Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Lietuvos Laisvės Kovos Karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“

Kazys BLAŽEVIČIUS

„Gyvenk taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas“
Vaclovo Voverio-Žaibo moto

Apie laisvės kovas – jų heroiką ir niekšybes – daug memuarinių knygų yra parašę gulagų pragarus praėję bei jų išvengę tų kovų dalyviai ir liudininkai. Nemažai kapitalinių knygų ir monografijų yra parašę istorikai profesionalai. Gausią laisvės kovų bibliografiją neseniai papildė prof. Onos Voverienės knyga „Lietuvos Laisvės Kovos Karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“ (Vilnius, „Mokslo aidai“, 2007, 400 egz., 205 p., iliustr.)

Ši knyga nepretenduoja į istorinį veikalą ar monografiją, kurios knygos herojus neabejotinai nusipelno. Tai publicistinė knyga apie kruviniausią mūsų istorijos laikotarpį – laisvės kovų dešimtmetį, – tų kovų heroiką ir tragiką, didvyrius ir išdavikus, į kruvinąją mėsmalę patekusių žmonių likimus, motyvus, istorinių lūžių metais lėmusius vienos ar kitos barikadų pusės pasirinkimą.

Knygą parašė viena produktyviausių mūsų publicisčių, aktyvi visuomenininkė, nenuilstanti tautos dvasios žadintoja prof. P. Voverienė. Profesorės interesų ratas toks platus, kad jį net apibrėžti kebloka. Publicistika – jos stichija. Kad ir ką ji rašytų, jos dėmesys sutelktas į tai, kad visagalis laikas užmaršties ūkuose nepradangintų mūsų tautos švyturių, kurių dėka  tauta išliko gyva, kad istorijos vyksmą lėmę įvykiai nebūtų menkinami, klaidingai vertinami ar falsifikuojami.

Ne išimtis ir knyga apie laisvės kovų didvyrį V. Voverį-Žaibą bei jo bendražygius. Ar daug kas mūsų dienomis suvokia, kodėl anuo metu tūkstančiai kaimo artojėlių ėmė į rankas ginklą ir ryžosi ginti gimtąjį židinį? Suprantančiųjų aiškiai mažoka. Dar blogiau – laisvės kovotojų idealus bandoma ne tik sumenkinti, bet ir suniekinti. Gal todėl prieš du dešimtmečius  blogio citadelę sudrebinusią ir pasaulį nustebinusią dainuojančią revoliuciją taip greitai pakeitė totalinis dvasinis nuosmukis, jau keliantis grėsmę net tautos egzistencijai.

Laisvės kovotojas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje su širdgėla rašė, kad inteligentija, kadaise pakėlusi tautą į audringą tautinį atgimimą, partizaniniame kare dažnai renkasi pasyvaus stebėtojo vaidmenį, kruvinąją karo naštą palikdama kaimo artojėliams. Dienoraštyje Dzūkas rašė: „Kaimas visada už Tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam už tai bus atlyginta. Kai Tėvynei kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, kad priešą reikia mušti, na, ir mušė – vyžoti savanoriai ir dabartiniai partizanai“.

Apie V. Voverį-Žaibą kaip žmogų ir jo žmogiškąsias savybes labai pagarbiai yra atsiliepęs Žaibo bendražygis Adolfas Ramanauskas-Vanagas: „Būrio vadas Žaibas iš pirmo karto man paliko gilų įspūdį. Iš tikrųjų ir vėliau, kada man teko su kuo nors išsikalbėti apie šį brangų mūsų tautos sūnų, visi pabrėždavo, kad jiems Žaibas taip pat jau pirmojo susitikimo metu padarydavo ne mažesnį įspūdį“.

Gyventi pagal principą „Gyvenk taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas“ galėjo tik nepaprastai kilnios dvasios žmogus. Žaibas buvo toks. Jis buvo vienas iš tų tūkstančių kaimo artojėlių, kurie nesvyruodami ėjo savo pasirinktu gyvenimo keliu, kol vos 27-erių sulaukęs, ant Tėvynės laisvės aukuro paaukojo viską, ką turėjo brangiausio – jaunystę ir gyvybę.

Vaclovas Voveris gimė 1922 02 17 Trakų apskr., Onuškio valsč., Bakaloriškių kaime, daugiavaikėje darbščių valstiečių šeimoje. Šeimoje augo penkios seserys ir keturi broliai. Vaclovo brolis Vladas (1918-1941) žuvo partizanaudamas. Iš brolių jauniausias Vaclovas šeimoje buvo labai mylimas. Baigęs 6 pradžios mokyklos skyrius, tapo žemės artojėliu. Seserims ir broliams pasirinkus savus gyvenimus, o tėvui susirgus – ant Vaclovo pečių gulė visi šeimos rūpesčiai. Apie mokslus galvoti neteko.

Vokiečių okupacijos metais, karui artėjant prie pabaigos, Vaclovui ir kaimo vyrams ginklu teko gintis nuo plėšikaujančių raudonųjų partizanų, įsitvirtinusių netoliese esančioje Rūdninkų girioje. Nuo tada ginklas tapo Vaclovo draugu iki gyvenimo pabaigos.

1944 09 01 Vaclovas išėjo partizanauti į „Geležinio Vilko“ būrį, kuriame susibūrė kaimo jaunimas. Per nepilnus penkerius partizanavimo metus Vaclovui partizanų daliniuose teko įvairios pareigos. Paskutinės jų – Kazimieraičio rinktinės vadas. Jis vadovavo 28-ioms kautynėms, kuriose buvo sunaikinta per 300 okupantų ir jų talkininkų. Apie drąsų, gabų ir bebaimį Žaibą sklido legendos, jo garbei sudėta ne viena daina.

Žmogus, matyt, neklysti negali. Nors ir labai įžvalgus buvo Žaibas, ir jis lemtingai suklydo. Bolševikinis saugumas, vykdydamas „Kanibalų“ operaciją, į Kazimieraičio rinktinės štabą infiltravo tautos atplaišas Kostą Kubilinską-Varną ir Algirdą Skinkį-Rytą. Buvo požymių, kad šie „patriotai ir poetai“ yra įtartini, tačiau Žaibas tais įtarimais nepatikėjo. Toli lemtingoji klaida pražudė Žaibą ir jo artimus bendražygius, padarė skaudžių nuostolių Dzūkijos partizanams.

Varnas ir Rytas 1949 03 07 Kalesninkų miške, būdami viename bunkeryje su Dainavos apygardos vado pareigas ėjusiu Benu Labėnu-Kariūnu, jį miegantį nušovė ir nuskubėjo į Alytų, iš kur prie Dainavos apygardos štabo Žaibo bunkerio Kalesninkų miške atvedė okupantų kariuomenę. Šį bunkerį susprogdino. Žuvo Vaclovas Voveris-Žaibas (g. 1922), Jonas Kazlauskas-Šermukšnis (g. 1919), Viktoras Kazlauskas-Vanagas (g. 1920) ir Petras Šilanskas-Labutis (g. 1912).

Išdavikų pastangomis buvo nužudyta 15 partizanų. Judams buvo apmokėta sidabriniais grašiais. Saugumiečių algalapiuose aptikta, kad Kubilinskui už niekšybę išmokėta 7300 rublių. (Niekšui J. Markuliui-Ereliui išmokėta 31000 rublių).

Likimas abiem niekšeliam pelnytai atlygino. 1962 metais pamaskvės poilsio namuose Makiejevkoje neaiškiomis aplinkybėmis šunišką gyvenimą baigė vos 39 metus sulaukęs Kubilinskas. Gal ten jį pasiekė partizanų teismo nuosprendis? Matyt, sąžinės kamuojamas Skinkys tapo alkoholiku ir gyvenimą baigė kažkur patvoryje.

Per visą Dainavos partizanų gyvavimo laikotarpį – 1944-1954 metus – Dzūkijoje kovojo daugiau nei keturi tūkstančiai kovotojų. Kovose už laisvę žuvo per du tūkstančius didvyrių, antra tiek jų rėmėjų ir ryšininkų buvo suimta, kankinta ir įkalinta gulaguose. Nemažai Žaibo artimųjų taip pat praėjo erškėčiuotais tremties keliais.

Aptariamoje knygoje autorė rašo ir apie V. Voverio-Žaibo bendražygius, jų šeimų narius ir jų likimus. Knygoje pateikiami ir Žaibą pažinojusiųjų atsiminimai apie drąsų ir bebaimį partizanų vadą, nusipelniusį aukščiausio partizanų vadovybės apdovanojimo – Laisvės Kovos Karžygio garbės vardo. Pažymint jo indėlį į laisvės kovas, 1997 11 20 Lietuvos respublikos Prezidento dekretu Vaclovas Voveris-Žaibas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu.

Besidomintys tautų istorija prof. O. Voverienės knygoje ras daug įdomios ir vertingos informacijos apie jau legendinėmis tapusias laisvės kovas. Knygoje įvardinti ir aštuoni didvyriai, partizanų vadovybės apdovanoti Laisvės Kovos Karžygio garbės vardais ir Laisvės Kovos Kryžiais. Laisvės Kovos Karžygio garbės vardas buvo suteikiamas partizanams už drąsą, narsumą, pasiaukojimą ir nuopelnus kautynėse. Šį apdovanojimą teikė tik LLKS Tarybos Prezidiumas. Kas tie aštuoni?

1. Konstantinas Bajerčius – Garibaldis (1903-1947). Partizaninio sąjūdžio Dzūkijoje organizatorius. Pedagogas, lituanistas. Suimtas 1946 12 07. Mirtinai nukankintas Alytaus MGB kalėjime. 2003 m. prof. Vincas Auryla parašė knygą apie Mokytoją „Gyvenimo keliais gruoblėtais“.

2. Petras Bartkus – Žadgaila (1921-1949). Partizanų majoras. Jono Žemaičio patarėjas, LLKS Prezidiumo sekretorius. Žuvo 1949 08 13 Užpelkių miške, Baisogalos valsč. Palaikai 1991 09 29 palaidoti Radviliškio kapinėse.

3. Juozas Kasperavičius – Visvydas (1912-1947). Aviacijos leitenantas. Jungtinės Kęstučio apygardos vadas. Išduotas 1947 04 12 susisprogdino bunkeryje prie Batakių miestelio. Palaidojimo vieta nežinoma.

4. Jurgis Krikščiūnas – Rimvydas (1919-1949). Leitenantas, partizanų kapitonas. 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Dainavos apygardos štabo viršininkas. Du kartus su bendražygiais buvo prasiveržęs į Vakarus. Žuvo 1949 12 15 slėptuvėje netoli Punsko, Lenkijoje. Palaidotas Seinų kapinėse.

5. Juozas Lukša – Daumantas (1921-1951). Partizanų majoras. Laisvės kovų simbolis. Partizanavo nuo 1946 01 01. Tauro apygardos vadovybėje ėjo svarbias pareigas. Iniciavo J. Markulio-Erelio demaskavimą. Du kartus buvo prasiveržęs į Vakarus, ten parašė knygą „Partizanai už geležinės uždangos“. 1950 10 03 desantu grįžo į Lietuvą. 1950 12 31 jam vieninteliam gyvam suteiktas Lietuvos laisvės Kovos karžygio garbės vardas. Bendražygio išduotas, 1951 09 04 žuvo Novynos miške, netoli Pažerių kaimo. Palaidojimo vieta nežinoma.

6. Kazimieras Alfonsas Pyplys – Mažylis (1923-1949). 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. 1944 m. vasarą pradėjo partizanauti Tauro apygardoje. Dalyvavo 18-oje kautynių, du kartus sužeistas. Tauro apygardos štabe ėjo įvairias pareigas. Pasižymėjo ypatinga drąsa. Dalyvavo garsiame „Užgavėnių baliuje“, kuriame likvidavo keturis Marijampolės valdžios atstovus. 1947 m. gruodį kartu su J. Lukša prasiveržė į Vakarus. Išduotas 1949 09 23 Dainavos apygardos štabo slėptuvėje kartu su bendražygiu J. Makarevičiumi susisprogdino. Palaidojimo vieta nežinoma.

K. Pyplio portretas, nutapytas P. Lapės, kabo Romos Šv. Petro bazilikos šv. Kazimiero koplyčioje.

7. Juozas Vitkus – Kazimieraitis (1901-1946). Baigė Briuselio karo akademiją. Pulkininkas leitenantas. Karo mokyklos rektorius. Dalyvavo VLIK’o veikloje. 1945 m. birželį pradėjo partizanauti Dzūkijoje. Partizaninio sąjūdžio vadovavimo centralizavimo iniciatorius. Pirmasis Pietų Lietuvos partizanų srities vadas. Žuvo 1946 07 02 Žaliamiškyje, netoli Liškiavos. Palaidojimo vieta nežinoma. Sūnus Vytautas Vitkus 2001 metais parašė knygą „Pulkininkas Kazimieraitis“.

8. Vaclovas Voveris – Žaibas.

Žaibas lyg nujautė nelaimę. Žūties išvakarėse, kalbėdamas su mylimąja, būsima savo sūnaus motina Elena Akelaityte, jis prasitarė: „Jaučiu, žinau, kad mes žūsime. Amerika mums neišties rankos, niekas neateis mums į pagalbą. Bet reikia atlikti, kas mums skirta iš aukščiau. Reikia kovoti. O jūs turite išlikti, nepamiršti mūsų… Ten, kur aš žiūriu, toje vietoje pastatyk juodą kryžių ir pasodink raudoną rožę…“

Paminklas Žaibo ir jo bendražygių žūties vietoje vasarą žydinčios raudonos rožės ir prof. O. Voverienės knyga byloja, kad savo didvyrių tauta nepamiršo.

© 2008 „XXI amžius“