Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Be gimtosios kalbos nebus ir lietuvių

Bronius VERTELKA

Priekinėje eilėje iš kairės. dr. Rita Misiūnaitė, prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia, daliai konferencijos pirmininkavusi dr. Jolanta Zabarskaitė ir doc. dr. Krescencijus Stoškus

Prof. habil. dr. Marija Liudvika Drazdauskienė

Prof. habil. dr. Aldona Paulauskienė

Prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas

Vilniuje, Mokslų akademijos Mažojoje salėje, spalio 7-ąją vyko konferencija „Lietuvių kalba XXI amžiaus pradžioje“. Renginio pradžioje  širdis gaivino Maironio poezija, kurią  pritardamas gitara dainavo ponas Vytautas. Konferenciją atidarė Mokslų akademijos prezidentas akad. Zenonas Rokus Rudzikas. Jis susirūpinęs kalbėjo, jog iškilo grėsmė kalbai, kuria kalbame būdami lopšyje ir paskutinę savo gyvenimo valandą – ją įvairiais būdais bando išstumti anglų kalba. Akademikas priminė, jog pats laikas tuo susirūpinti šalies Vyriausybei.

Prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas kalbėjo apie lietuvių kalbos prestižo išaugimą pirmosios Respublikos visuomenėje. 1918-1930 metais Lietuva turėjo 3-4 kalbininkus su aukštuoju išsilavinimu. Vidurinį mokslą buvo baigę Matas Grigonis, Petras Būtėnas, Leonas Kuodys. 1922 metais Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją šalies konstituciją, kuri  lietuvių kalbą paskelbė valstybine.

 Švietimo sistema buvo kuriama labai sunkiomis sąlygomis. Jeigu 1920  metais šalyje  buvo 1173 pradinės mokyklos ir jas lankė 71600 vaikų, tai 1937-1938 mokslo metais jų jau buvo 2559 ir jose  mokėsi 301188 moksleiviai bei  dirbo 5755 mokytojai. Daugėjo gimnazijų ir progimnazijų. Pirmaisiais nepriklausomybės metais apie 15-20 proc. kariuomenės šauktinių buvo beraščiai, jie  skaityti ir rašyti išmoko tarnaudami. 1930   metais buvo leidžiami 175 periodiniai  leidiniai, iš kurių  146 išėjo lietuvių kalba. Nors idėja steigti pirmąją aukštąją mokyklą buvo sutikta skeptiškai, tačiau 1922 metų vasario 16-ąją Kaune buvo atidarytas universitetas,  gavęs Vytauto Didžiojo vardą. „Tauta, jeigu jos aukštojoje mokykloje vyrauja svetima kalba, pasmerkia ją vegetuoti“,- pabrėžė pranešėjas.

Doc. dr. Krescencijų Stoškų jaudino, kad lietuvių kalbą iš kasdieninio vartojimo išstumia  svetimos kalbos, tarptautiniai žodžiai, įvairūs žargonai. Tai prilygsta išėjimui  iš savo namų, o išeidamas iš šeimos žmogus tampa kosmopolitu. Tokiam tėvynė ten, kur jam  gera. Tai – kaip ėjimas prie svetimo stalo arba duoneliavimas. Šimtmečiais Lietuva grūmėsi prieš nutautinimą – Lietuvai už tai, pasak kalbėjusiojo, reikėtų statyti paminklą.

Prof. habil. dr. Bonifaco Stundžios pranešimas „Veiksniai, skatinantys abejingumą lietuvių kalbai“ priminė, kad kalba yra žmonių dvasinio gyvenimo palikimas. Tautos kalba formuoja tautos sąmonę. Kalba yra dvasinė vertybė, kultūros dalis.

Prof. habil. dr. Vitas Labutis, kalbėdamas apie mokyklos svarbą lietuvių bendrinės kalbos prestižui, teigė, jog jaunimas, nemažai laiko praleisdamas prie kompiuterio, atpranta bendrauti gyvu žodžiu,  nebemoka atpasakoti gyvo įvykio. Mokyklose, kaip ir visuomenėje, krito lietuvių kalbos prestižas, nebenorima mokytis gimtosios kalbos. Jeigu parodytų, kaip abiturientai rašė per brandos egzaminus, kiltų baisus sąmyšis.

Apie mokyklinių lietuvių kalbos vadovėlių mokomąją ir auklėjamąją vertę vaizdingai kalbėjo prof. habil. dr. Aldona Paulauskienė. Temą „Masinės informacijos priemonių vaidmuo formuojant požiūrį į lietuvių kalbą“ konferencijoje gvildeno prof. habil.dr. Marija Liudvika Drazdauskienė. Faktus savo pranešimui ji ėmė iš vieno dienraščio. Pripažintai mokslininkei savaitę reikėjo aiškintis, ką galėtų reikšti žodis „lūzeris“, „tūsintis“. Prelegentė pažymėjo, kad laikraštinė kalba  turi būti graži, pamokanti, o ne prikaišiota svetimkūnių, nes tai nieko gero skaitytojui neduoda.

Pranešimo „Modernioji literatūra – senkantis lietuvių bendrinės kalbos šaltinis“  autorius doc. dr. Regimantas Tamošaitis pastebėjo, kad dabar rašo daug kas, netgi tie, kurie dar sėdi mokyklos suole. Bet tokią literatūrą  skaitydamas bemat pavargsti. Save tradicinės literatūros šalininku laikantis mokslininkas tikino, kad lietuvių literatūros šaknys liko kaime, tačiau dabar ten gyvena fermeriai, verslininkai, nepažįstantys kaimiško gyvenimo.  Mieste įsikūrę buvę kaimiečiai taip ir netapo tikrais jo gyventojais. Liko kaip be savo šaknų.

Apie nacionalinių vertybių devalvaciją atgavus nepriklausomybę kalbėjo filosofas Romualdas Ozolas, apie bendrinės kalbos norminimą pasisakė dr. Rita Miliūnaitė, ar modernioji informacijos ir ryšio technika yra lietuvių kalbos priešininkė ar talkininkė svarstė akad. Adolfas Laimutis Telksnys.

Konferencijoje dalyvavo apie pusantro šimto žmonių.

Konferencijos baigiamąjį žodį tarė Mokslų akademijos prezidentas Z. R. Rudzikas, buvo priimta ir konferencijos deklaracija.

Vilnius
Autoriaus nuotraukos

© 2008 „XXI amžius“