Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Šventumas – Pijaus XII idealas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pijus XII rengiasi kalbai per Vatikano radiją

Popiežius Benediktas XVI meldžiasi prie Pijaus XII kapo

Pasaulio katalikai laukia beatifikacijos

Su dideliu susidomėjimu ir netgi tam tikra įtampa laukta popiežiaus Benedikto XVI homilijos per jo vadovautas šv. Mišias, kuriomis buvo paminėtos Dievo tarno Pijaus XII, valdžiusio Katalikų Bažnyčią XX amžiaus viduryje, 50-osios mirties metinės. Įtampą padidino kilę neaiškumai dėl Pijaus XII beatifikacijos (paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju) proceso eigos. Praėjusių metų gegužę Šventųjų skelbimo kongregacijos nariai – trisdešimt kardinolų ir vyskupų iš įvairių pasaulio šalių – ištyrę šešių tomų su 3 tūkstančiais puslapių surinktą bylos medžiagą vienbalsiai dekretu rekomendavo popiežiui Benediktui XVI patvirtinti jo pirmtako Pijaus XII herojiškai išgyventas krikščioniškąsias vertybes.

Jeigu tai būtų padaryta tada, Dievo tarno beatifikacijai tereikėtų pripažinti su jo užtarimu įvykusį stebuklingą išgijimą. Tačiau Šventasis Tėvas, užuot patvirtinęs minėtą rekomendaciją, sudarė komisiją, kuri turėjo išsiaiškinti papildomus archyvinius duomenis apie Pijų XII ir ištirti, kiek jo beatifikacija turėtų įtakos katalikų ir judėjų, Vatikano ir Izraelio santykiams. Mat tarp žydų vyrauja nuomonė, kad neva Pijus XII nepakankamai ryžtingai veikė gelbėdamas nacių genocido aukas. Tačiau paskelbti vieši duomenys ir istorikų tyrimai rodo, jog minėti kaltinimai yra nepagrįsti ir Bažnyčios nariai visame pasaulyje nekantrauja kuo greičiau sulaukti Dievo tarno Pijaus XII teisėto iškėlimo į altorių garbę.

Romoje akredituotas Jungtinių Amerikos Valstijų katalikų žinių agentūros CNS korespondentas Džonas Tevis, remdamasis neįvardytais Vatikano šaltiniais, rašo, kad popiežiaus Benedikto XVI sudaryta komisija jau darbą baigė. Tačiau ji savo ataskaitos neskelbia, laukdama Šventojo Tėvo signalo… Pijaus XII beatifikacijos bylos postulatorius jėzuitas kunigas Pėteris Gumpelis, atsakingas už visos medžiagos surinkimą, CNS agentūrai teigė, kad „milijonai katalikų nori Pijaus XII beatifikacijos, todėl jie yra šiek tiek nustebę ir netgi nusivylę, kad Popiežius iki šiol nepasirašė dekreto“ dėl herojiškų dorybių pripažinimo.

Žinoma, galima suprasti, kad Šventasis Tėvas nenori sukelti žydų organizacijų pasipiktinimo. Tačiau būtina pabrėžti, jog pačių žydų nuomonės dėl Pijaus XII veiklos išsiskiria. Štai rugsėjo mėnesį JAV žydų fondas „Pave the Way“ surengė Romoje simpoziumą, kurio metu išsakyta daug Dievo tarnui palankių liudijimų. Bet į Vatikane šiuo metu vykstantį Šventajam Raštui skirtą Vyskupų Sinodą atvykęs Izraelio rabinas Šyras Jašuvas Koenas išreiškė nepritarimą galimai Pijaus XII beatifikacijai. (Apie šiuos įvykius plačiai rašyta „XXI amžiuje“.) Tačiau svarbu pabrėžti, jog kiekvienu atveju kandidato į palaimintuosius bylos tyrimas, kaip ir jo beatifikavimas, yra Bažnyčios vidaus reikalas, todėl išorinės jėgos neturėtų to proceso paveikti ar jį nulemti.

Dvasinio testamento iškalbingumas

Popiežiaus Benedikto XVI spalio 9 dieną celebruotose šv. Mišiose Vatikano Šv. Petro bazilikoje kartu su tūkstančiais tikinčiųjų dalyvavo šimtai kardinolų bei vyskupų, atvykusių į Vyskupų Sinodo asamblėją. Pradėdamas homiliją Šventasis Tėvas priminė tos dienos Evangelijos skaitinius, sakančius, jog ištikimai sekantiems Viešpatį reikia ruoštis sunkiems išbandymams ir net kentėjimams. Šių Biblijos tekstų šviesoje galima svarstyti ir Pijaus XII (Eudženijaus Pačelio) gyvenimą, kuris po dvasinių šventimų, gautų 1901 metais, kaip kunigas, vyskupas ir kardinolas tarnavo keturiems popiežiams – Leonui XIII, šv. Pijui X, Benediktui XV ir Pijui XI. 1939 metais tapęs Petro įpėdiniu, jis su būdinga drąsa bei kantrumu ėjo popiežiškąją tarnystę sunkiu Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu bei vėlesnėje ne mažiau sudėtingoje šaltojo karo epochoje, kada dešimtys milijonų katalikų patyrė stalinistinio komunizmo persekiojimus.

Šventasis Tėvas priminė savo pirmtako dvasinį testamentą, parašytą likus dvejiems metams iki jo mirties, prasidedantį iškalbinga invokacija iš 50-osios psalmės: „Miserere mei Deus, secundum magnam misericordiam tuam“ („Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo begalinio gailestingumo“). Tuos žodžius Pijus XII ištarė, kai buvo išrinktas Kristaus vietininku ir nuolat juos prisimindavo atsiduodamas į gailestingojo Dievo rankas. Bet dar anksčiau, nuo jaunystės eidamas Šventojo Sosto diplomatinės tarnybos pareigas, jis beveik dešimtį metų dirbo apaštaliniu nuncijumi popiežiaus Benedikto XVI gimtojoje Bavarijoje ir Berlyne. Tada jis matė bolševizmo šėlsmą (trumpai 1919 metais egzistavo Bavarijos sovietinė respublika), o vėliau sustiprėjusią nacionalsocializmo ideologiją „su jos pragaištingomis antisemitinėmis ir antikatalikiškomis šaknimis“, šv. Mišių homilijoje aptarė popiežius Benediktas XVI.

Jis priminė, kaip atšauktas į Romą ir 1929 metų pabaigoje paskirtas Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolas E. Pačelis padėjo popiežiui Pijui XI suredaguoti tris svarbias prieš totalitarines itališkojo fašizmo, vokiškojo nacizmo ir sovietinio komunizmo ideologijas nukreiptas enciklikas „Non Abbiamo Bisogno“, „Mit Brennender Sorge“ ir „Divini Redemptoris“. Neramiais 1939-aisiais prasidėjusį paties Dievo tarno Pijaus XII pontifikatą, anot Šventojo Tėvo, gerai nusako ištrauka iš šv. Jono evangelijos, kurioje Jėzus užtikrina: „kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 5, 24). Tais sunkiais istorinių išbandymų momentais popiežius Pijus XII suprato ir kitus mokė, kad Dievo Žodis yra vienintelė tikroji gyvenimo kelio šviesa.

Taikos skatinimas ir parama kenčiantiems

1939 metų rugpjūčio 24 dieną, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Pijus XII kreipėsi į Europos ir pasaulio tautas: pavojus yra akivaizdus, bet dar yra laiko sustoti. Niekas nėra prarandama per taiką ir viskas gali būti prarasta per karą. Vis dėlto įsiliepsnojus karo audroms, Dievo tarnas rodė „intensyvų artimo meilės rūpestį“ visoms jo aukoms, visiems persekiojamiesiems „nepriklausomai nuo religijos, etniškumo, tautiškumo ar politinių nuostatų“, apie savo pirmtaką sakė popiežius Benediktas XVI. Jis priminė, jog 1943 metais, naciams okupavus Romą, Pijui XII ne kartą buvo patariama pasitraukti iš miesto, o jis visuomet ryžtingai atsakydavo: „nepaliksiu Romos, net jei turėčiau mirti“. Likęs bombarduojamoje Italijos sostinėje jis dalijosi su kenčiančiaisiais maistu, šiluma, būstu ir drabužiais, rodydamas pasiaukojančios artimo meilės pavyzdį. (Pasakojama, kad karo metais popiežiaus Pijaus XII apartamentuose, jo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe buvo apgyvendintos nėščios moterys, jos čia ir gimdydavo.) Ypač didelį skausmą jis jautė dėl į nacių mirties lagerius deportuojamų žydų, kuriuos buvo nurodęs priimti ir slėpti Romos vienuolynuose bei kitose bažnytinėse institucijose. „Dažnai jis veikė slapta ir tyliai. Kadangi tomis konkrečiomis sudėtingo istorinio momento sąlygomis tai buvo vienintelis kelias išvengti blogesnių pasekmių ir išgelbėti kuo didesnį skaičių žydų“, – aiškino homilijoje popiežius Benediktas XVI.

Nepaisant šio atsargumo, kalbėdamas per Vatikano radiją 1942 metų Kalėdų šventės proga popiežius Pijus XII atvirai pasmerkė tuos, kurie „šimtus tūkstančių žmonių be jokios kaltės, kartais vien dėl tautinės ar rasinės kilmės pasmerkia mirčiai ar laipsniškam sunaikinimui“. Priminęs homilijoje šį faktą, Benediktas XVI taip pat nurodė į daugelio pasaulio žydų vadovų reikštą padėką Dievo tarnui Antrojo pasaulinio karo pabaigoje bei 1958-aisiais – jo mirties – metais. Kaip tik tada tuometinė Izraelio užsienio reikalų ministrė (vėliau premjerė) Golda Meir rašė: „Kai nacių teroro dešimtmečiu mūsų tauta išgyveno kankinystę, Popiežius kėlė savo balsą smerkdamas persekiotojus ir gelbėdamas jų aukas. (…) Mes liūdime dėl didžiojo taikos tarno netekties“.

Solidus mokymas ir atvirumas naujovėms

Antrojoje homilijos dalyje Šventasis Tėvas apgailestavo, kad perdėtas dėmesys istoriniams debatams dėl Dievo tarno Pijaus XII veiklos Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu neretai į antrą planą nustumia jo ilgo pontifikato (1939-1958) kitus svarbius aspektus. Juk jis kalbėjo ir rašė įvairiais klausimais ir tas jo mokymas iki šiol yra aktualus. Neatsitiktinai popiežius Paulius VI, buvęs artimas Pijaus XII pagalbininkas, savo pirmtaką yra apibūdinęs kaip didelį eruditą ir mokslo žmogų, atvirą naujiesiems kultūros reiškiniams ir tyrimų metodams. Ne veltui Dievo tarnas Pijus XII dažnai yra vadinamas Vatikano II Susirinkimo pranašu, pradėjusiu atnaujinti liturgiją ir teologiją.

Kalbėdamas apie šiuos savo pirmtako mokymo aspektus, popiežius Benediktas XVI nurodė į jo 1943 metais paskelbtą encikliką „Mystici Corporis“, kurioje svarstant ekleziologijos temas pirmą kartą pateikta dogmatikos ir teologijos sintezė, vėliau išvystyta Susirinkimo konstitucijoje „Lumen Gentium“. Po kelių mėnesių Pijus XII paskelbė kitą svarbią encikliką „Divino Afflante Spiritu“, kurioje pripažino mokslinės metodikos reikšmę Šventojo Rašto tyrimams. Kai kurių ekspertų pripažinimu minėtasis dokumentas sukėlė tikrą „revoliuciją“ Biblijos moksle, kadangi naujai pažvelgė ne tik į istorinius, bet ir į literatūrinius šventųjų Raštų aspektus, atmetant fundamentalizmą, bet išlaikant apreikšto Žodžio vertę. Kaip tik todėl encikliką „Divino Afflante Spiritu“ su ypatingu dėmesiu prisimenama dabar vykstančioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, kurios tema „Dievo Žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“.

Popiežius Benediktas XVI priminė 1947 metais savo pirmtako paskelbtą encikliką „Mediator Dei“, kuri suteikė impulsą liturgijos atnaujinimo sąjūdžiui. Dievo tarnas Pijus XII pagrįstai perspėja, kad be to atnaujinimo ir vidinio dalyvavimo religinės apeigos gali likti „tik formalizmu – be prasmės ir be turinio“. Šventasis Tėvas homilijoje kalbėjo ir apie misijines enciklikas „Evangelii Praecones“ (1951) bei „Fidei Donum“ (1957), kuriose pabrėžta visos tikinčiųjų bendruomenės pareiga rūpintis Evangelijos skelbimu dar jos nežinančioms tautoms. Popiežius Pijus XII skatino ganytojus rinkti iš misijų šalių ir pats asmeniškai konsekravo pirmuosius vyskupus iš Afrikos, Kinijos, Japonijos ir Indijos. Už tas misijines pastangas „jam dabar dėkinga visa bažnyčia ir pasaulis“, – sakė Benediktas XVI.

Procesas nėra dirbtinai spartinamas

Homilijos pabaigoje nieko konkrečiai nesakydamas Šventasis Tėvas teigė, kad jis kartu su visa Bažnyčia „meldžiasi, jog Dievo tarno Pijaus XII beatifikacijos byla būtų sklandžiai tęsiama“. Pats popiežius Pijus XII taip pat skatino beatifikacijos bei kanonizacijos procesus, šventaisiais ir palaimintaisiais paskelbdamas daugelį įvairių profesijų bei gyvenimo likimo žmonių. Jis į Bažnyčios altorių iškėlė ir du savo pirmtakus: prie jo šventuoju buvo paskelbtas popiežius Pijus X, o palaimintuoju – popiežius Inocentas I.

Daugelis apžvalgininkų, atkreipę dėmesį į popiežiaus Benedikto XVI homilijoje pasakytą frazę apie Dievo tarno Pijaus XII beatifikacijos bylos „sklandų tęsimą“, svarstė, ką tai galėtų reikšti. Kai kas čia įžvelgė užuominą siekti paspartinti ir užbaigti Pijaus XII paskelbimo palaimintuoju procesą, ko, kaip minėta, laukia milijonai tikinčiųjų visame pasaulyje. Vatikano spaudos tarnybos vadovas jėzuitas kunigas Federikas Lombardis patvirtino, kad tais žodžiais Šventasis Tėvas norėjo „pabrėžtinai išreikšti savo dvasinę vienybę su Dievo tautoje paplitusiu troškimu dėl sėkmingos popiežiaus Pijaus XII beatifikacijos. Tačiau tai nereiškia neatidėliotino Dievo tarno herojiškų dorybių pripažinimo ar kitų žingsnių beatifikacijos byloje, dėl kurių Šventasis Tėvas dar nori rimtai ir ramiai pamąstyti“. Taigi, kol kas viskas liko kaip buvę ir lieka karštai melstis Švč. Mergelės Marijos užtarimo, kad Dievo tarnas Pijus XII būtų paskelbtas Bažnyčios palaimintuoju, ko jis tikrai nusipelnė.

Popiežiaus Pijaus XII mirties 50-ųjų metinių minėjimas turi paskatinti jo gyvenimo ir didžių darbų tolesnį nagrinėjimą, stengiantis pažinti istorinę tiesą. Tačiau reikia vengti išankstinių ideologinių nusistatymų, kurie tik duoda pradžią klaidingoms spekuliacijoms.

© 2008 „XXI amžius“