Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Lietuvos  riteris 

Prof. Vytauto Landsbergio gimtadieniui 

Dr. Rimantas GINTARAS

Prof. Vytautas Landsbergis Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Patarlė sako, kad tekantis vanduo akmenį galanda. Bėgantys metai panašiai aštrina protą ir slopina emocijų reikšmę, verčia žmogų atsigręžti atgal ir pačiam kritišku  žvilgsniu įvertinti savo gyvenimą ir nuveiktus darbus. Štai toks momentas labiausiai išryškina žmogaus charakterį ir dvasines jėgas, neleidžiančias nusileisti iki minios ar pavienių individų lygio, medžiojančių ir pasisavinančių svetimas mintis ir darbus. Jų negraužia sąžinė ir jie niekada nepasakys žodžių, kuriuos pasakė O. Balzakas apie A. Stendalio mūšio aprašymą, kad jį perskaičius suėmė nuodėmingas pavydas. Bent kiek mąstančiam žmogui V. Landsbergio politinis lankstumas, sugebėjimas pastebėti ir išnaudoti Lietuvai naudingai susiklostančias ir greitai kintančias politines situacijas kunkuliuojančioje politikoje tikrai gali sukelti nuodėmingą pavydą, bet to nepajus žmogus, kuris moka vertinti ėjimų reikšmę pergalei sunkioje šachmatų partijoje, meistriškai ir laiku aukojant figūrą galutiniam tikslui pasiekti. V. Landsbergio proto lankstumas gali kelti tik pasigerėjimą, o charakterio kietumas susidūrus su politine išdavyste žmonių, kuriais Sąjūdžio pradžioje buvo pasitikėta, buvo absoliučiai būtinas valstybės vadovui lemiamais kraštui momentais.

Šiandien tie, kurie lindėjo po lovomis, kai beginkliai žmonės žuvo prie televizijos bokšto, išlindę reiškiasi tautos gelbėtojais, o stambesnio „kalibro“ vadai samdo raštininkus aprašyti savo menamiems žygdarbiams ir savo memuaruose patys save sureikšmina. Užmirštama, koks likimas ištiko tų marksizmo-leninizmo klasikų kūrinius, išleistus milijoniniais tiražais visomis pasaulio kalbomis. Makulatūros supirkėjai reikalaudavo nuplėšti viršelius. Vienintelė, be melo knyga apie kovą už Nepriklausomybę, knyga, kurią mokyklose vaikučiai ir studentai naudos kaip priemonę pažinti geriau tą laikotarpį, yra V. Landsbergio „Lūžis“, kurios autorius rado noro ir laiko ateiti nušluostyti ašarų ir ištarti paguodos žodžius žuvusiųjų už laisvę artimiesiems. Šiandien ne vienam Lietuvos didžiūnui atsirado tiesiog patologinė neapykanta V. Landsbergiui. Intensyviai ugdytas žmonių sąmonėje (už tų pačių žmonių pinigus) ir savęs aukštinimas aptarnaujančio personalo pastangomis. Net ir pats didžiūnas sugeba pasakyti ,,Landsbergis man neegzistuoja“, bet nesuvokia, kaip tais žodžiais pakenkia savo įvaizdžiui. Tai gryna puikybė – mirtina nuodėmė, kuria neserga V. Landsbergis ir kuris pagal A. Puškiną ,,pastatė sau ne rankų darbo paminklą“. Jis neužsiėmė statybomis, kuriomis pagal savo supratimą stengiasi įsiamžinti žmonės. Bet statybos lieka tik statybomis – jose nėra Lietuvos vizijos. Šiandien visi žino Vilniaus Katedros architekto pavardę, bet niekas neprisimena  statybininkų vardų. Taip ir su valstybe – istorijoje lieka tik pirmasis asmuo ir nesvarbu, kad jam dvasios nykštukai pagailėjo Prezidento vardo, kurį vis tiek suteiks laikas.

© 2008 „XXI amžius“