Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Literatūra
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kas vyksta Lietuvos šaulių sąjungoje?

Gintaras VISOCKAS

LŠS atstovai Rimantas Grigaitis (kairėje) ir Algimantas Jonas Kojelis baiminasi, kad po šio interviu laikraščiui „XXI amžius“ jie susilauks subtilaus spaudimo „pasitraukti savo noru“ iš organizacijos Autoriaus nuotrauka

Praėjusią savaitę sulaukiau sudominusio ir kartu nerimą sukėlusio skambučio. Skambinęs vyriškis prisistatė esąs Lietuvos šaulių sąjungos narys Rimantas Grigaitis, tvirtinęs, kad šiai visuomeninei organizacijai priklauso jau beveik devynerius metus, turi eilinio laipsnį ir priklauso Vilniaus apskrities karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės 4-ajai kuopai. Šaulys R. Grigaitis norėjo kuo greičiau susitikti išsamiam pokalbiui. Į susitikimą jis norėjo ateiti su kitu ilgamečiu LŠS nariu – Algimantu Jonu Kojeliu. Jie žadėjo parodyti dokumentus ir papasakoti, kas, jų manymu, šiuo metu vyksta pulkininko leitenanto Juozo Širvinsko vadovaujamoje Šaulių sąjungoje, paaiškinti priežastis, kodėl, jų įsitikinimu, esama blogybių šioje garbingoje, jaunimą patriotizmo, tautiškumo dvasia auklėti privalančioje visuomeninėje organizacijoje.

Parodymai užfiksuoti vaizdo kameroje

Su šauliais Rimantu Grigaičiu ir Algimantu Jonu Kojeliu susitikau vienoje Vilniaus kavinėje. Abu garbaus amžiaus sulaukę šauliai pirmiausiai parodė savo tarnybinius pažymėjimus, įrodančius, jog jie nėra apsišaukėliai, ir smulkiai išdėstė priežastis, kodėl LŠS vadovybei skirtus priekaištus bei pastabas norėtų paskelbti „XXI amžiuje“. Ogi dabartinis LŠS vadovas J. Širvinskas neatsako į jų oficialius tarnybinius paklausimus arba atsako atmestinai, paviršutiniškai, tarsi specialiai ignoruodamas svarbiausius akcentus. Prieš kreipdamiesi į žiniasklaidą R. Grigaitis ir A. J. Kojelis ne sykį bandė tiek Šaulių sąjungos posėdžiuose, tiek susirinkimuose aptarti juos neraminančius klausimus, rašė oficialius paklausimus tiek pačiam vadui, tiek sąjungai priklausančiam žurnalui „Trimitas“, bet nieko nepešė. Vietoj nuoširdžių, atvirų, probleminių pokalbių susilaukė subtilaus spaudimo, priekaištų bei bauginimų tarnybinėmis nuobaudomis bei tarnybinėmis sankcijomis. LŠS vadovas J. Širvinskas nesileidžia į jokias diskusijas. Taigi likusi tik viena išeitis – viešumas. R. Grigaičio ir A. J. Kojelio pateikti dokumentai ir faktai pasirodė verti dėmesio. Juolab abu šauliai sutiko, kad jų parodymai būtų užfiksuoti vaizdo kameroje.

Kam atiteks Trispalvė?

Štai pirmoji konfliktinė situacija. Prieš dvejus metus gruodžio 14-ąją LŠS vadui J. Širvinskui buvo išsiųstas oficialus pareiškimas, pasirašytas šešių Vilniaus rinktinės narių: šaulės-istorikės, rinktinės garbės teismo sekretorės, kuopos valdybos narės Onos Laimutės Kurtinienės, rinktinės garbės šaulio Zenono Kurtinio, rinktinės garbės šaulio, rinktinės valdybos nario istoriko Juozo Bragos, rinktinės garbės šaulio Juozo Morkūno, šaulio Algimanto Blaškio ir šaulio Vidmanto Mikaliūno. Pareiškimą pasirašiusieji tvirtino nepasitikintys Vilniaus 5-osios kuopos vadu Algirdu Kizevičiumi. Todėl jiems nesuprantamas vadų sprendimas 2007-ųjų sausio 1-ąją dieną Gedimino pilies bokšte nuleistą mūsų Trispalvę amžinam saugojimui patikėti būtent A. Kizevičiaus vadovaujamai kuopai. Be kita ko, pareiškime teigiama, jog „du šauliai kreipėsi į kuopos vadą pateikdami bendrą kuopos šaulių nuomonę, jog skaudančia širdimi kuopos šauliai nedalyvaus šioje iškilmingoje ceremonijoje, nes tai prieštarauja jų patriotiniams ir pagarbos LŠS jausmams, kadangi viešoje erdvėje sklando mintys, esą Algirdas Kizevičius yra susietas su veikla, prieštaraujančia šaulio nuostatoms“.

Daug triukšmo dėl Algirdo Kizevičiaus asmenybės

Čia privalau patikslinti: kai kurie šauliai tuo metu turėjo įtarimų, jog  minėtasis A. Kizevičius sovietmečiu galėjo tarnauti ar dirbti tokiose sovietinėse represinėse struktūrose kaip MVD, MGB ar NKVD. Ar tikrai A. Kizevičius kadaise dirbo ir tarnavo šio pobūdžio struktūrose – nežinau. Taip pat nesu tikras, jog būtent dėl sovietmečiu užimtų postų ar pareigų A. Kizevičių būtinai reikėtų išmesti iš Šaulių sąjungos. Atstumti, pažeminti ir priešu paversti žmogų – labai paprasta. Bet kas iš to? Man regis, tokiais atvejais kur kas svarbiau išsiaiškinti šiandienines nuostatas. Jei šiandien įtartinasis dirba valstybės labui pasiraitojęs rankoves, leiskime jam ir toliau plušėti.

„Idiom pobedit litovcev“

Šioje istorijoje įdomiausia net ne sovietinė, bet būtent šiandieninė A. Kizevičiaus veikla. O nusiskundimų, jog A. Kizevičius nesusitvarko su jam patikėtais jaunaisiais šauliais, jog jo vadovaujami jaunieji šauliai rusiškai keikiasi, rūko, vartoja alkoholį, teko ne sykį girdėti iš oficialių Lietuvos ginkluotųjų pajėgų kariškių. Štai kaip A. Kizevičiaus vadovaujamus jaunuolius apibūdino tuometinis Lietuvos karo akademijos viršininkas pulkininkas Algis Vaičeliūnas, regis, dar 1997-aisiais pareiškęs, kad „radęs pulką rusiškai besikeikiančių ir netvarką darančių moksleivių“. Karo akademijos viršininko nuosprendis tada buvo kategoriškas: „Mano manymu, A. Kizevičių reikia išmesti, nes jis nesugeba susitvarkyti su jaunimu“. Panaši padėtis susiklostė ir maždaug prieš dvejus metus. Pasak šaulių R. Grigaičio ir A. J. Kojelio, „toje kuopoje paskaitos dažnai būdavo skaitomos rusiškai, jaunieji šauliai, eidami į pratybas, dažnai sakydavo „idiom pobedit litovcev“, nors visame pasaulyje į pratybas išeinantys junginiai priešininkus vadina „mėlynaisiais“, „raudonaisiais“, „juodaisiais“, bet ne lietuviais, rusais, lenkais ar amerikiečiais. Ne veltui A. Kizevičiaus kuopai prigijo „penktosios kolonos“ apibūdinimas.

Nepelnytai užmiršta Širvintų kuopa

Žodžiu, LŠS vadovybės sumanymas Gedimino kalne plevėsavusią Trispalvę atiduoti saugoti kuopai, kuriai vadovavo  A. Kizevičius, –  keistoka. Juolab kad, pasak protestą 2006-ųjų pabaigoje pareiškusių šaulių, „šią garbingą misiją galėtų atlikti Širvintų jaunųjų šaulių kuopa, kurios vadas Leonas Vaicekauskas per ką tik įvykusį Vilniaus AKMŠR atstovų suvažiavimą už šaunų darbą su jaunimu ir gerus 10-osios Širvintų jaunųjų šaulių kuopos rodiklius sporto ir drausmės baruose buvo apdovanotas LŠS vado plk.  ltn.  Juozo Širvinsko dovana“. Iš tikrųjų, kodėl vėliava atiduota ne L.Vaicekauskui, o įtarimų, nepasitenkinimų sukėlusiam A. Kizevičiui? Galų gale kodėl LŠS vadas J. Širvinskas taip suirzo, sulaukęs LŠS garbės šaulio A. J. Kojelio ir jo bendraminčių pastabų? Juk Vilniaus AKM 10-osios šaulių rinktinės S-5 skyriaus viršininką, rinktinės garbės teismo pirmininką, aktyvųjį rinktinės metraščio kūrėją, LŠS garbės šaulį A. K. Kojelį, vadovaujantis sveiku protu, reikėtų pagirti ir gal net apdovanoti už principingumą.

Keistas LŠS vado Juozo Širvinsko elgesys

Deja, LŠS vadovas J. Širvinskas keistai sureagavo į A. J. Kojelio išsamų 2006-ųjų gruodžio 11-osios raportą apie A. Kizevičiaus asmenybę. Plk. ltn. J. Širvinsko oficialiame atsakyme „Dėl įrodymų pateikimo“ rašoma: „2006 12 19 Lietuvos šaulių sąjungos štabas gavo Vilniaus AKMŠR 4-osios kuopos šaulių 2006 12 14 pareiškimą, kuriame teigiama, kad Vilniaus AKMŠR 5-osios kuopos vadas Algirdas Kizevičius yra baigęs aukštąją NKVD, MVD mokyklą bei kiti faktai. Taip pat kartu su minėtu pareiškimu buvo gautas  Jūsų 2006 12 11 raportas. Todėl prašome Jūsų iki 2007  01 10 pateikti įrodymus (dokumentus), įrodančius Jūsų 2006 12 11 raporte nurodytus faktus dėl Algirdo Kizevičiaus“. Kaip pavadinti tokį LŠS vado J. Širvinsko atsakymą? Mano supratimu, nuoširdžiai Šaulių sąjungos reikalais besirūpinantis vadas būtų žodžiu arba raštu padėkojęs kolegai A. J. Kojeliui už rūpestį šaulių reikalams ir oficialiai kreipęsis į Lietuvos VSD, Ypatingąjį archyvą, Liustracijos komisiją bei visas kitas panašaus pobūdžio organizacijas, prašydamas suteikti jam visas turimas žinias apie poną Algirdą Kizevičių.  Sulaukęs oficialios informacijos iš mūsų slaptųjų bei specialiųjų tarnybų, LŠS vadas turėtų sušaukti oficialų posėdį ar susirinkimą, kuriame viešai pareikštų, ar pasitvirtino įtarimai. Jei mestas nepasitikėjimo šešėlis pasirodė laužtas iš piršto, baudžiamas sumaištį sukėlęs A. J. Kojelis. Jei įtarimuose būta tiesos, vadas turėtų paraginti A. Kizevičių  pasitraukti iš organizacijos. Šaulių sąjungos vadas J. Širvinskas taip nepasielgė.

Naujasis šaulio ženklas – 12 litų

Štai antroji konfliktinė situacija. LŠS garbės šaulys A. J. Kojelis ir šaulys R. Grigaitis susirūpino, kodėl neseniai buvo pakeistas oficialus šaulio ženklas. Vietoj geltonos spalvos, vietoj apvadų, paženklintų kniedžių imitacijomis, liko tik paprastas pilkas ženkliukas. Pasak interviu davusių šaulių, jie oficialiai kreipėsi į LŠS vadovybę, prašydami paaiškinti, kam reikėjo keisti ženkliuką ir ar tai neprieštarauja šiandien galiojančiam Šaulių sąjungos statutui bei Šaulių sąjungos veiklą reglamentuojantiems įstatymams.  Atsakymo – nesulaukta.  Nei  raštu, nei žodžiu. Šauliams A. J. Kojeliui ir R. Grigaičiui nepavyko išsiaiškinti, kas projektavo ir kas gamino naująjį šaulio ženklą. Šis klausimas – itin svarbus, mat už ankstesnį ženklą „XXI amžiaus“ pašnekovai oficialiai sumokėjo po tris litus. O naujasis, paprastesnis, ženklas kainuoja jau 12 litų – net keturis sykius brangiau nei ankstesnysis. Naująjį ženklą visiems šaulių sąjungos atstovams būtina įsigyti už asmenines lėšas. Todėl čia galimi įvairiausi spėliojimai. Gal keičiant ženklus kažkas turėjo finansinės naudos? Padauginkime 12 litų iš šaulių sąjungos narių skaičiaus, ir turėsime itin solidžią sumą pinigų – mat oficialių šaulių yra per keletą tūkstančių.

Iš biudžeto – 2,8 milijono litų

Diskutuodamas su šauliais A. J. Kojeliu ir R. Grigaičiu teiravausi, gal nūnai labai mažas LŠS vado J. Širvinsko atlyginimas, gal valstybė iš biudžeto šiemet atseikėjo mažai lėšų J. Širvinsko vadovaujamai organizacijai? Nieko panašaus. Šiemet LŠS iš biudžeto sulaukė, pasak pašnekovų,  2,8 milijono litų. O kiek uždirba LŠS vadas  J. Širvinskas bei jo pavaduotojai, nei A. J. Kojelis, nei R. Grigaitis nežino. Net nesistengė išsiaiškinti, koks iš tikrųjų LŠS vadovo atlyginimas su visais priedais ir komandiruotpinigiais, kadangi mano, jog tokia informacija jiems nebus suteikta. Todėl ir prašo, kad šių dalykų oficialiai pasiteirautų „XXI amžius“.

Bijo sulaukti kritinių pastabų?

Lietuvos šaulių sąjungos nariai A. J. Kojelis ir R. Grigaitis taip pat siūlė pasidomėti, kuo iš tiesų jaunieji šauliai užsiima vadinamosiose vasaros stovyklose, rengiamose po visą  Lietuvą. Idėja yra graži. Stovyklose, kurios nepigiai kainuoja, vaikams turėtų būti skiepijamas padorumas, tautiškumas, patriotizmas, ten jie turėtų būti pratinami prie disciplinos, tvarkos, kariškų dalykų. Bet kaip iš tiesų elgiasi stovyklų viršininkai ir komendantai? Kaip sužinoti, kaip patikrinti, ar prasmingai stovyklose ilsisi jaunieji šauliai? Štai LŠS narys A. J. Kojelis ir R. Grigaitis ne vienerius metus prašosi priimami į tokio pobūdžio stovyklas kaip instruktoriai, auklėtojai ar prižiūrėtojai, tačiau jų paslaugų nuolat atsisakoma. Garbaus amžiaus sulaukę šauliai įtaria, esą jaunųjų šaulių stovykloms jų paslaugų nereikia tik todėl, kad LŠS vadovai bijo sulaukti kritinių pastabų.

Mažosios Ernos pamokos

Tikiu, kad tokie nuogastavimai – realūs. Kadaise aš pats važinėjau po jaunųjų šaulių stovyklas, taip pat ir su LŠS vadu J. Širvinsku. Kelionių po Klaipėdos, Panevėžio ir Alytaus apskritis metu susidariau įspūdį, jog stovyklų vadovai neretai apsiriboja vien pramogomis. Nieko blogo, jei jaunieji šauliai iki vėlyvo vakaro šoka diskotekose, žaidžia krepšinį, futbolą, tinklinį. Tačiau juk tikroji Šaulių sąjungos paskirtis visai kita. Beje, karinio parengimo tema sykį rimtai susikirtau su LŠS vadu J. Širvinsku. LŠS vadas tvirtino, jog Europos Sąjungos įstatymai draudžia, nerekomenduoja, nepritaria tiems, kurie nepilnamečius intensyviai moko kariauti. Mano  pozicija buvo  kiek  kitokia.

Prieš keletą metų jaunuosius šaulius iš Žemaitijos lydėjau į sukarintas Mažosios Ernos pratybas Estijoje. Į Mažąją Erną susirinko giminingų organizacijų atstovai iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Suomijos, Danijos... Toji stovykla buvo išties įspūdinga. Komandoms buvo iškeltas uždavinys įveikti maždaug 30 kilometrų ruožą per miškingas, pelkėtas vietoves. Paaugliai privalėjo nusigauti į žemėlapyje nurodytą vietovę niekieno nepastebėti. Jiems buvo draudžiama turėti užtektinai maisto ir geriamo vandens. Žygiuojantiems nurodyta kryptimi surengtos kelios pasalos. Į juos šaudė, juos persekiojo, juos gąsdino Estijos reguliarių karinių dalinių atstovai. Todėl Lietuvos jauniesiems šauliams teko ir šliaužti, ir bėgti, ir bristi per pelkę. Kai kurios komandos pasiklydo, kai kurie jaunuoliai vėlavo, bet įveikę nepriteklius ir sunkumus sugrįžę stovyklon jie buvo labai patenkinti. Jų akys švytėjo. Jie pasijuto esą tikri kariškiai, tikri vyrai, ragavę ir parako, ir alkio. Tačiau sugrįžęs į Lietuvą sužinojau, kad kai kurie Lietuvos politikai nepritaria „tokiems kariniams manevrams kaip Mažoji Erna“. Suprask, per daug ginklų, per daug karo, per daug rizikos. Ar tikrai? Iš LŠS vado J. Širvinsko reakcijos supratau, kad jis paklus politikų, manančių, jog Šaulių sąjunga kuo mažiau domėtųsi karyba, nuomonei.

Lėbavimas Tongerlo miestelyje

Tiesa, Mažoji Erna man pasirodė kur kas prasmingesnė, svarbesnė, įspūdingesnė, nei prieš keletą metų surengta Lietuvos jaunųjų šaulių išvyka į Belgijos Tongerlo miestelį. Belgijoje jaunimo organizacijoms buvo surengtos virvės traukimo varžybos. Tikrai įspūdingos varžybos. Į Tongerlo miestelį suvažiavo dešimtys komandų iš Vokietijos, Šveicarijos, Danijos, Belgijos, Latvijos... Virvės traukimo varžybos sukėlė daug emocijų. Tačiau jei Lietuvos jaunieji šauliai bus mokomi tik virvę traukti, tačiau nebus mokomi įveikti Mažosios Ernos sunkumų, tokiu atveju vargu ar juos galima laikyti tikrais šauliais. Juk šauliai – tai visų pirma kariška organizacija. Beje, Mažojoje Ernoje nemačiau nė vieno girto jaunuolio – paprasčiausiai nebuvo kada gerti, nebuvo jėgų. O Tongerlo miestelyje jaunieji virvės traukikai iš Vokietijos, Danijos ar Didžiosios Britanijos lėbavo visą naktį. Būtent lėbavo, daužydami tuščius butelius, keikdamiesi, voliodamiesi ant žolės, šlapindamiesi, kur papuola... Tas orgijas regėjau savo akimis. Laimė, lietuviai, latviai ir estai elgėsi kur kas kultūringiau nei jaunieji europiečiai iš Vakarų ir Vidurio Europos.

Tad ar derama linkme krypsta Lietuvos šaulių sąjunga? 

© 2008 „XXI amžius“