| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Pilietis turi suvokti, iš kur kyla didžioji grėsmė Edmundas SIMANAITIS
Lietuvos Vietinės rinktinės (LVR) karių sąjungos vado pavaduotojas dim. kpt K. Giedraitis, orkestrui sugrojus Valstybės himną, karo muziejaus sodelyje pakėlė VD vėliavą, o kiek vėliau kartu su Kauno miesto meru A. Kupčinsku atidengė gen. Povilo Plechavičiaus paminklą tautos panteone Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Paminklą palaimino LVR karių sąjungos kapelionas, buvęs LVR karys kun. Romualdas Šalčiūnas. ...ir mūsų visų atsakomybė Krašto apsaugos ministras J. Olekas pasveikino Lietuvos kariuomenės kovų veteranus, dabartinius LVR karių sąjungos narius, padėkojo už jų pastangas gerbti ir tausoti Tėvynės kovų istoriją. Šia proga tarė žodį ir Kauno miesto meras A. Kupčinskas, pastarojo tėvas Seimo narys Rytas Kupčinskas, Šaulių vadas plk. J. Širvinskas, paminklo autorius skulptorius J. Šlivinskas, paminklo statybos organizatoriai. Seimo narė R. Juknevičienė kalbėjo: Dar labai daug to, prieš ką taip ryžtingai kovojo P. Plechavičius, ir tiek daug to, ką paveldėjome iš okupacijos, tai iš tikrųjų yra Rusijos atsakomybė ir mūsų visų atsakomybė. Todėl linkiu visiems, kuriems svarbu, kokia Lietuva yra kuriama, galvoti apie tai, prisiimti atsakomybę ir pradėti veikti kitaip. Paminklo projektavimu ir statyba rūpinosi bendražygiai kariai veteranai: sąjungos vadas B. Girdvainis, jo pavaduotojas dim. kpt. K. Giedraitis, dim. mjr. A. Daugėla. Jiems talkino Kauno vicemeras S. Buškevičius. Lėšas paminklo sukūrimui suaukojo sąjungos nariai iš savo kuklių pensijų. Paminklo autoriai skulptorius J. Šlivinskas ir architektas K. Linkus. Pirmojo pasaulinio karo metais P. Plechavičius būdamas Rusijos kariuomenėje dalyvavo kovose su vokiečiais, austrais, vengrais ir turkais, buvo tris kartus sužeistas. Į Lietuvą sugrįžo 1918 metais, turėdamas viršilos laipsnį. Kartu su broliu Aleksandru suorganizavo savanorių partizanų būrius. Kovojo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Mjr. P. Plechavičius buvo įžvalgus karininkas ir matydamas svetimų spectarnybų iš Rytų keliamą bolševikinio perversmo pavojų atsikūrusiai Lietuvos valstybei dalyvavo 1926 metų valstybiniame perversme. Šis faktas prosovietinės pakraipos istorikų ir politikų vertinamas prieštaringai. P. Plechavičius vėliau ėjo atsakingas pareigas kariuomenėje, o 1929-aisiais buvo pakeltas į generolus leitenantus. 1935 metais jo paties prašymu buvo išleistas į atsargą. 1940 metais, sovietams okupuojant Lietuvą, gerai žinodamas, kad bolševikai Lietuvos nepriklausomybę gynusius kovotojus naikina pirmiausiai, generolas pasitraukė į Vokietiją. Totalitariniams nacių ir sovietų režimams 1941 metų birželį susirėmus, generolas sugrįžo į Lietuvą. 1944 metais, frontui slenkant į Vakarus, artėjo bolševikinės reokupacijos grėsmė. Turėdamas viltį, kad Atlanto chartijos nuostata atkurti bolševikų ir nacių okupuotų valstybių nepriklausomybę bus įgyvendinta, P. Plechavičius ėmėsi kurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Su vokiečių SS ir policijos vadais 1944 metų vasarį buvo pasirašytas susitarimas įkurti LVR, kuri veiktų tik Lietuvos teritorijoje ir būtų pavaldi gen. P. Plechavičiui. Mus suburia prie bendro tikslo 1944 metų Vasario 16-ąją generolas paskelbė kreipimąsi į tautą, kviesdamas vyrus ... su pilna energija ir atsidavimu dirbti ir padėti man sunkiame darbe kuo greičiau sukurti lietuvišką ginkluotą pajėgą, kurios pagalba turės būti pašalintas ne tik mūsų krašte plintąs banditizmas, bet taip pat ginama mūsų TĖVYNĖ nuo bolševikinių raudonųjų hunų. (...) Likimas lėmė, kad Vietinė rinktinė savo darbą pradeda Lietuvai reikšmingą Vasario 16-osios dieną. Ši data kaipo simbolis mūsų laisvės ir nepriklausomybės, tegu suburia mus prie vieno bendro tikslo. Savo darbus ir žygius skiriame mūsų tautos laisvei ir garbei. Tauta išgirdo šį kvietimą ir per pusantros savaitės 1944 m. vasarį į Vietos rinktinę įstojo per 20 tūkstančių savanorių. Deja, rudojo okupanto tikrieji planai buvo kitokie. Pirmiausia buvo reikalaujama prisiekti ištikimybę reicho fiureriui. Puikiai atsimenu pasitraukusiųjų kariūnų pasakojimus, kada kariai, visi pasipuošę lietuviškomis emblemomis, skaitant priesaikos tekstą laikė pakeltą dešinę ranką. Kai skaitantysis paminėjo fiurerio vardą, absoliučiai visi vienu akimoju nuleido rankas ir tik po to užbaigė priesaikos Lietuvai ritualą. Didelė dalis Vietinės rinktinės karių su ginklais spėjo pasitraukti. Dalis buvo suimta ir išvežta į Vakarus. Vokiečiai buvo ne tik klastingi, bet ir kerštingi. Keršydami Lietuvos patriotams, esesininkai Aukštuosiuose Paneriuose 1944 m. gegužę sušaudė 86 LVR karius savanorius. Tuomet dar nebuvo žinoma apie Stalino-Hitlerio (dalyvavusio ryšio priemonėmis) Kremliuje 1939 m. rugpjūčio 23 dieną pasirašytą sandėrį pasidalyti Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas ir pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Paminklo pilietinė ir kultūrinė prasmė Vietinės rinktinės tragedija liudija buvus nuolatinį Lietuvių tautos siekį nusimesti tiek raudonojo, tiek ir rudojo okupantų jungą ir kartu patvirtina buvus dviejų pseudosocializmo atmainų komunizmo ir nacizmo diktatūrinių režimų tapačius grobikiškus tikslus, kurių siekiant buvo vykdomi patys sunkiausi genocido politikos nusikaltimai. Naujo paminklo pastatymas tautos panteone yra ne tik pilietine ir kultūros prasme reikšmingas įvykis. Tėvynės sąjunga ir krikščionys demokratai paskelbė Memorandumą dėl naujos geopolitinės situacijos Europoje ir jos iššūkių Lietuvai ir Europai, kuriuo primena, kad po įvykių Gruzijoje pasaulis pasikeitė. Rusija parodė, kad ji nėra linkusi susitaikyti su teritorijų praradimu po Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir nuo šiol jos kaimynai gali sulaukti ne tik ekonominių sankcijų, dujų ir naftos tiekimo sutrikimų, bet ir tiesioginių karinių veiksmų. Konstatuojama, kad įvykiai brendo seniai, jau nuo pat 2000-ųjų metų, kai Kremliuje į valdžią atėjo V. Putinas ir buvusių KGB ar FSB pareigūnų grupuotė. Dokumento autoriai mano, kad šių įvykių ir iššūkių nebematyti negalima ir į juos nereaguoti taip pat negalima. O kaip reaguoti? Tik aiškiai ir nedviprasmiškai artikuliuotos geopolitinės situacijos suvokimas gali tapti tuo atspirties tašku (...) pradėti kurti adekvačią geopolitinėms realijoms naująją Lietuvos ir ES politiką. Be abejo, tai aktualu. Per Lietuvos teritoriją vyksta Rusijos karinis ir kitoks tranzitas į Rytų Prūsijos teritoriją, dabar valdomą Rusijos. Bet kuri provokacija tranzito kelyje gali tapti teisėta dingstimi ginti Rusijos interesus ir , žinoma, tada rastųsi proga išvaduoti Lietuvą nuo nacionalistų. Rinkimai neturi tapti minkštąja priemone Tačiau rinkimai suteikia galimybę minkštomis priemonėmis užvaldyti svarbiausias valstybės valdymo institucijas ir tokiu atveju, neerzinant NATO ginklų žvanginimu, jau konstituciniu būdu galima bėglę iš narvo susigrąžinti atgalios. Memorandume siūloma pradėti nuo paprastų dalykų, nuo žodžių, nuo tinkamų sąvokų vartojimo, nes teisingi žodžiai, teisingos sąvokos tada taptų naujos santykių su Rusijos strategijos esmine dalimi. Taigi, pažeidžiant tarptautinę teisę, buvo įvykdyta karinė agresija suverenios valstybės Gruzijos atžvilgiu ir ne kitaip! Dokumento autoriai įvardija ir pagrindines grėsmes: karinę (įskaitant ir kibernetines atakas), energetinę, ekonominę (prekybinės sankcijos), informacinio ir politinio užvaldymo (įtaka politiniams procesams). Memorandumo autoriai pataria nepamiršti: Rusija neketina prarasti tų kraštų (okupuotų 1940 m. E.S.), buvusių sovietų kontrolėje, ir stengiasi veikti kitas Europos valstybes, taip pat ir politikos bei verslo elitą Lietuvoje, kad rusiškumo ir prorusiškumo visur būtų kuo daugiau. Tai nereikia suprasti kaip antirusišką politiką, turint omenyje, kad rusų demokratai okupacijos metais buvo ne tik pavyzdys, bet ir tvirta parama mūsų disidentams. Atviras ir motyvuotas tikrovės vertinimas naudingas visais atvejais. Rinkėjai savo valią pareiškė sekmadienį. Pamąstyti privalu ir apie didžiausią pavojų: Būsime saugūs tiek, kiek visiems bus žinoma, kad esame pasirengę, tikrai ginsimės ir būsime ginami. Didžiausią grėsmę gali kelti Kremliaus noras atlikti praktinį tyrimą, ar NATO įsipareigojimai mums yra realūs ir įgyvendinami. Jeigu Kremlių užvaldytų pagunda pažeminti tariamai neryžtingą NATO, Baltijos šalys gali tapti vienu pirmųjų provokacijos taikinių. Todėl turime siekti, kad NATO netaptų vien politiniu demokratinių valstybių forumu ar galia, kuri pasiruošusi kovoti su teroristais už euroatlantinės sistemos ribų esančiose teritorijose, o jos narių karinės doktrinos neapsiribotų greitojo reagavimo pajėgų parengimu. Generolas aiškiai suprato, iš kur kyla didžiausioji grėsmė. Ji kol kas nepasikeitė, ji dar vis išlieka ta pati keičiamos tik iškabos, bet ne esmė.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |