Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Literatūra
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Religiniai svarstymai Kolumbijos konflikto kontekste

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI su iš teroristų po 6-ių metų nelaisvės išvaduota žymia Kolumbijos politine veikėja Ingrida Betankur

Šventasis Tėvas reiškė solidarumą I. Betankur motinai Jolantai Pulesio per vasario mėnesį Vatikane vykusią bendrąją audienciją

Motina ir dukra džiaugiasi vėl atgauta laisve po neįtikėtinai sėkmingos specialiųjų tarnybų operacijos

Dvasinis atsinaujinimas nelaisvės sąlygomis

Tarptautinė žiniasklaida vėl prisiminė žymios Kolumbijos politinės veikėjos Ingridos Betankur išgyvenimus marksistų sukilėlių nelaisvėje. Buvusią kandidatę į šalies prezidentus, kuri sumaniai surengtos žvalgybinės ir karinės operacijos metu buvo išvaduota liepos pradžioje, Šventasis Tėvas priėmė savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe (netoli Romos) rugsėjo 1 dieną. I. Betankur atvyko padėkoti Popiežiui už maldos pagalbą ir solidarumą jai ir tūkstančiams kitų žmonių, kuriuos Kolumbijos revoliucijos karinės pajėgos (FARC) pagrobtus išlaikė džiunglėse sunkiomis sąlygomis daug metų. (Pati I. Betankur „revoliucionierių“ nelaisvėje išbuvo daugiau kaip šešerius metus ir sunkiai susirgo).

Jėzuitas kunigas Federikas Lombardis, Vatikano atstovas ryšiams su žiniasklaida, patvirtino, kad pusę valandos trukusi audiencija, kurioje dalyvavo ir I. Betankur motina, sesuo bei kiti artimieji, buvo labai emocinga. Politikės ilgas įkalinimas „tapo didelio dvasinio patyrimo ir maldos laiku“, apie kurį ji norėjo papasakoti Šventajam Tėvui, pabrėždama naujai atrasto ir ją palaikiusio tikėjimo svarbą. I. Betankur teigė, kad iki pagrobimo du kartus buvo ištekėjusi ir gana paviršutiniškai žiūrėjo į religiją, tačiau nelaisvėje ji nesiskyrė  su mediniu rožančiumi ir nuolat skaitė Šventąjį Raštą.

Netrukus po išvadavimo Prancūzijos pilietybę turinti I. Betankur atvyko į Paryžių kartu su savo šeima. Interviu vietiniam katalikų žurnalui „Pelerin“ ji papasakojo, jog sužinojusi, kad yra laisva, ji pirmiausiai persižegnojo. „Kodėl? Kadangi be Dievo šalia savęs aš niekada nebūčiau ištvėrusi tiek skausmo, – sakė ji. – Būdama teroristų įkaite ir patirdama nuolatinį pažeminimą galėjau pasirinkti tik du dalykus: arba pasiduoti pykčiui, niūrumui ir užsidegti neapykanta bei kerštu pagrobėjams, arba eiti kitu keliu, kurį nurodė Jėzus, mokydamas, kad reikia „mylėti priešus“.

Politikė pripažino, kad pradžioje tą Išganytojo nurodymą buvo sunku ištikimai vykdyti, nes priešas buvo neteisingas ir baisus. „Tačiau kai sau ištariau žodžius „mylėti priešus“,  jie suveikė stebuklingai – staiga pajutau didelį palengvėjimą ir neapykanta paprasčiausiai išnyko“, – pasakojo I. Betankur, pabrėždama savo dvasinį atsinaujinimą ekstremaliomis sąlygomis. Kai Biblija tapo ištikima bičiule ir padėjo „bendrauti su Dievu per Evangeliją“, belaisvė pasiekė vidinį nusiraminimą. Ypač  giliai  I. Betankur įsiminė apaštalo šv. Pauliaus laiškuose išreikštas patarimas: „Tu gali Dievo prašyti ko nori, bet šventoji Dvasia prašys geriau, nes Ji tikrai žino, ko tau labiausiai reikia“.

FARC smurtas ir raginimai jį nutraukti

Kitas svarbus etapas dvasinio atsinaujinimo kelyje buvo pasiaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai, įvykęs prieš pat jos išvadavimą. Per šešerius nelaisvės metus ji laisvai galėjo klausytis tik radijo. Kaip tik praėjusį birželį, kai buvo vykdoma lemtingoji išlaisvinimo operacija, I. Betankur atkreipė dėmesį į „Marijos radijo“ priminimą, kad birželio mėnesį reikia rodyti ypatingą pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai, nes taip bus gautos Dievo malonės. „Man reikalinga Dievo pagalba, kad būtų sušvelnintos sukilėlių, kurie nenori mums suteikti laisvės, širdys, – mąstė tada politinė kalinė. I. Betankur yra įsitikinusi, kad jos ir kitų keturiolikos įkaitų išlaisvinimas be kraujo praliejimo įvyko dėl maloningos Dievo paramos, todėl atvykusi į Paryžių ji pirmiausia nuėjo į Švč. Jėzaus Širdies baziliką Jam padėkoti.

Po audiencijos pas Popiežių I. Betankur žurnalistams sakė, kad Šventasis Tėvas taip pat pripažino, kad išvadavime buvo stebuklo elementų. Jis pagyrė I. Betankur pasižadėjimą atsiduoti Dievo valiai ir eiti Jo nurodytu keliu. Buvusi kalinė apgailestavo, jog dabar pasaulyje daug žmonių, kurie yra „susipykę su Dievu“ ir nenori melstis ar gėdijasi viešai parodyti savo tikėjimą. Tačiau vienintelis „kažkas“, kuris mus tikrai išklauso, supranta ir nori padėti, yra Dievas. I. Betankur spaudos konferencijoje pasakė, kad per audienciją ji kartu su Popiežiumi meldė Dievo, kad jis „paliestų Kolumbijos revoliucijos karinių pajėgų narių kietas, žiaurias širdis, nes jie toliau grobia ir nelaisvėje laiko tūkstančius įkaitų“ .

Kreipdamasi į FARC sukilėlius ji pasakė: „Pasaulis jus dabar stebi. Atverkite savo širdis svarbesniems dalykams už politinius ir karinius. Padarykite savo protuose erdvės susitaikymo siekiams“.  Tai teisingas ir savalaikis paraginimas  marksistiniams partizanams, kurie ir toliau tęsia smurtą. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites buvo nužudytas katalikiškos paramos organizacijos „Caritas“ darbuotojas Felipe Landasuris, kuris Tumoko diecezijoje (netoli Ekvadoro sienos) stengėsi pagelbėti žmonėms, pasitraukusiems iš pilietinio konflikto zonos. „Caritas“ duomenimis, pabėgėlių iš konfliktuojančių zonų Kolumbijoje daugiau  kaip trys milijonai.

Tą pačią dieną, kai buvo išlaisvinta I. Betankur ir keturiolika kitų įkaitų, atskriejo žinia apie trijų vaikų žūtį, kurie, rinkdami vaisių derlių, užlipo ant FARC paliktos minos. Kiek anksčiau sukilėliai pagrobė keturis mokytojus iš provincijos, du iš jų nužudė iš karto, o kitus paėmė įkaitais. Prieš keturis dešimtmečius „kovai už bežemių valstiečių teises“ įkurtos karinės revoliucijos pajėgos dabar virto teroristine organizacija dėl išpirkos ar politinių tikslų grobstančia žmones ir užsiimančia narkotikų kontrabandos verslu. Pranešama, kad savo kontroliuojamose zonose  FARC yra netgi nutiesusi pakilimo ir nusileidimo juostas lėktuvams, kuriais yra gabenami narkotikai bei ginklai.

Prisimintas Pauliaus VI mokymo paveldas

Kolumbijos politiniai veikėjai nerizikuoja šiose zonose pasirodyti be stiprios karinės apsaugos. Tokios apsaugos buvo pareikalavusi ir I. Betankur per 2002 metų rinkiminę kampaniją. Tačiau tuometinė Kolumbijos vyriausybė atsisakė ją suteikti, nes tai būtų reiškę valstybės paramą  kandidatei į prezidentus. Negavusi apsaugos, drąsioji I. Betankur su savo bendradarbe automobiliu nuvažiavo tiesiai pas rinkėjus rizikingoje zonoje, kur buvo FARC kovotojų suimta. Nepaisant daugelio nacionalinių ir tarptautinių bei Bažnyčios pastangų, ją, kaip minėta, pasisekė išlaisvinti tik po daugiau kaip šešerių nelaisvės metų.

Ta pačia proga prisiminta, kad popiežius Benediktas XVI vienos bendrosios audiencijos metu vasario mėnesį asmeniškai pasveikino I. Betankur motiną Jolantą Pulesio (buvusią „Mis Kolumbija“, vėliau išrinktą į šalies parlamentą), palinkėdamas greitesnio jos dukros išlaisvinimo. J. Pulesio vėliau žurnalistams sakė, kad Šventasis Tėvas kalbėdamas su ja patvirtino, jog yra gerai informuotas apie įkaitų vargus ir sunkią padėtį visoje Kolumbijoje  bei meldžiasi už tautos susitaikymą.

Birželio pabaigoje atsiųstame kreipimesi į Kolumbijos vyskupus popiežius Benediktas XVI pabrėžė, jog nuolat meldžia Dievą, kad sumažintų šios mylimos tautos kentėjimus ir kad „Kolumbijoje vėl įsiviešpatautų stabili ir teisinga taika vilties ir gerovės atmosferoje“. Šis Šventojo Tėvo laiškas skirtas šiemet minimoms Kolumbijos vyskupų konferencijos įkūrimo 100-osios metinėms.

Taip pat prisimintas istorinis prieš keturiasdešimt metų (1968-ųjų rugpjūtį) įvykęs pirmasis popiežiaus Pauliaus VI vizitas į Kolumbiją. Šventojo Tėvo vizitas Bogotoje vykusiame Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese ir Medeljine surengtose Lotynų Amerikos vyskupų tarybos konferencijose sutapo su socialinio sąjūdžio stiprėjimu tame regione. Į jį aktyviai įsijungė ir kai kurie dvasininkai-revoliucionieriai, besivadovaujantys marksistine „išlaisvinimo teologija“. 1967 metais paskelbtoje socialinėje enciklikoje popiežius Paulius VI pripažino, kad „socialinis klausimas tapo globaliniu, tačiau kartu perspėjo, kad reikalaujant agrarinės reformos negalima vadovautis  „totalitarinėmis ideologijomis“.

 1968 metų rugpjūčio 24 dieną kalbėdamas Medeljino konferencijoje Šventasis Tėvas priminė, kad „iš įvairių kelių, kurie veda į teisingą socialinį atgimimą, mes negalime  rinktis nei ateistinio marksizmo, nei sistemingo maišto, nei juo labiau kraujo praliejimo ir anarchijos kelio“. Taisant praeities klaidas ir šalinant dabarties negeroves, reikia vengti naujų klaidų, kurios prieštarautų Evangelijai, Bažnyčios mokymui bei tautų interesams, pranašingai kalbėjo Šventasis Tėvas katalikiškojo Lotynų Amerikos žemyno vyskupams. Reformos turi būti vykdomos ne per „beprotišką smurtą“, bet vadovaujantis santarvės, solidarumo, įvairių visuomenės sluoksnių bendradarbiavimo ir dieviškojo gailestingumo principais. Taigi, permainos pirmiausia turi įvykti žmogaus viduje, jo galvoje ir širdyje ir į tai turi būti nukreiptas Bažnyčios pastoracinis bei socialinis veikimas.

Džiaugsmas dėl laisvės ir viltis dėl taikos

Teroristinė Kolumbijos revoliucijos karinių pajėgų organizacija pastaruoju metu išgyvena didelius organizacinius sunkumus. Gegužės pabaigoje buvo pranešta apie FARC įkūrėjo ir lyderio Pedro Marino tikrą mirtį dėl neaiškių priežasčių (per keturiasdešimt šios marksistinės grupės veiklos metų apie jos vado mirtį buvo paskleisti gandai mažiausia 17 kartų). Kiek anksčiau, balandžio mėnesį, Kolumbijos valstybės karinės pajėgos kaimyninėje Ekvadoro teritorijoje nukovė antrąjį pagal svarbą revoliucinės organizacijos vadovą Luisą Devia Silvą, žinomą Raulio Rejeso vardu. I. Betankur ir keturiolikos kitų įkaitų išvadavimas (tarp jų buvo trys amerikiečiai) be kraujo praliejimo buvo neabejotina Kolumbijos vyriausybės specialiųjų tarnybų sėkmė, kurios galėtų pavydėti tokių operacijų patirtį turintys kolegos Izraelyje.

Pasak Kolumbijos gynybos ministro Chuano Manuelio Santaro, vykdant šią operaciją (kodinis pavadinimas „Jaque“) karinei žvalgybai prireikė kelių mėnesių, kad savo agentus infiltruotų į FARC vietines gaujas bei administracijos sekretoriatą. Sukilėlių būriams buvo perduotas klaidingas nurodymas – 120 kilometrų spinduliu išblaškytus įkaitus surinkti į vieną vietą, iš kurios jie būtų išgabenti FARC vadovybei sutikus su „tarptautine komisija“. Kai įkaitai buvo surinkti į vietą – džiunglių sąlygomis tai nebuvo paprastas dalykas, nes jie buvo saugomi dešimčių kovotojų (tarp kurių buvo ir infiltruoti agentai) – jų pasiimti atskrido sraigtasparniai su FARC kovotojais persirengusiais žvalgybininkais. Tik sraigtasparniams pakilus į orą ir nuginklavus tikruosius FARC narius, įkaitams buvo pranešta, kad „jie yra laisvi“.

Pamaldumu žinomas Kolumbijos prezidentas – krikščionis demokratas Alvaras Uribė (jo tėvą žiauriai nužudė FARC kovotojai) džiaugėsi, kad įkaitų išlaisvinimo operacijai „vadovavo iš Šventosios Dvasios sklindanti šviesa ir ją globojo Viešpats su Švč. Mergele Marija“. Kolumbijos vyskupai, kurie nuolat savo maldose mini FARC pagrobtųjų aukų kančias, savo pareiškime išreiškė „padėką Jėzui Kristui, gyvybės Viešpačiui už 15 brolių ir seserų atgautą laisvę po ilgo kentėjimų laikotarpių“. Jie taip pat pasveikino „respublikos prezidentą, karinių pajėgų bei kitas valstybines struktūras, kurios sėkmingai atliko gelbėjimo operaciją nepraliedami kraujo. Kaip patys pripažino, tai buvo šalies piliečių maldos rezultatas“.

Ganytojai teigė, kad vėl įsijungia į „Šventojo Tėvo Benedikto XVI ir visos tautos maldą, kad atleidimo, teisingumo, tiesos ir solidarumo kelyje toliau vyktų pažanga ir būtų siekiama laisvės visoms pagrobimo aukoms ir visi kolumbiečiai susitaikytų. Kolumbijos vyskupai kreipėsi ir į kovojančias partizanų grupes, kad šios „pagalvotų apie solidarumą ir tikrą meilę savo tėvynei bei pasirinktų taikos kelią, kuris dabar yra jų rankose“. Išgelbėtoji I. Betankur, kuri marksistų sukilėlių nelaisvėje atgaivino savo tikėjimą, taip pat reiškė viltį, kad Gvadelupės Dievo Motina savo užtarimu padės išspręsti Kolumbijos pilietinį konfliktą.

„Be tikėjimo nėra vilties, o be vilties nėra stiprybės, tvirtumo tęsti kovą. Tikėjimas yra viskas, jis suteikia gyvenimui prasmę“, – sakė I. Betankur po audiencijos pas Popiežių duodama interviu Vatikano radijui. Nurodydama į Lotynų Amerikos didžiausią Gvadelupės (Meksika) Dievo Motinos šventovę, ji pabrėžė, kad ten apsireiškusi Švč. Mergelė Marija jai visada buvo artima. „Aš žinau, ji mums artima ir dabar, padėdama visiems, kurie dar lieka nelaisvėje. Ji visus iš ten išves, pamatysite, ji dėl mūsų padarys tokį stebuklą“, – tikino I. Betankur.

© 2008 „XXI amžius“