| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Traupio herbe retas augalas Vytautas BAGDONAS
Pagaliau išsipildė ir Traupio miestelio (Anykščių rajonas) gyventojų svajonė jie jau turi savo herbą. Dailininko Rolando Rimkūno sukurtą Traupio herbo etaloną Heraldikos komisija aprobavo šių metų liepos 24-ąją, o prezidentas Valdas Adamkus savo dekretu Nr. 1 K-1484 rugpjūčio 25-ąją jį patvirtino. Kaip teigė Traupio seniūnė Daiva Tolušytė, herbas jau yra, o vėliava su šiuo simboliu dar siuvinėjama. Traupiečiai ruošiasi tradicinei pabaigtuvių šventei, kurios metu ir herbas, ir vėliava bus pašventinti Traupio šv. Onos bažnyčioje. Traupio miestelis istorinio herbo niekada neturėjo, todėl šis simbolis buvo kuriamas iš naujo. Šiame sidabro spalvos herbo fone buvo nuspręsta pavaizduoti žalią augalą labai retą, jau esančią ant išnykimo ribos, į Lietuvos Raudonosios knygos pirmą kategoriją įrašytą šerinę kalnarūtę, priklausančią papartinių klasei. Labai gausi ir gyvybinga, per šimto egzempliorių šerinės kalnarūtės populiacija 1995-ųjų vasarą buvo aptikta ant Traupio miestelio kapinių tvoros. Tenka pastebėti, kad visos kalnarūčių augimvietės yra ne kur nors laukuose, pievose ar miškuose, bet kultūriniame landšafte, ant statinių. Todėl gamtosaugininkai net siūlo kapinių tvoras ar kitus statinius, kur auga šerinė kalnarūtė, paskelbti vietinės ar valstybinės reikšmės paminklais... Traupiečiai, panorėję savo herbe matyti saugotiną papartį primenantį augalą, jau beveik dvi dešimtis metų garsėja savo unikaliu botanikos sodu. Bene vienintelis Lietuvoje mokyklinis botanikos sodas buvo pradėtas veisti 1989 metais. Iš viso Traupio botanikos sode dabar auga jau daugiau kaip 5000 augalų rūšių, formų ir veislių. Saugomų augalų kampelyje sukaupta viena iš didžiausių Europoje retųjų, saugomų augalų kolekcija, kurioje auga apie 150 į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių. Šiame saugomų augalų kampelyje galima pamatyti ir mūrinę, šerinę bei žaliąją kalnarūtę... Pagal legendas, šerinė kalnarūtė pražysta tiktai vieną kartą per šimtą metų ir žydi vienintelę šv. Jono naktį. Tai magiškas svajonių išsipildymo simbolis. Gėlių kalboje papartis įkūnija nuoširdumą. O augalija pasaulio simbolikoje įkūnija gamtos kuriamąsias galias. Kaip teigiama traupiečių herbo aiškinamajame rašte, sidabrinė spalva heraldikoje reiškia turtą, dorą ir skaistumą, o kartu ir vandens spalva. Žalia spalva heraldikoje reiškia laisvės, grožio, džiaugsmo, sveikatos, vilties ir augmenijos spalvą. Traupis jau septinta Anykščių rajono vietovė, turinti savo simbolį herbą. Kaip ir dera, pirmiausia herbo sulaukė rajono centras Anykščiai. 1992 metų lapkričio 4 dieną tuometinė LR Aukščiausioji Taryba patvirtino dabartinį Anykščių miesto herbą su šv. Jono Nepomuko, stovinčio ant arkinio tilto, atvaizdu. Panašų istorinį herbą Anykščiai ir turėjo. 1792 metų sausio 17 dieną karalius Stanislovas Augustas suteikė Anykščiams miesto teises ir herbą, kuriame buvo pavaizduota tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių šv. Jono Nepomuko statula. 1970 metais, sumanius sukurti Anykščių herbą, šv. Jono Nepomuko skulptūra buvo pakeista į merginą, laikančią vienoje rankoje vandens leliją, kitoje atverstą knygą. Tiktai atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo atkurtas ir tikrasis Anykščių herbas. 2002 metų vasarą savo herbo sulaukė Debeikiai. Kadangi tarpukario laikais debeikiečiai garsėjo meile žirgams, žirgas pavaizduotas jų herbe. Tų pačių metų gruodį herbą jau turėjo ir svėdasiškiai. Svėdasų herbe pavaizduotas varpas banguojančiame vandenyje. Taip buvo įprasminta kraštiečio, lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto Pragiedruliuose aprašyta legenda apie Alaušo ežere kitatikių paskandintą katalikų bažnyčios varpą. 2003 metų vasarą buvo patvirtintas Troškūnų herbas, kuriame pavaizduotas šernas. Juk Troškūnai apsupti miškų, kuriuose daug visokių žvėrių, ypač šernų. Kavarsko herbe, patvirtintame 2005 m. sausio mėnesį, taip pat įprasminta legenda, kuri byloja, kad Kavarską galės valdyti tiktai tas galiūnas, kuris pajėgs ištraukti giliai žemėn įsmeigtą kardą. Kai stipruolis atsirado ir ištraukė kardą, tuoj iš žemės ištryško stebuklingas vandens šaltinis. Taigi, Kavarsko, kuris garsėja savo šaltiniais, ypač šv. Jono šaltiniu, trykštančiu netoli bažnyčios, herbe ir pavaizduotas kardas, įsmeigtas į žemę ir iš po jo trykštantis vanduo. 2006-ųjų lapkričio mėnesį patvirtintas Viešintų miestelio herbas, kuriame pavaizduotas sakalas, kojomis nešantis knygą. Viešintų kraštas nuo seno garsėjo savo šviesuoliais, lietuviškos spaudos draudimo laikais čia aktyviai reiškėsi knygnešiai, carizmo metais Viešintose vyko nacionalinis išsivaduojamasis judėjimas, skleidėsi lietuvybės šviesa. Todėl laisvai sklandantis paukštis ir neša šviesos, mokslo simbolį knygą... Apie savo krašto simboliką herbus dar svajoja ir Skiemonių, Kurklių, Andrioniškio seniūnijų gyventojai.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |