Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kas yra gerai besimokantis studentas

Gintaras VISOCKAS

VU dėstytoja Audronė Nugaraitė ir rektorius akad. Benediktas Juodka Autoriaus nuotraukos

Seimo nariai Gintaras Steponavičius, Aušrinė Pavilionienė, Švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius

Apie aukštojo mokslo reformą seniai ir dažnai kalba politikai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, studentai. Kad reformos reikia – neabejoja niekas, tačiau daug kas abejoja, kad ji prasidėjusi, kad ji vyksta. Štai laikraštis „Studentų era“ rašo: „Daugelis studentų yra girdėję apie šiuo metu vykstančią Aukštojo mokslo reformą. Bet retas atsimena, kada viskas prasidėjo, didžioji dalis tuo metu dar sėdėjo mokyklos suoluose“.

Šiame leidinyje studentams primenami faktai, kad pradžia, pasak „Studentų eros“, buvo 2003-iaisiais, kai Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė pirmieji straipsniai, skatinantys susirūpinti aukštojo mokslo (AM) finansavimu. Nuo to laiko vis rūpinamės ir rūpinamės... Ypač dažnai „rūpinasi“ politikai, valdančiosios ir opozicinės partijos. O moksleiviai, baigę mokyklas, aukštojo mokslo siekti vis dažniau bėga į užsienį...  

Vilniaus universiteto Teatro salė rugsėjo 9 dieną buvo pilnutėlė. Studentų atstovybė (SA) surengė diskusiją apie aukštojo mokslo reformą. Buvusi mano dėstytoja Audronė Nugaraitė prie vieno stalo pakvietė įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių atstovus – Seimo narius Gintarą Steponavičių ir Aušrinę Pavilionienę, Švietimo ir mokslo ministrą Algirdą Monkevičių, prie kito stalo sėdėjo Prezidento patarėja Nerija Putinaitė, Studentų atstovybės pirmininkė Eugenija Golubova ir Vilniaus universiteto akademinių reikalų prorektorius J. Galginaitis.

Renginyje dalyvavęs VU rektorius akademikas Benediktas Juodka įžanginėje kalboje  palietė  opiausius klausimus: prasidėjusią rinkimų kampaniją, studentų įmokas ir apibrėžimą, kas yra gerai besimokantis studentas.

Taigi, ką reiškia sąvoka „gerai besimokantis studentas“? Mano studijų laikais buvo paprasčiau: gerai ir labai gerai mokėsi ketvertukininkai ir penketukininkai. Dabar balų dvigubai daugiau, painiavos – irgi. Švietimo ir mokslo ministras A. Monkevičius kalbėjo, kad svarbesnis dalykas yra ne balas (gerai, puikiai, patenkinamai, nepatenkinamai),  reikia kalbėti apie tai, ką asmenybei suteikia universitetas, įsigytas diplomas. Diplomas turi būti ne tik popierius. Studijos turi būti pakeltos į tokį aukštį, kad jį peržengęs gautum ne popierinį diplomą. Jeigu studentas laiku įvykdo studijų programą, tai jis ir yra gerai besimokantis. Neįsivaizduoju, kaip būtų galima vertinimą įsprausti į kažkokius siaurus rėmus. Kiltų daug ginčų – nuo ko priklauso mokymo kokybė, reikėtų keisti finansavimo principus. Valstybė privalo prisiimti įsipareigojimus.

Seimo narė prof. A. Pavilionienė retoriškai paklausė: o ar vyksta aukštojo mokslo reforma? Realiai reforma nevyksta. Akademinė bendruomenė įsisąmoninusi, kad reikia modernizuoti aukštąjį mokslą, tą supranta ir plačioji visuomenė. Paruošiamasis etapas atliktas. Seimo Švietimo ir mokslo komitete prasidėjo dviejų aukštojo mokslo pertvarkos variantų svarstymai. Aptarta, kas yra universitetų misija – universitetai turėtų būti biudžetinė organizacija. Ar Lietuvoje gyvuos ir privatūs universitetai? Koks valstybės santykis su privačiu universitetu? Kas ir kaip turėtų rinkti rektorių?  Ji nesutinka, kad universitetas yra tik švietimo paslaugų tiekėjas. Universitetas formuoja asmenybę, padeda žmogui kurti save, atsiskleisti – tai nėra vien fabrikas, teikiantis paslaugas. Studijų kokybė daug priklauso nuo dėstytojo. Kuo ryškesnis dėstytojas, tuo daugiau studentų jis patrauks į savo pusę, o ne tik štampuos pilką masę. Žmonės yra skirtingi iš prigimties, jie turi talentus. Apie tai reikia kalbėti. Studentai sako, kad skirtingose mokslo šakose sukurta skirtinga vertinimo sistema. Nesąmonė. Vertinimo sistema yra viena. Tačiau dėstytojai, mokslininkai kažkaip sureikšmina vienas mokslo sritis, nužemina humanitarinius, socialinius mokslus ar net meno studijas. Visos mokslo šakos papildo viena kitą, atskleidžia įvairovę. Bendra vertinimo sistema yra iškraipyta, ją turime taisyti.

Seimo narys G. Steponavičius siūlė atskirti du dalykus: gerai besimokančiojo samprata ilgalaikėje perspektyvoje ir, antra, kaip šis klausimas bus išspręstas per artimiausius kelis mėnesius. Pakibęs ore klausimas – reikės ar nereikės studentams mokėti už studijas, atsiras ar neatsiras pinigų? Tai turi būti pasakyta aiškiai. Studentų vertinimo sistemoje siūlymas dar žemiau nuleisti kartelę pasakant, kad be akademinių skolų studentas neturėtų mokėti už mokslą, iš esmės demontuotų sistemą, demoralizuotų studentus. Parlamentaras yra baigęs Vilniaus universitetą, dešimt metų jame dėstęs, todėl gerai žino, kad kiekvienoje grupėje yra nemažai studentų, kuriems rūpi tik gauti minimalų balą, prasmukti be skolų. Bet  yra ir nemažai motyvuotų studentų, kurie siekia aukštumų. Parlamentaro nuomone,  mūsų valstybė labai mažai skiria lėšų vienam studentui – vos šešis tūkstančius, Vakarų Europos universitetuose – dešimtis tūkstančių eurų arba dolerių. Ministro siūlymas išplėsti ratą studentų, kurie studijuotų nemokamai, iš esmės dar labiau mažina vienam studentui skiriamą litų kiekį. Gabiausi, motyvuočiausi studentai turėtų būti atitinkamai ir remiami.

Vertinimo sistemos ir vertinimo kriterijų nustatymas – problema. Parlamentaras paprašė salėje sėdinčių studentų pakelti rankas, kurie studijuoja tiksliuosius mokslus. Tokių buvo dauguma. Štai prie ko turime sustoti. Tiksliųjų mokslų vertinimo svertai, vertinimo vidurkis yra nepalyginamai žemesni negu humanitarinių mokslų. Humanitarinės specialybės nėra diskriminuojamos. Jeigu norime, kad sistema veiktų ir visiems būtų vienodos žaidimo taisyklės, tai vertinimo kriterijus turi apibrėžti valstybė. Praėjo jau daugiau kaip du mėnesiai – ar atsirado vienodos žaidimo taisyklės? Studentai negali, neturi mokėti už studijas iš anksto, tai būtų nesąžininga. Jeigu nustatysime dar žemesnę vertinimo kartelę, kokybinių pokyčių aukštojo mokslo sistemoje nebus, sakė G. Steponavičius.

Prezidento patarėja N. Putinaitė kalbėjo apie Prezidento pasiūlytą formulę „aštuoni“. Tačiau dar nėra nustatyti kriterijai, ką tai reiškia, ką reiškia „dešimt“, „penki“. Vienoje specialybėje „penki“ gali reikšti, kad studentas gerai mokosi, o kitoje – kad jis žino tik dėstomojo kurso pavadinimą. Kas turi parengti vertinimo kriterius? Kiekvienos specialybės žmonės geriausiai žino, kokie turi būti tie kriterijai. Bet dėl to reikia tartis. Didžiausias darbas turi būti atliktas universitetuose, ministerijoje. Valstybės pareiga siekti, kad  pažymiai atitiktų nustatytus kriterijus. Ar be skolų išlaikęs sesiją studentas yra gerai besimokantis? Gerai besimokantis – tai ne tas, kuris vos sugeba neiškristi iš universiteto.  

Kažkas negerai mūsų „karalystėje“, jeigu Seime ir už jo ribų turime laužyti tiek iečių dėl vertinimo sistemos. Gal čia noras diskusiją nukreipti nuo pagrindinio tikslo? Gerai besimokančio studento kriterijų įstatymu turi nustatyti įstatymų leidėjas. Tas kriterijus negali būti formalus, sakė prorektorius J. Galginaitis. Jis papasakojo apie studentę, kuri nepraleido nė vienos paskaitos, atliko visus rašto darbus, bet gavo balą „šeši“, nes „protelis ne visų vienodas, ne visi vienodai gabūs“. Ir ši studentė turės pasakyti savo tėveliams, kad jai reikės mokėti už studijas. „Lietuvai... geriau tavęs nebūtų“, nes tu darbšti, pareiginga, bet nesi labai gabi, negali gauti „aštuonių“. Prieštaravimai, nelogiškumas.

Prof. A. Pavilionienė prorektorių pavadino „kirviu“, nes jis gerai mergaitei parašė žemą įvertinimą. Reikėjo įvertinti jos stropumą. Į tai prorektorius J. Galginaitis atsakė replika: Seime papildykite įstatymą, kad reikia vertinti ir pastangas, ne tik rezultatus, tada aš vertinsiu ir pastangas, kuri buvo sutikta plojimais.

Prof. A. Pavilionienė priekaištavo ir VU rektoriui B. Juodkai, kuris yra pasakęs, kad Seimo nariai sprendžia apie dalykus, kurių nesupranta, o laukia, kad valdantieji nustatytų studentų vertinimo kriterius! Jeigu Seimo nariai nesupranta mokymo proceso, rinkite į Seimą žmones, kurie supranta... Būtent akademinė bendruomenė turi numatyti vertinimo kriterijus. Kodėl jūs norite išeliminuoti žmogiškąjį individualų faktorių? Neįmanoma vertinti žinių nesivadovaujant emocijom, patirtimi. Sėkmės pavyzdžiai, Nobelio premijos laureatai, yra orientyrai. Nėra čia ko verkti, kad ne visi vienodų gabumų! Ką daryti? Reikia reguliuoti programas. Girdėjau, kad M. Riomerio universitetas steigs informatikos specialybę. Bet juk Vilniaus universitetas jau turi tokią specialybę. Ar nevertėtų kooperuotis, turėti vieną centrą? Derėtų kviesti kai kurioms programoms dėstyti specialistus iš užsienio. Reikia sveikos konkurencijos. Kai kurie dėstytojai trisdešimt metų skaito tas pačias paskaitas, puoselėja tas pačias idėjas – jiems būtų gėda stovėti šalia pažangaus, šiuolaikiško užsieniečio.

Profesorė mano, kad dėstytojai stažuotis turėtų nes kas penkerius, o kas trejus metus. Reikia, kad jie galėtų atnaujinti paskaitų ciklą, kad turėtų galimybę gerai pailsėti, gerai uždirbti. Būtina remti mokslą, žmones, kurie negali gyventi be idėjų. Mes gėdingai atsiliekame šioje srityje nuo Vakarų Europos. O studentai? Kaip jie gali pasiekti geros kokybės, jeigu yra priversti dirbti! Turime priėmę gerų įstatymų, dokumentai dažnai atrodo puikiai, o realybė?

Studentų atstovei E. Golubovai buvo leista kalbėti ilgiau už kitus. Studentams reikia pirmiausia esminės reformos, gerinančios studijų kokybę. Tik paskui spręskime, mokamas ar nemokamas turi būti mokslas, paskolos ar ne paskolos. Mes norime tokių studijų, po kurių žinotume, kad universitete ketverius metus praleidome ne veltui. Norime objektyvios sistemos, objektyvaus mūsų žinių vertinimo. Savo poziciją išdėstėme peticijoje, kurią pasirašė 15000 studentų.

Universiteto fakultetai yra skirtingi, todėl tas „aštuoni“ nėra išganymas, socialiniuose moksluose „aštuonis“ galima gauti be didesnių pastangų. Ar tai teisinga? Ne. Tokia tvarka neskatina studijuoti tiksliųjų mokslų. Kriterijus „aštuoni“ tik pagilins tą problemą. Konstitucinis Teismas nurodė, kad formalių kriterijų neturėtų būti.  Konkurencingumas niekur nedings, nes vieni siekia didelių aukštumų, kiti pasitenkina minimumu, vieni gabūs, kiti ne tokie. Negalima bausti gerai besimokančių studentų, kurie neatitinka „aštuoneto“ kriterijaus.

Ką reikia daryti dabar? Pirmiausia reikia formuoti naują biudžetą, nuspręsti, kiek ketiname skirti aukštajam mokslui, sako Prezidento patarėja N. Putinaitė. Reikia  užsakymo valstybei, reikia teisinės bazės. Kas yra „aštuoni“ fizikoje, kas yra „aštuoni“ filologijoje?

Kokybė atsiras ne tik tada, kai aukštajam mokslui bus skiriama daugiau pinigų, bet ir tada, kai tie pinigai pasieks geriausius – ir universitetus, ir studentus. Apie reformos vyksmą gėda kalbėti. Trūkčiojame vietoje, o tai reiškia, kad ritamės atgal, kalbėjo G. Steponavičius.

Diskusijos vedėja A. Nugaraitė atsidusdama pareiškė, kad panašias kalbas  ji girdėjusi ir 2000-aisiais, 2004-aisiais. Visi viską žada, tačiau studijų kokybė lieka labai aktuali problema. Šešiolika procentų vadybininkų nesuranda darbo, o juos ruošia beveik visos aukštosios mokyklos. Tai skaičiai, kurie verčia ne tik susimąstyti, bet ir kalbėti apie krizę.

VU rektorius akademikas B. Juodka užbaigdamas diskusiją sakė: Aš esu biochemikas, ir man joks Seimas, jokie švietimo ministrai nenustatys kriterijų, pagal kuriuos aš vertinsiu biochemijos egzaminą. Darykit ką norit (plojimai). Daug kalbama apie kokybę abstrakčiai. Ką reiškia kokybė? Kokybė – tai labai daug parametrų. Kokybė – tai studentai, jų motyvacija. Mes turime devyniolika aukštųjų mokyklų. Aš visą laiką sakau: baikim durnių voliot. Dvidešimt studijų programų! Tai pasijuokimas. Ar tu mokaisi to, ko nori, ar bet ką gali? Štai kur motyvacija. Užtenka penkių – šešių studijų programų. Mūsų universitete seniai pasakyta: mokslinio darbo lygis ir studijų kokybė yra labai svarbūs parametrai. Jeigu dėstytojas dirba mokslinį darbą, bus ir kokybė, net jeigu jis neturi didaktinių sugebėjimų. Jau geriau tegul jis negrabiai pateikia pagrindines mokslinio pasaulio naujienas. Kaip pasitelkti tuos gabiuosius  moksliniam, akademiniam darbui? Turi būti ne tik studentų, bet ir dėstytojų motyvacija, kad baigęs aspirantūrą jis pasiliktų, pradėtų nuo asistento pozicijos... už 1700 litų.

Pasižiūrėkime į studijų programas. Iš kur tas dėstytojas bus geras mokslininkas, jeigu jis važinėja po penkis Lietuvos universitetus! Aš dažnai sakau: uždrauskime. Negalima, pažeisime žmogaus teises? Negalima leisti turėti daugiau kaip pusantro etato ne tik vienoje institucijoje, bet ir kitur Lietuvoje. Jonaitis dirba Klaipėdoje, Šiauliuose, o miega Kaune. Kada jam dirbti mokslinį darbą? Kaltos tos pačios studijų programos visuose universitetuose. Ministre A. Monkevičiau, ministerija registruoja naujas studijų programas. Pažiūrėkite, ar yra potencialas. Surašo visus atvykstančius, paskui sako: žiūrėkite, kokie pas mus profesoriai. Profesorius savo katedroje turi būti nuo devintos valandos ryto iki devintos vakaro, jis turi sukurti mokslinę aurą katedroje. Reikia revizuoti visas studijų programas, kai kurias uždaryti. Ministre, jeigu jūs informatikos programą registruosite dar ir Riomerio universitete!.. (Salėje juokas, ilgai trunkantys plojimai.) Į kai kurias programas priimami studentai su penkiais balais. Dundukų prirenka! Nėra potencialo – uždarykim, nepriimkim. Lietuvoje yra 50 aukštųjų mokyklų, 35 moksliniai institutai. Pardon, pasaulyje to nėra. Europoje vienam milijonui gyventojų tenka vienas universitetas. Štai kokia mūsų sistema ryja pinigus. Aukštąsias mokyklas, universitetus steigia Seimas. Absoliučiai iškreipta mokslo ir studijų sistema.

Ne viską išvardinau. Jūs man, politikai, pasakykit: ar bent vienas kokybės parametras gali būti revizuotas be papildomo finansavimo?  Nekalbėkit apie reformas, jeigu nenumatysite reformai finansų. Bus tik populizmas, demagogija, priešrinkiminės kalbos, daugiau nieko.

© 2008 „XXI amžius“