Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Liūdna kelionė į Airiją

Dublinas

Monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS šiemet net trejetą sykių svečiavosi Airijoje. Pirmoji kelionė prasidėjo vasario pabaigoje, antroji surengta birželio mėnesį, trečioji – spalio mėnesį. Visos trys kelionės truko po septynetą dienų. Kunigo Egidijaus Arnašiaus, lietuvių religinės misijos vadovo, kvietimu bei iniciatyva lankytasi tiek pietinėje, tiek šiaurinėje, tiek vakarinėje šios šalies dalyje. Kelionių tikslas – kuo giliau ir išsamiau susipažinti su ten gyvenančių ir dirbančių lietuvių rūpesčiais bei lūkesčiais. Kaip iš tikrųjų mūsų tautiečiai jaučiasi politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai klestinčioje Airijoje? Su monsinjoru Alfonasu SVARINSKU kalbasi žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Kokį įspūdį susidarėte apie Airiją? Airija – iš tikrųjų klestinti šalis?

Apie Airiją galiu drąsiai pasakyti, jog tai labai graži, kultūringa, visomis prasmėmis klestinti šalis. Dabar jau esu apvažiavęs beveik visą Airiją, ir skersai, ir išilgai, todėl susidaręs, man regis, tikrai ne paviršutinišką nuomonę. Airijos ekonomika – mums tik svajonė. O ir airių pagarba tautinėms tradicijoms, airiškai kultūrai, – belieka jiems tik pavydėti. Paskutinioji mano kelionė į Airiją surengta jau rudeniop. Pasitaikė labai gražios dienos – šiltos, saulėtos. Todėl net rudenį Airija – itin graži. Labiausiai į akis krenta tai, kad visur yra gražūs, moderniški, gėlėmis ir krūmais skoningai apsodinti mūriniai pastatai. Medinių trobelių ten nerasi. Ir apleistų, likimo valiai paliktų statinių nemačiau. Nėra ir dangoraižių – pastatai dviejų, trijų, keturių aukštų. Akį džiugina tvarka, žalios vejos, pakelės, apsodintos žydinčiais krūmais. Keliai – be duobių, rūpestingai prižiūrimi, tačiau siauri. Autostradų tikrai nėra. Niekas ir nevažinėja taip greitai kaip pas mus. 40 km per valanda greitis Airijoje laikomas normaliu. Labai tvarkingi parkai, kurių išties daug ir itin įspūdingų.

O Dublinas? Ar daug ten kitataučių? Kokios tradicijos Airijos didmiestyje?

Dublinas – tikras didmiestis. Apie pusantro milijono gyventojų. Tačiau kaip ir visa Airija – labai švarus, tvarkingas. Labai žalias, gausu parkų, žalių vejų, gėlių. Aukščiausias pastatas – keturių aukštų. Tačiau Dubline itin daug kitataučių – ir juodaodžių, ir arabų, ir japonų, kinų, ir  europiečių. Tad apie Dubliną galima pasakyti, jog tai internacionalinis miestas, ne tik  airiškas. Tačiau airiai nėra patenkinti emigrantų antplūdžiu. Pirmiausiai dėl ekonominių sumetimų. Į Airiją iš svetur atvykę emigrantai airiškose gamyklose, įmonėse, įstaigose dirba už menkesnį atlyginimą nei vietiniai. Todėl airiai ir negali labai džiaugtis atvykėliais. Atvykėlių antplūdis sumažino minimalų airišką atlygį.

Teko girdėti, jog dauguma Airijoje gyvenančių lietuvių rimtai svarsto apie galimybę grįžti namo arba persikelti gyventi į kokią nors kitą Europos Sąjungos šalį. Mat Airijoje baigėsi statybų bumas, taigi darbo vis mažiau.

Svečiuodamasis Airijoje visą savo dėmesį buvau sukoncentravęs į ten gyvenančių lietuvių ekonominius bei dvasinius poreikius. Todėl apie tokias tendencijas tikrai esu girdėjęs. Airijoje baigėsi statybų era, kai šiai šaliai itin trūko statybininkų, tiek profesionalų, tiek pagalbinių darbininkų. Kiek reikėjo pastatyti pastatų, tiek Airijoje šiuo metu maždaug ir pastatyta. Statybininkų airiams daugiau nebereikia bent jau tiek, kiek trūko anksčiau. Todėl dauguma statybų verslu užsiėmusių mūsų tautiečių bus priversti persiorientuoti, o kas nesugebės išmokti naujų profesijų, nespės persikvalifikuoti, tie bus priversti keliauti kur nors kitur arba grįžti į namus. Svečiuodamasis Airijoje sutikau keletą lietuvių, kurie ten įleidę gilias šaknis, mat atvažiavo vieni iš pirmųjų. Štai vienas klaipėdietis pasistatęs didelį gražų namą. Namas papuoštas lietuviškais ornamentais, ant durų – Klaipėdos kraštui būdingų laivų vaizdai. Į Airiją su žmona atvyko maždaug prieš dešimt metų. Jis – darbininkas, jo žmona – kirpėja. Vyriškis ir žmona tvirtino, jog kada nors tikrai grįš namo, bet aš negaliu tvirtinti, jog grįš.

Airijoje esama itin gražios tradicijos – prezidentūroje dieną naktį dega didelė žvakė. Taip Airijos vadovybė kviečia po visą pasaulį išsibarsčiusius airius sugrįžti namo. Ištisą parą deganti liepsna tarsi rodo svetur gyvenantiems airiams, kur jų tikrieji namai, kur jų tikroji tėvynė. Naktį toji liepsna ypač gerai matoma. Man regis, ir Lietuvos prezidentūroje turėtų nuolatos degti simbolinė žvakė, kviečianti lietuvius namo.

Kaip apibūdintumėte Airijoje gyvenančius lietuvius? Jie domisi, kas dedasi Lietuvoje, jie bendrauja tarpusavyje?

Kai skridau į Airiją, lėktuve sėdėjo beveik vieni lietuviai. Jų išskirtinis bruožas – liūdnumas, tylumas. Jie visi susimąstę, nekalbūs, paskendę savo mintyse.

Ar daug Airijoje gyvenančių lietuvių dalyvavo rinkimuose į Lietuvos Seimą?

Mano žiniomis, norą dalyvauti rinkimuose pareiškė apie šešis šimtus lietuvių. O juk Airijoje vien oficialiais duomenimis gyvena per 90 tūkst. lietuvių. O neoficialiais duomenimis, dar daugiau. Taigi tie keli šimtai balsuoti panorėjusių lietuvių – lašas jūroje.

O kiek lietuvių lanko bažnyčias? Kur noriau savaitgaliais lietuviai eina – į Dievo namus ar į karčemas?

Airijoje gyvenantiems lietuviams mielesnė aludė, nei bažnyčia. Beje, Airijoje bažnyčios labai gražios, mums neįprastos architektūros. Ten altoriai – ne centre, kaip pas mus, bet šonuose, net pagrindinis altorius – šone. Bet airiai į bažnyčią traukia kur kas dažniau, nei lietuviai. Ne taip gausiai, kaip prieš 50 ar 100 metų, bet dar pakankamai gausiai. O lietuviai noriau renkasi karčemas. Man teko girdėti tokį posakį: „Po savaitės darbų lietuviams būtina atsipalaiduoti“. Liūdna, baugu, kai atsipalaidavimo ieškoma tokio pobūdžio pasilinksminimo vietose. Jiems atvirai sakiau, kad iš aludes ir airiškus „pabus“ lankančiųjų nieko doro neišeis – nei geras katalikas, nei geras lietuvis.

Airijoje šiandien sielovados reikalais rūpinasi tik vienas kunigas?

Būtent kad tik vienas. Tokiai šaliai kaip Airija, kurioje gyvena netoli 100 tūkst. lietuvių, kur atstumai tarp miestų ir gyvenviečių po kelis šimtus kilometrų, akivaizdu, kad vieno kunigo per maža. Reikėtų bent trijų kunigų. Vienas labiau rūpintųsi šiaurine, kitas – centrine, trečias – pietine Airijos dalimi. Tada kunigas spėtų surengti ne tik pamokslą pasakyti, bet ir ilgiau, nuoširdžiau pasišnekėti su parapijiečiais, išklausyti jų bėdų, vargų, pageidavimų. Bet realybė tokia – Airojoje turime tik vieną lietuvį kunigą.  Lietuvos valdžiai vis dar atrodo, kad kunigas nėra reikalingas asmuo.

O kiek lietuvių lanko Dublino bažnyčią?

Ateina gal trys, gal keturi šimtai. Bet juk tai – tragiškai mažai. Bet kažkodėl niekas neskambina pavojaus varpais, nesijaudina, neinformuoja Lietuvos valdžios. Net Lietuvos atstovybės Airijoje darbuotojai, man regis, viskam abejingi, niekas jiems nerūpi, jie nesusitinka su savo tautiečiais, nesidomi jų reikalais. O jei surengia kokį vakarėlį, susitikimą, tai toks susitikimas labiau panašus į dirbtiną, šaltą vakaronę. Lietuvos ambasadoje Airijoje dirba, regis, aštuoni darbuotojai. Ir mūsų prezidentas galų gale galėtų aplankyti Airijoje gyvenančius lietuvius, bet jis dažniau skraido į Meksiką. Airijos lietuviams akivaizdžiai trūksta lietuviškų rimtų knygų. Airijoje leidžiami net du lietuviški laikraštukai. Spalvoti. Bet jie – daugiau bulvarinio, linksmybių pobūdžio. Ten rašoma, kas ką apvogė, apgavo, pralobo ar nuskurdo. Žodžių „Dievas“, „Tėvynė“, „Lietuva“ ten neaptiksi. O kaštuoja lietuviškas laikraštis vieną eurą. Mūsų pinigais – beveik keturis litus.

Esu aptikęs nerimą keliančius skaičius, jog Lietuvos prieglaudos namuose šiandien gyvena per keturis tūkstančius vaikų, kurių tėvai emigravę uždarbiams į svečias šalis. Negi jų tėvai nesuvokia, kad prieglaudose palikti vaikai užaugę nebepripažins savo tėvų, nutrūks itin svarbus tėvų – vaikų ryšys? Juk vaikui reikia ne tik duonos, bet ir meilės. Kai apie tokius dalykus kalbėjau Airijos lietuviams, jie neprieštaravo, nesiginčijo. Jie netvirtino, kad tokia padėtis normali, – jie nuleidę galvas tylėjo.

Jums teko svečiuotis mūsų atstovybėje Airijoje? Ten buvo surengta vakaronė?

Tokioje vakaronėje svečiavausi. Susirinko ne daugiau šimto lietuvių. Pas mane į bažnyčią pasiklausyti pamokslų ateidavę tikrai daugiau. Beje, kai į Airiją buvo nuvykęs paskaitą apie finansus paskaityti kažkoks mūsų politikas, jei neklystu, kairysis, tai į tą paskaitą atvyko vos keli klausytojai. Niekas nepatikėjo politiko raginimais grįžti į Lietuvą, esą padėtis Lietuvoje jau geresnė, daugiau atsirado darbo vietų, geresni atlyginimai. O toje vakaronėje vaikučiai pašoko, padainavo. Tačiau akivaizdu, kad jie neturi tautinių drabužių, nemoka tautinių šokių. Nėra kas pamoko, nėra, kas paragina. Vienas kunigas ten tikrai negali nuversti kalnų. Vaikai linksmi, drąsūs, judrūs, bet galvoje nuolat kirbėjo liūdna mintis, ar jie bebus lietuviai, kai užaugs? Viena labai miela mergaitė sunkiai kalbėjo lietuviškai. Jei Airijoje dirbtų bent trys kunigai idealistai, o ne vienas, kaip šiandien, gal ir susikurtų veikiančios, gyvybingos parapijos, gal lietuviai imtų burtis aplink bažnyčią, o ne apie alubarius. Žodžiu, skirtumas tarp lietuvių ir airių didžiulis. Pirmiausiai omenyje turiu ne finansinį skirtumą. Airiai visur ir visada pabrėžia, didžiuojasi, kad yra airiai. Jie myli, propaguoja, gerbia viską, kas airiška. Net savo kalbą puoselėja visomis įmanomomis priemonėmis, nors šiandien savo gimtąją kalbą temoka vos 7 proc. airių. Bet matydamas tokį jų užsispyrimą visur ir visada propaguoti airių kalbą, nė kiek neabejoju, jog po kelių dešimtmečių airiškai kalbės didžioji dalis airių. Tuo tarpu lietuvių, kalbančių lietuviškai, Airijoje nuolat mažės, jei padėtis liks tokia, kokia yra dabar.

© 2008 „XXI amžius“