|
Septyni laipteliai į tautos dvasinį atgimimą
Prof. Ona VOVERIENĖ
Tauta istorijoj didvyrių žemėj,
Ne kartą mindyta, klupdyta ir tremta,
Ir vėl į gimtą žemę kojom remias,
Norėdama dvasingume atgaut save.
Vida Janauskaitė-Sereikienė
Tėvynės pažinimo draugija padovanojo man ir dar vieną kūrėją, poetę ir prozininkę Vidą Janauskaitę-Sereikienę. Su malonumu perskaičiau jos abi knygas: prozos ir poezijos knygą Žemės vaisiai (Jonava, 2003) ir eilėraščių rinktinę Septyni laipteliai (Jonava, 2005).
Pirmosios knygos pratarmėje Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas Kostas Federavičius supažindino su poetės keliu į lietuvių literatūrą, kuris prasidėjo Ūkininko žurnale, išspausdinusiame pirmuosius poetės eilėraščius. Kai šis žurnalas paskelbė respublikinį konkursą, skirtą Abraomui Kulviečiui, XVI amžiaus pirmosios pusės Lietuvos šviesuoliui, V. Janauskaitė-Sereikienė tapo šio konkurso prizininke. Nuo čia ir prasidėjo jos kelias į literatūrą.
Pirmojoje knygoje Žemės vaisiai: istorinė publicistika jos autorė rašė apie Panevėžio rajono Dembavos kaimo bendruomenės įsikūrimą, jos gamybinę veiklą, dalyvavimą Lietuvos ūkininkų draugijos veikloje, informacinės visuomenės kūrimą, šventes, parodas, ateities kontūrus. Čia paskelbtas ir autorės eilėraštis, skirtas Panevėžio įkūrimo 500-ajam jubiliejui. Pasirodo, kad tai jau trečioji autorės knyga apie Dembavos bendruomenę (pirmųjų dviejų neteko matyti).
Antroji knyga poezijos rinktinė Septyni laipteliai jau turi platesnį skambėjimą. Ir ne tik Lietuvos mastu, bet ir pasaulio, nes daugelis eilėraščių išversti į anglų kalbą. Kaimo rašytojų sąjunga ir šią knygą sutiko palankiai, kaip poetės tiesos ieškojimą savame laike. Jos ieškojimas tai ginčas su savimi ir pasauliu, ką pasirinkti, noras suvokti, kada būnama arčiausiai tiesos... (Kostas Federavičius. Iš dangaus šaknų į žemės vaisius // Vida Emilija Sereikienė. Žemės vaisiai. Jonava, 2003. 169-172 p.)
Knygos recenzentas ir akcentuoja dėmesį į poetės ieškojimą, atramos taškais pasirinkus motiną, gerąją fėją, tėvą, pavyzdį, paslaptį, svajonę, spalvą, mintį, įkvėpimą, talentą, įsitikinimą, žemę, ir radimo atramos taškais pasirinkus nerimo sėklą, pagundą, norą, nesėkmę, nežinią, palankumą, paradoksą, nostalgiją, ryšį, meilę, ištikimybę, stebuklą, vandenį, žemę, vertę, skrydį, jūrą, audrą, teatrą, artistą, harmoniją, laiptus, asmenybę, slenkstį.
Man pasirodė įdomus ir kitoks žvilgsnis į poetės kūrybą, atramos tašku pasirenkant jos eilėraščių rinktinės pavadinimą Septyni laipteliai, pagal Aristotelio filosofijos septyniukes.
Septyniukė tai žmogaus dvasios tobulėjimo laipteliai. Jau pirmame eilėraštyje jo autorė, pasiruošusi eiti į kelią su savo tauta, pirmiausia, kaip ir dera gerai katalikei, kreipiasi į Dangų ir prašo:
Viešpatie, palaimink mano žodį,
Kad žmonėms jis taptų balzamu,
Neregiams kad kelią rodytų,
Reginčius kad neštų ant sparnų.
Tai kiekvieno kūrėjo idealas. Ir kiekvienas jo siekia kitaip, pagal savo vertybių sistemą ir savo metodus. Poetė V. Janauskaitė-Sereikienė pasirenka savo metodą, filosofinį, protingo ir doro žmogaus, vadinančio daiktus tikraisiais vardais. Lietuvoje ji, kaip ir filosofas Vytautas Radžvilas, dar nemato tautos: V. Radžvilas padorių žmonių grupelę, balsuojančių už Lietuvą ir savo tėvynę, vadina lietuvišku etnosu, o poetė tik minia (ypač kai ji tokios kokybės, kokia buvo susirinkusi ant Tauro kal-no paremti Rolandą Paksą). Todėl ji ir meldžiasi savo eilėraščiu:
Viešpatie, palaimink mūsų Viltį,
Kad ji nepradingtų Visatos keliuos,
Padėk atsikelti ir visiems pakilti,
Kad šviesa pleventų virš minios...
O kad šviesa pradėtų pleventi virš minios (dar ne tautos), tereikia žengti pirmąjį, kai kam gal ir nelengvą žingsnį į dvasinį Atgimimą malda apvalyti savo sielą. Tai ir yra pirmasis laiptelis.
Tegul saugos minties vairas
Gyvenimo laivą nuo žūties.
O kasdieninė malda
Švarumą jų išsaugoti padės.
Antrasis laiptelis į dvasios apsivalymą tai išgirsti savo žemės skausmą:
Tu neapsakomai dosni, atlapaširdė,
Kiekvieną savo kūnu maitini...
Tik ne kiekvienas tavo skausmą girdi,
Tik ne kiekvienas jaučia širdimi.
Poetei tik nusistebėjimą kelia tai, kad mūsų Žemė, tokia neapsakomai graži, sesulė saulės ir visiems gera, tarsi motina, išaugino tokius jos skausmui abejingus ir nebylius vaikus. Tačiau ji nei keršija, nei apgaudinėja, o visada lieka kaip motina miela meilės amžinosios planeta. Bet gyvenimas yra kaip nerašytas dėsnis, kad tik išgirdęs savo žemės skausmą žmogus pamato jos tikrąjį grožį mūsų Baltiją, nuo karščio gausiai prakaituojančią, ir mūsų pavasarius, sveikinančius mus švelniu vėjūkščio dvelkimu ir prikeliančius karklo pumpurėlį, meiliai lietuviškai vadinamą kačiuku. Tik jaučiančiam savo tėvynės skausmą ir grožį...
Kasdien saulutė šypsosi linksma,
Žerdama žalumą pievoms,
Tą kilimą ji margina gelsvai,
O miškus dabina ievom...
Trečiasis laiptelis į dvasios atgimimą veda per užsibrėžtą savo gyvenimo kilnų tikslą: ilgalaikį, metams, mėnesiui, kas dienai ir valios pastangas siekiant jį realizuoti:
Nesakyk: Pavargau. Nesakyk: Nebenoriu.
Atkakliai siek užsibrėžto tikslo...
Kaip bitelė palinkus prie auksinio korio,
Dėk į jį saulėto triūso blyksnį...
Nesakyk: Tiek jau to. Nesakyk: Neverta.
Rauk iš širdies abejonių daigą...
Viskas turi būti apgalvotai pasverta
Sugauk minties tikrumo vagį...
Ketvirtasis laiptelis, kurį mūsų gyvenime dažniausiai peržengiame, ištrynę ribas, - tai vėl prisiminti ir vėl išmokti skirti gėrį nuo blogio, balta nuo juodo. Mūsų dienomis, kaip Džordžo Orvelo gyvulių ūkyje, gėris paneigtas ir išrautas, o blogis net valstybiniu lygmeniu iškeltas į vertybės aukštumas beveik visose mūsų gyvenimo srityse politikoje, valdyme, mene, literatūroje, kasdieniniame žmonių gyvenime. Nebus jokio dvasinio atgimimo, jeigu nesugrąžinsime baltai spalvai ir gėriui jų tikrojo spindėjimo:
Juoda ir pilka
Pakilo prieš baltą.
Kam ji balta,
Kam nekalta,
Kam jinai spindi,
Nenusileidžia,
Kam jinai šviesą
Aplinkui skleidžia...
Penktasis laiptelis ko gero, pats sunkiausias įveikti tai mūsų pačių ydos, kaip slibinas trigalvis pavydas, godumas, tinginystė. Deja, jis gimsta namuose, šeimoje ir kartais žmogaus sieloje išsikeroja taip, kad nustelbia visus kitus žmogiškus jausmus.
Poetė savo eilėraštyje Vaizdelis tarsi piešia tipišką mūsų dienų vaizdą, ypač ryškiai matomą pajūryje ar paežerėje, ar kieme smėlio dėžėje. Vieni vaikai st-ato smėlio pilis, tarsi realizuodami savo grožio supratimo svajonę, o kiti pribėgę jas sumindo, sutrypia...
Svajonė sukūrė nuostabią pilį.
Pavydas svetimo grožio nemyli
Sumindė, sutrypė pasakų šalį.
Tiktai pavydas šitaip tegali...
Ar ne taip atsitiko ir su mūsų Nepriklausomybe? Su mūsų laisve? Daugelio mūsų svajonių pilimi... Kai atėjo pikti ir niekingi žmonės, pasisavino mūsų laisvę ir mūsų turtą, ir mūsų svajones. O mes neturime nei valios, nei galios jais atsikratyti. Išrauti kaip piktžoles pikčiausias... Tai ir yra baisiausia: kai blogis ne tik nugali gėrį, bet viską savo aplinkoje ir visus paverčia blogiu...
Baisi yda yra godumas,
Aš nežinau dar baisesnės...
Jinai lyg prakaito sūrumas
Beregint marškinius suės...
O kad tik marškinius... Tai būt niekai.
Jis sielą graužia atkakliai...
Tokia pat baisi liga yra tinginystė. Ji neduoda nieko..., bet iš jos pinklių išbristi neužtenka spieko. Todėl tinginys yra viskam abejingas, tik savo lovoj, versdamasis ant kito šono, verkia ir dejuoja, ir storą riebią riekę / Miegodamas sapnuoja, o nubudęs randa tuščią stalą ir vorą, tempiantį siūlo galą ant lango...
Pasiekęs šeštąjį laiptelį, savo dvasinio tobulėjimo kelyje žmogus turi įveikti savo sieloje baudžiauninko sindromą, kuris išdidžiai ir oriai lietuvių tautai buvo įdiegtas lenkų ponijos. Tai jis, tas baudžiauninko sindromas, ir verčia mus pamiršti savo išdidžių ir garbingų protėvių orumą ir inkšti, dejuoti, verkšlenti, skųsti, vaikščioti ištiesus ranką elgetystei, visur ir visiems rodyti savo kūno ir dvasios žaizdas.
Išmokime mylėti. Išmokime kentėti.
Išmokim savo ydas nugalėti,
Sustoję ant epochos slenksčio.
Dėl turtų pešatės ir inkščiat...
Atsikvošėkime. Atsikvošėkime...
Į klaikią pražūtį nelėkime...
Ir septintasis laiptelis, vainikuojantis pastangas, stovint ant pirmųjų šešių laiptelių, suvokti savo gyvenimo prasmę:
Gyvenimo prasmės ne vienas ieško,
Ieškojo; dar ir daugelis ieškos.
Šioje gyvenimo mokykloje
Yra ir džiaugsmo, ir kančios...
Poetė yra įsitikinusi, kad žmonės tai dangaus šaknys ir žemės vaisiai; tik jie skirtingi gyvena tarp mūsų margais zebriškais apsiaustais, vieni iš jų eidami per mūsų matomą ir nematomą pasaulį su gėrio veidais, kiti su kaukėtais tamsos veidais. Kodėl žmonės taip skiriasi? Gal todėl, kad jie savaip suvokia savo gyvenimo prasmę? Mums visiems, kovojusiems dėl mūsų valstybės nepriklausomybės taikiu būdu, dainuojančioje Sąjūdžio revoliucijoje, stovėjusiems rankomis susiėmus Baltijos kelyje, mūsų gyvenimo prasmė buvo aiški: kad ir kas atsitiktų mums, mūsų šeimoms, turime apginti savo laisvę ir savo nepriklausomybę...
Vienybė, brolybė, galybė žydėjo,
Kol susikibę rankom stovėjom.
Iš seno kamieno išdygę,
Į platų pasaulį išėjom...
Tik kodėl, išėjus į tą platų pasaulį, mūsų žingsniai tapo kaip seno girtuoklio? Kodėl mums taip brangūs pasirodė vergijos retežiai? Kodėl Lietuvoje taip pasidarė šalta sielai? Kodėl pritrūkome meilės savo broliui? Ir dabar siūruojame vėjyje lyg smilgos...?
Tada ir mintys apie gyvenimo prasmę nutolsta į tolimą, tolimą horizontą... Sutrikome neviltyje. Praradome laisvės kovos dvasią. O laikas lipa ant kulnų. Juk negyvensime su saule. Ypač mes, XX amžiaus kruviniausios Lietuvos istorijos liudytojai... Todėl skubėkime atrasti savo gyvenimo prasmę: Neinkškim. Dirbkim. Nutilkim.
Tik įveikę tuos septynis žmogaus dvasios tobulėjimo laiptelius, išrovę piktžoles iš savo sielų, pasijusime esą asmenybėmis, laimėjusiomis pačią sunkiausią kovą kovą su pačiu savimi, ir galėsime kartu su poete sušukti:
Nenoriu būti vijokliu,
Aplink kitus raizgytis.
Geriau jau būti lazdynu
Ir riešutais svaidytis...
Tik Asmenybė gali atsistoti minios priešaky, ją vesti tobulėjimo keliu ir minią paversti tauta, turinčia tikslą, žinančia kelią, kaip jį pasiekti, su pakylėtu aukštyn pareigos ir atsakomybės už savo Tautą ir už savo Valstybės likimą dvasia. Tada tik galėsime drąsiai teigti:
Mes dangaus šaknys, žemės vaisiai,
Medžiai, pasodinti žemiškam sode.
Kokius nunokinsime vaisius,
Spręs ir žemiška, ir dangiška valdžia...
Ir tik tada mums patekės pati skaisčiausia saulė sugrįš meilė mūsų skriaudžiamai Tėvynei Lietuvai, Dievui ir artimui ir mes, kartu atsistoję į vieną gretą su poete, galėsime dainuoti:
Visi mes vieno medžio obuoliukai,
Nebesvarbu nei dydis, nei spalva,
Myliu Jus, sesės ir broliukai,
Myliu kaip žodį Lietuva.
Ir Jus visus kviečiu mylėti:
Tėvynę, artimą, save,
Kad tuo anūkams pamatus tvirtus padėtume,
Kad amžiams liktų LIETUVA laisva...
© 2008 XXI amžius
|