|
Knygnešių sienelės Matulaičiai
Kazys BLAŽEVIČIUS
Tautos istorijos panteone, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje esančioje Knygnešių sienelėje, įrašytos dviejų Matulaičių ūkininko Andriaus ir gydytojo Petro pavardės. Abu jie įrašyti tarp nukentėjusių knygnešių. Kas tie Matulaičiai, pasižymėję knygnešystės gadynėje, kad iš tūkstančių bendraminčių buvo atrinkti ir pateko tarp šimto labiausiai pasižymėjusiųjų?
Rimvydas Butautas knygoje Mūsų šaknys (Vilnius, Amžius, 1994, 2000 egz., 216 p.) pateikia Stebuliškių Matulaičių genealoginį medį, kurio pradžia prasideda nuo Prano Matulaičio, gyvenusio Stebuliškių kaime (Liudvinavo vls., Marijampolės apskr.) XIX a. pradžioje. Jis turėjo tris sūnus: Juozą (1835-1895), Jurgį (1830-1910) ir Joną (?). Juozas užaugino aštuonis vaikus, iš jų septyni buvo aktyvūs knygnešystės sąjūdžio dalyviai. Tai Andrius, Juozas, Petras, Pranas, Vaclovas, Justina ir Ona. Jurgis sulaukė aštuonių vaikų, iš kurių penki Liudvikas, Juozas, Sergiejus, Stasys ir Marija buvo aktyvūs tautinio atgimimo veikėjai. Jonas užaugino tris vaikus: Miką, Joną ir Magdaleną. Apie jų tautinę veiklą duomenų rasti nepavyko. Taigi Juozo ir Jurgio dvylika vaikų aktyviai dalyvavo tautiniame atgimime, apie juos rašoma Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus knygoje Knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904 (Vilnius, 2004, 672 p.). Prie šių dvylikos dar reikia pridėti Marijos Matulaitytės-Akelaitienės sūnų Juozą, knygnešį, Knygnešių sienelėje taip pat įrašytą tarp sunkiai nukentėjusių knygnešių. Matyt, Lietuvoje nerasime kitos šeimos, kurios net trylika žmonių būtų dalyvavę legendiniame knygnešystės sąjūdyje.
Andrius Matulaitis
Gimė 1872 m. lapkričio 4 dieną Stebuliškių kaime, turtingų ūkininkų šeimoje. Baigęs Liudvinavo pradžios mokyklą dirbo tėvų ūkyje. Su lietuviška spauda susipažino gavęs iš brolio Petro Aušrą. Susidomėjęs ja, iš knygnešių kunigų Adomo Grinevičiaus, Juozo Kanclierio ir kitų gautą spaudą platino. Dalyvavo gimtinėje, Stebuliškėse, 1890 metais vykusiame varpininkų pasitarime. Buvo vienas iš Liudvinave 1892-aisiais įkurtos Ūkininkų draugijos steigėjų, jos knygininkas. 1894 metais dalyvavo Sietyno draugijos steigiamajame susirinkime, priklausė Liudvinavo kuopelei. 1894-ųjų rudenį mobilizuotas į carinę armiją, tarnavo Kaukaze, Šemachos rezerviniame pulke, puskarininkiu, susirašinėjo su sietyniečiais. 1897 metais prasidėjus garsiajai politinei Sietyno draugijos bylai, suimtas, parvežtas į Marijampolę, tardytas, dvejus metus kalėjo Kalvarijos kalėjime, iš jo buvo atimtas puskarininkio laipsnis. 1899-aisiais caro paliepimu kartu su broliais Petru ir Pranu trejiems metams ištremtas į Viatkos gubernijos Kotelničio miestą.
1901-ųjų pabaigoje A. Matulaitis grįžo į Lietuvą, tačiau gimtinėje apsigyventi leista tik po metų. Įsitraukė į tautinę veiklą, buvo aktyvus švietėjiškų-kultūrinių organizacijų Artojas ir Šviesos draugijų narys, bendradarbiavo Varpe ir Ūkininke. 1902 metais įstojo į LSDP, aktyviai reiškėsi 1905 metų revoliucijoje, buvo Didžiojo Vilniaus Seimo deputatas. Už DVS nutarimų vykdymo organizavimą, atkutus pavergėjų reakcijai, suimtas, tardytas, kalintas Kalvarijos kalėjime.
Tėvų ūkyje dirbo iki 1925 metų. Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ūkis varžytinėse buvo parduotas, o pats A. Matulaitis persikėlė į Marijampolę ir įsidarbino cukraus fabrike darbininku. Turėjo didelę šeimą ir sunkiai vertėsi. 1939 metais Lietuvos žiniose (Nr. 52) išspausdino prisiminimus iš Kalvarijos kalėjimo ir tremties Viatkos gubernijoje.
1930-aisiais apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino pirmojo laipsnio medaliu, įrašytas į Knygnešių sienelę. Mirė 1958 m. balandžio 19 dieną, palaidotas Marijampolės kapinėse.
Petras Matulaitis
Gimė 1865 m. balandžio 29 dieną. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Maskvos universiteto Medicinos fakultete. Jo pasaulėžiūros formavimuisi didelės įtakos turėjo Marijampolės gimnazijos pedagogai Petras Kriaučiūnas ir Petras Arminas. Studijuodamas Maskvoje dalyvavo slaptos lietuvių studentų draugijos veikloje, kurį laiką jai vadovavo. Nuo 1888 metų reguliariai dalyvaudavo varpininkų suvažiavimuose, buvo vienas iš Varpo ir Ūkininko steigėjų, šių laikraščių iždininkas, daug jiems rašė. Palaikė ryšius su Sietyno draugija, daugeliu apylinkės knygnešių, bendravo su Vincu Kudirka, organizavo draudžiamos spaudos gabenimą iš prūsų ir jos platinimą Suvalkijoje.
1890 metais baigęs studijas, gydytojo praktika vertėsi Rusijoje, 1892-1895 metais dirbo Vilkaviškyje. 1894-aisiais tobulinosi Karaliaučiuje. Nuo 1895 metų dirbo Seinų ligoninėje.
1897-aisiais, prasidėjus Sietyno draugijos bylai, tardytas, kalintas Marijampolėje, už 500 rublių užstatą paleistas. Caro paliepimu 1899 vasario 3 dieną kartu su broliais Andriumi ir Pranu trejiems metams ištremtas į Viatkos gubernijos Kotelničio miestą. Ten jam buvo leista verstis gydytojo praktika. Buvo geras, pareigingas ir gyventojų mylimas. Nuo ligonio apsikrėtęs šiltine, mirė 1900 m. balandžio 8 dieną. Vietinė jaunuomenė ant jo kapo padėjo vainiką su užrašu: Karžygiui už laisvę. Knygnešių sienelėje įrašytas tarp nukentėjusių knygnešių.
Iš plataus Stebuliškių Matulaičių būrio, be minėtų Andriaus ir Petro, ne mažiau ryškų pėdsaką pirmajame tautiniame atgimime paliko ir kiti Matulaičiai. Vienas ryškesnių Vaclovas, gimęs 1870 m. rugsėjo 28 dieną. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, iš kurios už tautinę veiklą buvo pašalintas. 1897 metais prasidėjus Sietyno draugijos bylai buvo tarp kaltinamųjų. Vengdamas arešto, 1898-aisiais emigravo į JAV. Ten baigė teologijos studijas, buvo įšventintas į kunigus, įsitraukė į tautinę veiklą. Talkino kun. A. Milukui leidžiant lietuvišką spaudą, organizuojant lietuvių draugijas, mokyklas ir pan.
Daug pinigų aukojo lietuvybės reikalams, savo lėšomis išleido M. Valančiaus Žemaičių vyskupystės istoriją, dosniai šelpė lietuviškąją spaudą, Lietuvių mokslo draugiją, buvo jos narys, rėmė tautos namus Vilniuje, Tautos fondą ir kt. Mirė 1938 m. gruodžio 11 dieną Filadelfijoje, JAV.
* * *
Plačiai išgarsėjo ir jo pusbrolis Stasys Matulaitis, gimęs 1866 m. spalio 24 dieną. Jis baigė Marijampolės gimnaziją ir Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. Besimokydamas gimnazijoje platino Aušrą, siuntė jai korespondencijas. Maskvoje priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. Lietuvoje dirbo gydytoju Aleksote, Jiezne, Balbieriškyje, Pilviškiuose. Čia vadovavo vietinei Sietyno kuopelei. Palaikė ryšius su daugeliu knygnešių, turėjo savo draudžiamos spaudos platintojų tinklą. Buvo kairiųjų pažiūrų, vienas iš LSDP organizatorių, jos narys nuo 1896 metų. 1895-1897 metais S. Matulaitis redagavo Varpą ir Ūkininką, daug rašė įvairiems laikraščiams, caro administracija jį sekė, dažnai darė kratas. 1898-aisiais buvo ištremtas, į Lietuvą grįžo 1902 metais, buvo mobilizuotas į caro armiją. Po demobilizacijos apsigyveno Vilniuje, redagavo Naująją gadynę, įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą. Buvo išrinktas į pirmąją Lietuvių mokslo draugijos valdybą ir kitų lietuviškų sambūrių vadovybes. 1917-aisiais dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, po bolševikų revoliucijos, patikėjęs jų propaganda, 1918 metais dalyvavo V. Kapsuko vyriausybėje, buvo komisaro lietuvių reikalams pavaduotoju. 1919 metais grįžo į Lietuvą ir dirbo Vilkaviškio ligoninės vedėju, palaikė ryšius su bolševikų pogrindžiu. 1925-aisiais suimtas, už penkių tūkstančių litų užstatą paleistas, slapta per Latviją pasitraukė į SSRS. Nuo 1927 metų dirbo Minske, Mokslų akademijoje. Ten parašė darbą 1863 metai Lietuvoje, išleistą 1933-aisiais. Už jį Matulaičiui buvo suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis. Maskvai tas darbas nepatiko, Matulaitis buvo apkaltintas nacionalizmu ir ištremtas į Kazachstaną. Vėliau reabilituotas, į Lietuvą grįžo 1949 metais.
Spaudos draudimo metais ir vėliau S. Matulaitis buvo vienas aktyviausių publicistų ir istorijos, politikos, medicinos ir kitais klausimais rašė beveik į visus laikraščius ir žurnalus. Daug vertė, išleido įvairių brošiūrų, propagavo socialdemokratines idėjas, buvo idealistas, kovotojas su bet kokia priespauda, konfliktavo su visomis valdžiomis, prie kurių jam teko gyventi.
Būdamas nepaprastai gabus ir darbštus, S. Matulaitis jokių turtų nesusikrovė, dažnai už gydymą ne tik atlygio neimdavo, bet ligoniams ir vaistų nupirkdavo
Visur jis buvo balta varna.
Tai viena kontraversiškiausių asmenybių mūsų tautinio atgimimo istorijoje. Jis buvo tiesos ieškantis filosofas, visą gyvenimą klaidžiojęs painiais gyvenimo keliais. Mirė 1956 m. balandžio 10 dieną Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.
© 2008 XXI amžius
|