir atvykstan­tys kolonistai. Anglijos valdžiai ilgą laiką Australija buvo nusikaltėlių bei nepageidaujamų socialinių elemen­tų (sukilėlių) tremties vieta. Tarp pastarųjų nemažą dalį sudarė už sa­vo laisvę kovojantys airiai katalikai, kurių į Australiją nutremti atstovai ir kūrė pirmąsias katalikiškas ben­druomenes. Imigrantų sielovadi­niam aptarnavimui iš Airijos atvyk­davo kunigai ir vyskupai. Tokiu bū­du net iki XX amžiaus vidurio Aust­ralijos Katalikų Bažnyčioje aiškiai vyravo airiškasis etnosas.

Mažėja tikėjimo praktikuojančių ir pašaukimų

Po Antrojo pasaulinio karo į Australiją plūstelėjo migrantai iš katalikiškų Rytų Europos šalių (taip pat ir nuo komunistų į Vokietiją pa­sitraukę lietuviai pabėgėliai), Itali­jos, Vengrijos (po 1956 metų suki­limo pralaimėjimo). Gausėjo mig­rantų katalikų iš Filipinų, Vietna­mo ir Libano, kūrėsi stiprios atvy­kusių kinų, korėjiečių, lotynų ame­rikiečių katalikiškos bendruome­nės. Tokiu būdu vykstant natūra­liam asimiliacijos procesui keitėsi ir Australijos katalikų etninė sudėtis, nors kai kurios bendruomenės sten­giasi išsaugoti tautinį tapatumą.

Katalikų migracija pakeitė jų naudai ir pačią Australijos gyven­tojų tikybinę sudėtį, kadangi dar iki 1986 metų surašymo anglikonai ša­lyje buvo didžiausia denominacija.

Nepaisant to, kad Katalikų Baž­nyčia dabar yra pirmaujanti konfe­sija Australijoje, kaip visame Vaka­rų pasaulyje, ji yra gerokai pažeista po II Vatikano Susirinkimo išsiplė­tojusių sekuliarizmo ir reliatyvizmo jėgų. Sociologiniai tyrimai rodo, kad tikėjimą praktikuoja (šventadieniais dalyvauja pamaldose) tik apie 15 proc. katalikų. Praktikuojančių tikin­čiųjų vidutinis amžius 54 metai. Dėl dvasinių pašaukimų stokos per pas­tarąjį dešimtmetį penktadaliu suma­žėjo aktyvioje sielovadoje dirbančių kunigų. Trečdalio dvasininkų amžius viršija 60 metų. Dar prastesnė padė­tis yra Australijoje veikiančios vie­nuolinėse bendruomenėse, dėl ku­rių silpnėjimo labai nukenčia kata­likiškas švietimas.

Daugiausia sekuliarizmas ir re­liatyvizmas yra paveikęs jaunąją australų kartą. 2006 metais paskelb­ti duomenys, socialinių tyrimų, ku­riems vadovavo Melburne veikian­čio Australijos Katalikų universite­to profesorius redemptoristas kuni­gas Maiklas Meizonas, rodo, jog ka­talikais save identifikuoja 18 proc. jaunųjų australų. (1976-1990 metų gimimo), anglikonais - tik 9 proc. ir 16 proc. sakė priklausantys ki­toms krikščioniškoms denominaci­joms. Dar pridėjus kitas mažumų grupes, nustatyta, jog tik 48 proc. jaunųjų australų gali identifikuoti savo religinę priklausomybę, o 52 proc. tai nesugeba padaryti arba iš viso yra netikintys.

Minėtame tyrime nustatyta, kad vyresnio amžiaus gyventojų grupė­je tarp praktikuojančių tikėjimą vy­rauja moterys, o tarp jaunų austra­lų padėtis abiejose lytyse yra maž­daug vienoda: jaunos moterys nėra religingesnės už jaunus vyrus. Žinant, kad motinos tradiciškai turi didesnę įtaką savo vaikų religinei socializacijai, tokio jaunų moterų nukrikščionėjimo pasekmės ateities kartoms gali būti dar sunkesnės, pažymi aptariamu sociologinio ty­rimo autoriai savo ataskaitoje.

Tuo jie pat išaiškina tam tikrą teisingumo tendenciją jaunųjų ka­talikų nusistatyme. Pavyzdžiui, jie labiau nei tėvų karta yra pasirengę patvirtinti, kad Dievas kreipiasi į mus kaip Asmuo. Be to, jaunieji praktikuojantys katalikai nusiteikę ortodoksiškiau, yra ištikimesni tra­dicijai ir nesistengia kaitalioti tiky­binių nusistatymų, kas buvo įpras­ta dvasinį blaškymąsi patyrusioje katalikų „posusirinkiminėje karto­je". Tačiau apskritai jaunų žmonių religingumui ir dvasingumui didžiu­lę įtaką turi sekuliarizacija, postmo­dernistinis reliatyvizmas, vartotojiš­kas kapitalizmas bei perdėtas indi­vidualizmas. Todėl religinio tikėji­mo praktika daugumos jaunųjų australų yra priimama tik kaip „vi­siškai asmeninis gyvenimo būdo pa­sirinkimas", kuris jokiu būdu nėra privalomas.

Laikas giliam bažnytiniam atsinaujinimui

2006 metais, kai buvo paskelbti šie sociologinių tyrimų rezultatai, priimdamas ambasadorės Vatikane Anos Merės Planket skiriamuosius raštus, popiežius Benediktas XVI pripažino, kad toje šalyje, kaip ir vi­same Vakarų pasaulyje, „sekuliari­zacijos procesas yra pasiekęs neri­mą keliančią plėtrą". Todėl pasiren­gimas 2008 metų Pasaulinei jauni­mo dienai ir jos eiga „yra laikas gi­liam bažnytiniam atsinaujinimui, ypač tarp jaunų žmonių, kurio vai­siai duos naudą visai visuomenei". Šventasis Tėvas kalbėjo, jog patys jaunuoliai pradeda vis labiau su­prasti, kad tikėjimas ir „antgamti­nė tvarka" padeda žengti „autentiš­ku laisvės ir laimės keliu" bei pasi­priešinti nuviliančiam moraliniam reliatyvizmui.

Žinomas Australijos bažnytinio gyvenimo apžvalgininkas Maiklas Džilkraistas neseniai publikuotoje knygoje „Australijos katalikų šian­dienos praradimai" pateikia siūly­mus kaip pagerinti vietinės Bažny­čios situaciją. Pasiremdamas popiežiaus Benedikto XVI mokymu, jis pabrėžia būtinumą stiprinti vyskupų vadovavimą, atnaujinti katalikiškąjį identitetą Bažnyčiai priklausančiose mokyklose, taip pat gaivinti liturgi­nį gyvenimą po visų pastarojo meto prieštaringų „eksperimentų".

M. Džilkraistas pažymi, kad rei­kia skatinti dvasinius pašaukimus pa­storacijai bei užtikrinti gerą kunigų rengimą Australijoje, kaip ir kitose Vakarų šalyse, pastaruoju metu bu­vo iškilę ankstesnių dešimtmečių ku­nigų seksualinio piktnaudžiavimo at­vejai - apie juos popiežius Benedik­tas XVI vėl, matyt, bus priverstas kalbėti, kaip ir per balandžio mėne­sio kelionę į Jungtines Valstijas. To­kie faktai rodo, kad praeityje dvasi­ninkų rengimo srityje buvo padary­ta klaidų. Atsižvelgiant į paskutinių­jų Vatikano dokumentų paraginimus gerinti darbą kunigų seminarijose ir atidžiau rinktis studentus, Australi­joje buvo atlikta kai kurių reformų. Dėl to dvasininkų formacija regimai sustiprėjo, nuolat gausėja pašauki­mų, nors jų skaičius vis dar nėra pa­kankamas.

Nors uždaviniai laukia sudėtin­gi, tačiau Australijos vyskupų kon­ferencijos pirmininkas arkivyskupas F. Vilsonas reiškia optimizmą dėl Australijos Bažnyčios ateities. Svar­biausia ištikimai melsti Dievo pa­ramos ir būti įsitikinus, kad ir šiuo­laikinė Vakarų kultūra atvirai pri­ima Evangelijos mokymą. Perduo­dant šį mokymą dabarties pasauliui taip pat reikia nuolatinių mūsų pa­čių pastangų „ištikimam, dinamiš­kam ir protingam krikščioniškojo gyvenimo liudijimui", sako arkivys­kupas F. Vilsonas. Tuo tikslu turi būti vykdoma atsakinga religinė ir moralinė formacija. Tai liečia ne tik jaunimo švietimą katalikiškose mo­kyklose, bet ir suaugusiųjų tikėjimo ugdymą.

Raginimas sugrįžti nuo Bažnyčios nutolusiems

Besiruošdami Pasaulinei jauni­mo dienai ir popiežiaus Benedikto XVI vizitui Australijos katalikų vys­kupai ėmėsi dar vienos iniciatyvos - sugrąžinti nutolusius nuo Bažny­čios katalikus į tikinčiųjų bendruo­menę. Šiuo tikslu birželio viduryje jie paskelbė apaštalinį laišką ir krei­pėsi į tuos žmones, kurie dėl kokių nors priežasčių nusišalino nuo baž­nytinio gyvenimo arba niekada ne­buvo į jį įsijungę.

„Bažnyčia yra Dievo šeima ir, kaip kiekvienoje šeimoje, gali būti skirtumų. Kartais žmonės yra įskau­dinami kitų šeimos narių. Mes pra­šome jūsų atleidimo, jeigu buvote kokiu nors būdu įskaudinti Bažny­čioje, - rašoma Kanados vyskupų na-cionalinėje spaudoje išplatintame kreipimesi. - Kartais žmonės gali pa­likti namus dėl pasaulio poveikio. Mes norime, kad jūs žinotumėte, kad jeigu nutolote (nuo Bažnyčios), jūs vis dar esate Dievo kviečiami į gyvenimo pilnatvę. Jūs kviečiami gy­venti šį gyvenimą bažnytinėje ben­druomenėje, kurioje yra pasiekia­mas Kristus su gyvybę duodančiu žo­džiu ir jo Sakramentais".

Ganytojai kviečia nebeprakti­kuojančius australus sugrįžti į Baž­nyčią - vėl apsilankyti šv. Mišiose, pasikalbėti su kunigu arba paskam­binti į specialiai sukurtą „karštąją li­niją". Prie nurodyto telefono nume­rio nuolat budi žmonės, kurie pade­da susidomėjusiam asmeniui pasiek­ti vietinę katalikų bendruomenę. Australijos vyskupai savo ganytoji-niame laiške ragina parapijas būti pasirengusiems nuoširdžiai ir pagar­biai priimti sugrįžtančius „paklydė­lius" ar norinčius prisijungti naujus žmones.

Iš anksto atsakydami į galimas pastabas, jog kai kurie katalikai gali galvoti, kad neturi pakankamo te­ologinio pasirengimo gilesniam po­kalbiui apie tikėjimą, ganytojai nu­rodo apaštalo šv. Petro žodžius: visi tyri būti „visuomet pasirengę įtiki­namai atsakyti kiekvienam klausan­čiam apie jame gyvenančią viltį", (l PT 3,15). Ir šiam pasidalijimui bei liudijimui nebūtinai reikalinga tvir­ta teologinė argumentacija, kadan­gi „tikėjimas kalba į širdį, ir širdis at­siliepia Dievui".

Be abejonės, tokie asmeniniai kontaktai ir liudijimas gali būti pa­remti ir kitomis priemonėmis: daly­vavimu maldos ir Šventojo Rašto studijų grupėje, naudojimusi katali­kiška žiniasklaida, įskaitant religines interneto svetaines. Australų vysku­pai taip pat praneša, kad Nacionali­nė evangelizacijos tarnyba yra paren­gusi šešių savaičių kursą parapijose tiems žmonėms, kurie nori sugrįžti prie tikėjimo praktikos. Atskira pro­grama taip pat siūloma jauniems žmonėms, kurie nori aktyviau įsi­jungti į Bažnyčios gyvenimą.

„Kodėl neįsijungus? Mums vi­siems reikia Dievo, - rašo ganytojai savo kreipimesi: - Bažnyčia yra ne rū­mai šventiesiems, bet ligoninė nusi­dėjėliams. Mums visiems reikia gydy­mo, kurį Jėzus siūlo. O tai galima rasti tik Bažnyčioje. Vieni mes niekada ne­išspręsime savo problemų ir nesura­sime savojo kelio. Mums reikia para­mos. Mums reikia vienas kito. Mums reikia Dievo". Ir Pasaulinė jaunimo diena kaip tik tinkama proga tiems, kurie turi Jėzų savo širdyje, giliau ap­mąstyti ryšį su juo ir vėl sugrįžti į Baž­nyčios šeimą. „Mes kviečiame visus prisijungti prie mūsų, sugrįžto į Baž­nyčios šeimą kartu su mūsų vyriau­siuoju Ganytoju (Popiežiumi), -bai­gia savo laišką australų vyskupai. -Drąsiai liudykime savąjį tikėjimą!"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija