Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Istorinė Izraelio rabino kalba Vyskupų Sinode

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi su Haifos (Izraelis) vyriausiu rabinu Šyru Jašuvu Koenu

Rabinas Šyras Jašuvas Koenas eina daryti pranešimo Dievo Žodžiui skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje

Izraelio valstybingumo stiprinimas

Kaip ir buvo galima tikėtis, didelio susidomėjimo susilaukė žydų dvasininko kalba Vatikane vykstančioje Dievo Žodžiui skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje. Pakviestasis Haifos (Izraelis) vyriausiasis rabinas Šyras Jašuvas Koenas buvo pirmasis nekrikščionis, kalbėjęs Katalikų Bažnyčios hierarchų susitikime per visą keturiasdešimtmetę Vyskupų Sinodo istoriją. Rabinas Š. Koenas aiškino, kaip judėjai skaito ir interpretuoja savo šventuosius Raštus – Torą, pranašų, išminties ir kitas knygas – kurių didžiąją dalį laiko savomis ir krikščionys, vadindami Senuoju Testamentu. „Todėl buvo visai logiška pasikviesti mūsų vyresniųjų tikėjimo brolių atstovą, kuris pasidalintų pagarbos ir meilės šventiesiems Raštams patyrimu“, – sakė Vyskupų Sinodo generalinis arkivyskupas M. Eterovičius.

JAV katalikų laikraštis „The National Catholic Reporter“ praneša, kad Š. Koenas gimė 1927 metais žymaus Jeruzalės rabino šeimoje. Dar vaikas būdamas tapo „naziritu“, tai yra davė griežto susivaldymo įžadus, nuo kurių buvo atleistas sulaukęs 16 metų amžiaus, tačiau taip ir liko nevartojančiu alkoholio vegetaru. Tapęs jaunuoliu, aktyviai įsijungė į judėjimą už žydų valstybės Šventojoje Žemėje atkūrimą, XX amžiaus viduryje (tuo metu Palestiną administravo Didžioji Britanija), dalyvavo partizaniniame „Irgun“ sąjūdyje, kuris kartu su kitomis grupėmis tiek kariniais veiksmais, tiek diplomatinėmis pastangomis 1948 metais atvedė į Izraelio valstybės tapsmą. Tiesa, tada žydai nepajėgė išlaikyti Jeruzalės rytinės dalies, senamiesčio, kurį pasitraukdami britai perdavė palestiniečiams arabams. Kosove Š. Koenas buvo sužeistas ir kurį laiką praleido karo belaisvių stovykloje Jordanijoje.

Vėliau jis tapo žymiu Izraelio visuomenės veikėju – buvo šalies aškenazių vyriausiu rabinu, Jeruzalės mero pavaduotoju (Izraelyje valstybė nėra atskirta nuo religijos, todėl dvasininkai gali užimti ir pasaulietinės valdžios postus). 1967 metais rabinui Š. Koenui būnant Jeruzalės mero pavaduotoju vyko Izraelio bei arabų karas ir žydų kariuomenė vėl užėmė rytinę Jeruzalės dalį, o miestą paskelbė šalies sostine. „Aš buvau paskutinis žydas, palikęs Jeruzalės senamiestį (1948 metais), ir pirmasis į jį sugrįžęs“, – sakė Š. Koenas interviu dienraščiui „Jerusalem Post“. Dabar sulaukęs garbingo amžiaus ir nuo 1975 metų užimdamas Izraelio pagrindinio uostamiesčio Haifos vyriausiojo rabino pareigas Š. Koenas vadovauja Arielio institutui, ruošiančiam rabinus tarnystei žydų bendruomenėms užsienyje.

Popiežių pastangos susitaikyti

Rabinas daug nuveikė vystant judėjų ir katalikų tarpreliginį dialogą. 2002 metais, kai už ekumeninius santykius Vatikane atsakingas vokietis kardinolas Valteris Kasperis organizavo Šventojo Sosto ir Izraelio vyriausiojo rabinato dialogo komisiją, kartu su minėtu kardinolu jai vadovauti buvo pakviestas rabinas Š. Koenas. Čia galima priminti, kad po Vatikano II Susirinkimo (1962-1965), kuris pripažino judėjų ir krikščionių bendrą „dvasinį paveldą“, Katalikų Bažnyčios susitaikymo su žydais procesas pagyvėjo. Ypač tai pasakytina apie Jono Pauliaus II pontifikatą – Jonas Paulius II 1986 metais tapo pirmuoju Popiežiumi, aplankiusiu Romos žydų sinagogą. Vėliau jis apsilankė ir žydų valstybėje, užmezgė diplomatinius santykius tarp Vatikano ir Izraelio, savo tėvynėje Lenkijoje meldėsi buvusiame Aušvico nacių mirties lageryje, kur Antrojo pasaulio karo metais buvo sunaikinta daugiau kaip milijonas žydų. Be to, popiežius Jonas Paulius II pareiškė apgailestavimą dėl Katalikų Bažnyčių narių praeityje padarytų piktadarysčių žydų atžvilgiu ir nepakankamo reagavimo į jas.

Iš Vokietijos kilęs popiežius Benediktas XVI tęsia šį susitaikinimo kursą, dažnai Vatikane susitinka su jį aplankančiomis žydų delegacijomis. Per užsienio vizitus Šventasis Tėvas neretai užsuka ir į vietines sinagogas, susitinka su judėjų bendruomenių nariais, nuolat pabrėžia konflikto sureguliavimo Šventojoje Žemėje svarbą. Toliau stiprinamas tarpreliginis dialogas teologijos srityje, kuriam pagrindus padėjo 2001 metais paskelbtas kardinolo Jozefo Ratcingerio (dabartinio popiežiaus Benedikto XVI) vadovautos Popiežiškosios biblijinės komisijos dokumentas „Žydai ir jų šventieji Raštai krikščionių Biblijoje“.

Biblijos reikšmė judėjų tikėjimui

Spalio 6 dieną pradėdamas savo pranešimą Vyskupų Sinodo asamblėjoje vykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo ir Šventasis Tėvas, rabinas Š. Koenas padėkojo už jam parodytą „išskirtinę garbę“ – kvietimą į šį susitikimą. Apibūdinęs tai kaip „vilties signalą“ sudėtingoje judėjų tikėjimo ir Katalikų Bažnyčios santykių istorijoje, jis teigiamai įvertino vykstantį susitaikymo procesą, kurį „inicijavo velionis popiežius Jonas XXIII. Rabinas teigė, kad judėjai labai vertina Katalikų Bažnyčios mokymą, kuris tvirtina, jog žydai yra „Dievo parinkta tauta“ ir kad nuo popiežiaus Jono Pauliaus II laikų į juos kreipiamasi kaip į „mūsų vyresniuosius brolius“. Š. Koenas pažymėjo, kad jis ne tik dirba bendroje Šventojo Sosto ir Izraelio vyriausiojo rabinato komisijoje, bet ir artimai bendrauja su Šv. Egidijaus bendruomene, kuri „Asyžiaus maldos dvasioje“ rengia tarpreliginius susitikimus, stiprindama taikų sambūvį pasaulyje.

Didžioji rabino pranešimo katalikų vyskupams dalis buvo skirta išsamiam apibūdinimui to vaidmens, kurį Biblija atlieka judėjų tikėjime, liturgijoje ir mokyme. Jis pažymėjo, jog nuo ankstyvos vaikystės kiekvienas žydas privalo mokytis Šventojo Rašto. Žydų maldos namuose rankraštiniai senoviniai šventosios Toros – Mozės penkiaknygės – ritiniai sudėti garbingiausioje vietoje – „Šventojoje Arkoje“, į kurią krypsta besimeldžiančiųjų žvilgsniai. „Kada mes, rabinai, savo pamoksluose kalbame apie tokius svarbius reikalus, kaip gyvybės šventumas, priešinimasis palaidumui, kova su sekuliarizmu, tokių vertybių, kaip brolybė, taika, lygybė, pagarba kitiems, skatinimas, visada pasiremiame ištraukomis iš Biblijos, – aiškino Š. Koenas. – Šventieji Raštai niekada nepraranda savo gyvybingumo ir yra tinkami dabartiniam mūsų gyvenimui. Tai yra tikras Dievo Žodžio patvarumo ir amžinumo stebuklas.“

Kaip Šventųjų Raštų reikšmės pavyzdį dabartiniame Izraelio valstybės gyvenime Haifos vyriausias rabinas nurodė į kasmet Nepriklausomybės šventės proga rengiamą Nacionalinį Biblijos egzaminą – viktoriną. Jame dalyvauja ne tik moksleiviai, bet ir visų sluoksnių ir profesijų žmonės, netgi užsienyje gyvenantys žydai. Baigiamajame varžybų etape, kuris vyksta Jeruzalėje, svečių teisėmis dalyvauja Izraelio prezidentas, premjeras, švietimo ministras, kiti žinomi veikėjai. Renginys transliuojamas per televiziją, išsamiai nušviečiamas spaudoje. Tačiau nors pagarbos Biblijai tradicija, kaip ir rabinato įtaka tebėra stipri Izraelio visuomenėje, tačiau ir joje vis ryškesni sekuliarizmo požymiai bei stiprėjantis dvasinis pasidalijimas tarp vadinamųjų ortodoksų ir liberalių supasaulėjusių žydų bendruomenių. Tiesa, Haifoje rabinas Š. Koenas stengiasi išlaikyti vienodus santykius tarp abiejų grupių, teigdamas, kad „neskirsto žydų į religingus ir sekuliarizuotus – man jie visi yra žydai“.

Prisimintas Pijaus XII pontifikatas

Baigdamas savo pranešimą judėjų dvasinis vadovas pakvietė katalikų vyskupus toliau kovoti su antisemitizmo apraiškomis ir pasisakyti prieš išpuolius Izraelio valstybės atžvilgiu. Tiesiogiai neminėdamas Irano prezidento Mahmudo Ahmadinedžado pavardės, jis kalbėjo apie „gilų sukrėtimą“, kurį patyrė dėl „pasibjaurėtinų vienos Artimųjų Rytų valstybės prezidento žodžių, ištartų praėjusį mėnesį Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje sakytoje kalboje“. Toje rugsėjo 23 dienos kalboje M. Ahmadinedžadas teigė, kad Izraelio „žlugimas yra garantuotas“ ir kaltino visus žydus „apgaulingu dominavimu JAV ir Europos šalių finansų rinkoje“. Anksčiau Irano prezidentas, kurio vadovaujama vyriausybė nenori atsisakyti įtarimą keliančių branduolinių tyrimų programos, yra paraginęs „Izraelį nušluoti nuo žemės paviršiaus“.

Rabinas Š. Koenas sakė, kad tokie melagingi kaltinimai ir antisemitizmo kurstymas „grąžina mums skausmingą mūsų tautos žmonių tragedijos – Holokausto aukų, atmintį, turint viltį ir meldžiantis, kad tai daugiau niekad nepasikartos“. Jis prašė vyskupų, „kaip religinių lyderių paramos“, kuri yra reikalinga, kad būtų apgintas ir išgelbėtas Izraelis – vienintelė „Knygos tautos“ valstybė – nuo agresyvumą demonstruojančių priešų. Prieš nueidamas nuo tribūnos rabinas Š. Koenas išsakė keletą minčių apie popiežių Pijų XII, tačiau jos nebuvo įtrauktos į oficialų jo pranešimo tekstą. Kaip žinoma, spalio 9 dieną minėtos Dievo tarno mirties 50-osios metinės ir ta proga daug kalbėta apie jo beatifikacijos proceso (paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju) paspartinimą. Kai kurie žydų sluoksniai prieštarauja Pijaus XII beatifikacijai, nes, anot jų, Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu Bažnyčiai vadovavęs Popiežius nepakankamai griežtai prieštaravo nacių vykdytai genocido politikai. Šią nuomonę, tiesiogiai neminėdamas Pijaus XII vardo, Vyskupų Sinodo tėvams išsakė ir rabinas Š. Koenas: „mes negalime užmiršti liūdno, skausmingo fakto, kai daugelis, įskaitant didžiuosius religinius lyderius, nepakėlė balso, kad išgelbėtų mūsų brolius, bet pasirinko tylėjimą ir paramą slaptomis. Mes negalime to atleisti ir užmiršti, ir turiu viltį, kad jūs suprasite mūsų skausmą bei mūsų liūdesį dėl tos nesenos praeities Europoje“. Tačiau Dievo tarno Pijaus XII gynėjai teigia, kad jis darė viską, kas įmanoma, kad išgelbėtų kuo daugiau Romos žydų nuo deportacijos į nacių mirties lagerius, ragindamas juos slėpti vienuolynuose ir net Vatikano institucijose. (Apie tai plačiau rašyta „XXI amžiaus“ praėjusio trečiadienio numeryje.) Šventojo Tėvo priešiškumas naciams buvo akivaizdus, bet jis viešai kalbėdamas buvo atsargus, nes baiminosi, kad kerštaudami naciai nesunaikintų dar daugiau žmonių.

(Apie spalio 9 dieną popiežiaus Benedikto XVI išsakytas mintis minint Dievo tarno Pijaus XII mirties 50-ąsias metines skaitykite „XXI amžiaus“ penktadienio numeryje“.)

Paveldas skatina dialogą

Nepaisant šių kontraversijų Haifos vyriausio rabino Š. Coheno kalba Vyskupų Sinodo asamblėjoje laikytina drąsiu ir tarpreliginį dialogą skatinančiu žingsniu. Juk žydų religiniuose sluoksniuose buvo ir tokių „ekstremistiškai“ nusiteikusių veikėjų, kurie, prisimindami jautrią judėjų ir Katalikų Bažnyčios santykių praeitį, prieštaravo šiam žingsniui. Tarp pastarųjų buvo ir konservatyvus Romos vyriausias rabinas Rikardas di Senjis, kuris atsisakė dalyvauti Italijos valstybinės televizijos Sinodo proga surengtame Šventojo Rašto skaitymo maratone. Anot rabino R. di Senjo, ta akcija, kurią pradėjo popiežius Benediktas XVI, perskaitęs pirmuosius Senojo Testamento puslapius, yra neva „pernelyg katalikiška“. Jis sakė, kad „Biblija yra ne tas pats dalykas žydams ir krikščionims“, kadangi judėjai pripažįsta tik Senąjį Testamentą.

Tame pačiame Vyskupų Sinodo asamblėjos posėdyje kalbėjęs žymus Biblijos tyrinėtojas kardinolas Albertas Vanua pabrėžė, jog krikščionių Bažnyčiai žydų Raštai nėra pasenę ar nebegaliojantys. Apžvelgdamas minėtąjį 2001 metų Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumentą apie žydų šventųjų Raštų vietą krikščionių Biblijoje, kardinolas A. Vanua sakė, kad „Senasis ir Naujasis Testamentai yra neatskiriami“. Senasis Testamentas nėra tik paprasta krikščionių Biblijos dalis, bet jos ištakos ir pagrindas. „Jeigu Naujasis Testamentas būtų atsiradęs ant kito pagrindo, jis neturėtų realios vertės, – kalbėjo kardinolas A. Vanua, kuris rengiant 2001 metų dokumentą buvo Popiežiškosios Biblijos komisijos atsakingas sekretorius. – Jei Naujasis  Testamentas neatitiktų žydų šventųjų Raštų, jis negalėtų būti pateiktas kaip užbaigtas Dievo projektas“.

Apie šį esminį krikščionių tikėjimo elementą apaštalas šv. Paulius savo Pirmajame laiške korintiečiams labai aiškiai nurodo: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3-5). Žinoma, didžioji dauguma žydų nepriėmė Naujojo Testamento mokymo apie Dievo plano išsipildymą Jėzuje Kristuje, tačiau tai neturi tapti krikščionių ir žydų priešiškumo priežastimi. Tai patvirtindamas kardinolas A. Vanua vėl nurodė į apaštalo Pauliaus pastabas jo Laiške romiečiams, kuriame pabrėžiama pirmųjų krikščionių pagarba ir meilė žydams, kaip „pažado vaikams“. Dėl tokio bendro ir vienijančio paveldo galimas bei pageidautinas judėjų ir krikščionių dialogas, abiem pusėms įveikiant buvusius nesupratimus ir skatinant geresnį tarpusavio pažinimą.

© 2008 „XXI amžius“