Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Popiežius aplankė Pompėjos šventovę

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas draugiškai sveikinasi su jį pasitikusiais Pompėjos maldininkais

Palaimintasis Bartolas Longas (1841-1926)

Pompėjos Dievo Motinos Rožinio Karalienės paveikslas

Atsivertimas paskatino dideliems darbams

Spalio mėnesį, kuris  Katalikų Bažnyčioje tradiciškai yra skirtas Rožinio maldai, popiežius Benediktas XVI aplankė Pompėją, kurioje XIX amžiaus antrojoje pusėje buvo pastatyta viena didžiausių Italijos Dievo Motinos šventovių, dedikuota Švč. Mergelei Marijai Rožinio karalienei. (Pompėja garsi dar ir tuo, kad 79-aisiais metais buvo palaidota išsiveržusio Vezuvijaus ugnikalnio. Dabar archeologų atkastus miesto griuvėsius kasmet aplanko milijonai turistų.)

Pompėjos Dievo Motinos šventovę įkūrė palaimintasis Bartolas Longas (1841-1926), jaunas Neapolio advokatas, kuris iki atsivertimo buvo radikalus Bažnyčios kritikas, netgi priklausė okultistų sektai. Pasakojama, kad XIX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje vaikštinėdamas netoli Pompėjos jis išgirdo Švč. Mergelės Marijos balsą, raginusį siekti išganymo per Rožinio maldos skleidimą.

B. Longo ir kitų aukotojų dosnumo pastangomis Pompėjoje 1876 metais buvo pastatyta Rožinio karalienės bazilika, kuri yra ir malonėmis garsus Dievo Motinos atvaizdas. Patį B. Longą popiežius Jonas Paulius II beatifikavo 1980 metais, pavadindamas jį „Rožinio apaštalu“. Šventasis Tėvas aplankė Pompėjos šventovę 2003 metais, jos 125-ųjų dedikavimo metinių proga.

„Eidamas Dievo tarno Jono Pauliaus II pėdomis, šiandien atvykau į Pompėją kaip piligrimas kartu su jumis atiduoti pagarbą Švč. Mergelei Marijai, Rožinio karalienei“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI spalio 19 dieną aukojamų šv. Mišių homilijoje aikštėn prie šventovės susirinkusiai 50 tūkstančių maldininkų miniai. Šventasis Tėvas taip pat pažymėjo, kad šiuo pastoraciniu vizitu jis norėjo Dievo Motinos globai patikėti Vatikane vykstančią Biblijai skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją.

Popiežius atkreipė dėmesį į faktą, kad palaimintojo B. Longo atsivertimas panašus į šv. Pauliaus, kuris prieš du tūkstančius metų „iš Bažnyčios persekiotojo tapo apaštalu“. Iki to B. Longas buvo karingas antiklerikalas, nutolęs nuo krikščionių tikėjimo, dalyvavo spiritizmo bei satanistų apeigose. „Savo asmeniniu atsivertimu jis pateikė liudijimą tokios didžiosios dvasinės jėgos, kuri perkeičia mus iš vidaus, leisdama atlikti didžius darbus pagal Dievo planą“, – teigė Benediktas XVI.

Popiežius pažymėjo, kad Pompėjos Dievo Motinos šventovė yra žinoma savo socialinėmis struktūromis – čia įsteigti centrai beglobiams gatvės vaikams, narkomanams ir alkoholikams bei skurde gyvenančioms netekėjusioms motinoms. Taigi „Pompėja yra pavyzdys, kaip tikėjimas padeda įveikti žmogaus problemas, ugdo artimo meilę ir skatina atsirasti tokius apaštalus, kurie atsiduoda silpnųjų ir vargstančiųjų tarnystei“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad Kristaus išpažinėjai ir Marijos garbintojai neturi užmiršti tų, kurie kenčia, serga, yra nusenę ar vieniši. Kaip tik čia, Pompėjoje, per išplėtotą socialinę veiklą galima įsitikinti, jog „Dievo ir artimo meilė yra neatskiriama“. Dievo Motinos šventovėje šeimos gali išsaugoti ar sustiprinti savo meilės saitus, kurie palaiko jų vieningumą.

Pasaulinė misijų diena

Po šv. Mišių prieš pradėdamas kalbėti šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldą, popiežius Benediktas XVI priminė, kad spalio 19-ąją, sekmadienį, Katalikų Bažnyčia jau 82-ą kartą celebruoja Pasaulinę misijų dieną. Šiais šv. Pauliui skirtais jubiliejiniais metais verta priminti Tautų apaštalo žodžius: „vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16), kuriais turėtų sekti kiekvienas krikščionis, praktine veikla ar malda prisidedantis prie misijų skatinimo. „Šį spalį – Misijų ir Rožinio – mėnesį tikinčiųjų ir daug bendruomenių šventąjį Rožinį kalba už misionierius ir evangelizaciją, – džiaugėsi Šventasis Tėvas. – Tai suteikia progą man dar kartą priminti, kad malda yra kiekvieno iš mūsų pirmoji misijinė pareiga. Juk tik per maldą tiesiamas kelias  Evangelijai, tik per maldą atveriamos širdys Dievo slėpiniui ir sielos parengiamos priimti išganymo Žodį“.

Pasaulinei misijų dienai popiežius Benediktas XVI skyrė savo kreipimąsi „Jėzaus Kristaus tarnai ir apaštalai“, kuriame aptarė poreikį skelbti Evangeliją šių dienų pasauliui. „Žmonija kenčia, laukia tikro išlaisvinimo, laukia naujo ir geresnio pasaulio, laukia „atpirkimo“, nurodo kreipimesi Šventasis Tėvas. Dabar susidariusi padėtis (ypač dėl ekologijos ir ekonomikos problemų bei moralinės krizės) yra tokia sunki, kad kelia nerimą dėl žmonių giminės ateities. Dokumente taip pat užsimenama apie skurdą ir konfliktus, kurie slegia milijonus žmonių, kalbama apie diskriminaciją, kartais netgi persekiojimą dėl rasinių, kultūrinių ar netgi religinių priežasčių. Primenami ir „išpuoliai prieš žmogaus gyvybę, įgaunantys įvairias formas ir metodus“.

Popiežius Benediktas XVI pagrįstai kelia klausimą, ar yra viltis ateičiai, ar žmonija iš viso turi ateitį? Toks svarstymas yra suprantamas, kadangi akivaizdu, kad „technologinė pažanga, kuri nėra nukreipta į žmogiškojo orumo palaikymą bei solidarumu grindžiamą vystymąsi, praranda savo kaip vilties faktoriaus potencialą ir didina nesubalansuotumą ir neteisingumus“. Atsakymas tikintiesiems į šiuos klausimus ateina iš Evangelijos: Kristus yra mūsų ateitis. Tautų apaštalas šv. Paulius puikiai suprato, kad tik Kristuje žmonija gali rasti išsigelbėjimą ir viltį.

Šventasis Tėvas savo kreipimesi Pasaulinei misijų dienai pažymi, kad šv. Paulius, vadovaudamasis savo begaline meile Kristui, keliavo senosios Romos imperijos keliais, kaip Evangelijos skelbėjas ir mokytojas, save įvardindamas „pasiuntiniu, surakintu grandinėmis“ (plg. Ef 6, 20). Kontempliuodami šį nepaprastą apaštalo patyrimą ir mes suprantame, „kad misijinė veikla yra atsiliepimas į meilę, kuria Dievas mus myli“. Tai yra dvasinės energijos šaltinis, kuris neša darną, teisingumą ir bendrystę tarp rasių, tautų ir žmonių. Popiežius Benediktas XVI tai tvirtindamas pasiremia savosios enciklikos „Deus Caritas est“ mokymu, kad „Dievas, kuris yra Meilė, veda Bažnyčią į žmonijos pakraščius“, kviesdamas misionierius besąlygiškai skleisti „Kristaus meilę visame pasaulyje“.

Šv. Pauliaus pavyzdžio visuotinumas

Šis evangelizacijos uždavinys Bažnyčiai yra „būtinas ir neatidėliotinas“ nepaisant visų ją užgriuvusių sunkumų, kurių didžiausias turbūt yra pašaukimų kunigystei ir vienuoliniam gyvavimui stygius. Pasiremdamas savo pirmtakų Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II misijiniais paraginimais, Šventasis Tėvas pabrėžia, kad „Kristaus įsakymas evangelizuoti visas tautas visada turi būti prioritetu“. Tai ypač aktualu šiandien, kai daugybė žmonių laukia Evangelijos skelbimo, jausdami didžiulį vilties ir meilės troškulį.

Sekti šv. Pauliaus apaštalo pavyzdžiu popiežius Benediktas XVI visų pirma kviečia „brolius vyskupus“, primindamas, kad „vyskupas yra konsekruotas ne tik savo diecezijai, bet ir viso pasaulio išganymui“. Vyskupo pareiga „padaryti misionieriškai aktyvia visą diecezinę bendruomenę“, kuri noriai ir pagal galimybes galėtų siųsti kunigus bei pasauliečius evangelizacinei tarnystei į pagalbą kitoms vietinėms Bažnyčioms. Kreipdamasis į „brangius kunigus, pirmuosius vyskupų bendradarbius“, Šventasis Tėvas kviečia juos būti „dosniais ganytojais ir entuziastingais evangelistais“. Vyrų ir moterų vienuolijų nariams jis primena, kad jų pašaukimas yra „skelbti Evangeliją kiekvienam“ per nuoseklų Kristaus liudijimą ir radikalų evangelinių vertybių laikymąsi. Tikintieji pasauliečiai, veikdami įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse, irgi yra pašaukti skleisti Evangeliją savo aplinkoje, pateikdami vertingą krikščioniško gyvenimo liudijimą.

Popiežius Benediktas XVI spalio 19 dieną kalbėdamas tikintiesiems Pompėjos Dievo Motinos šventovėje pasidžiaugė, kad Misijų sekmadienį Bažnyčios palaimintaisiais buvo paskelbti Luisas ir Zelija Martenai, šventosios Teresės iš Lizjė tėvai. Tai labai prasminga, kadangi prancūzų šventoji Teresė popiežiaus Pijaus XI buvo paskelbta „misijų globėja“. Sutuoktinių Martenų beatifikacijos proga popiežius Benediktas XVI užsiminė apie tai, kad pavyzdingos krikščionių šeimos galėtų tapti tikromis „pašaukimų misijiniam gyvenimui ugdytojomis“. Tokie buvo ir šv. Teresės tėvai – palaimintieji Luisas ir Zelija Martenai, „skelbę Kristaus evangeliją per savo pavyzdingą santuokinį gyvenimą. (...) Tegul jų maldos tampa džiaugsmo ir vilties šaltiniu visiems tėvams ir visoms šeimoms“, – kalbėjo prieš „Viešpaties Angelas“ maldą popiežius Benediktas XVI. Jis taip pat meldė Pompėjos Dievo Motinos globos 4-ajam Pasauliniam šeimų susitikimui, kuris 2009 metų sausį įvyks Meksikoje.

Rožinio malda – dvasinis „ginklas“

Spalio 19-osios popietę, prieš sugrįždamas į Romą, Šventasis Tėvas Pompėjos šventovėje su piligrimais kalbėjo Rožinį. Iškeldamas šios maldos reikšmę jis sakė: „Ši populiari Marijos malda yra gyvybinga dvasinė priemonė, padedanti ugdyti mūsų artumą su Jėzumi ir mokytis palaimintosios Mergelės mokykloje vykdyti Dievo valią“. Jis priminė, kad Kristaus gyvenimo ir veikos slėpinį kalbant Rožinio maldą išsamiai aptarė Paulius VI savo apaštaliniame paraginime „Marialis Cultus“ ir Jonas Paulius II apaštališkajame laiško „Rosarium Virginis Mariae“.

Ne tik dvasininkai, vienuolijų nariai ir narės, bet visi katalikai yra pašaukti būti tikraisiais Rožinio maldos apaštalais.

Tačiau buvimas Rožinio maldos skleidėju reikalauja asmeniškai išgyventi jo grožį ir patirti dvasinį gylį. Reikia leisti Švč. Mergelei Marijai vadovauti maldoje parodant jos Sūnaus džiaugsmingo, šviesaus, skausmingo ir šlovingo veido kontempliaciją. Kas drauge su Marija medituoja Jėzaus gyvenimo ir veiklos slėpinius, vis labiau panašėja į Jėzų ir Mariją, nepaisant savojo silpnumo ir menkumo jų atžvilgiu. Šventasis Tėvas taip pat pabrėžė tylaus meditavimo ir Šventojo Rašto svarbą Rožinio maldoje.

„Rožinis yra kontempliavimo ir tylos malda“, nors jos žodžių gausa ir daugkartinis „Sveika Marija“ kartojimas atrodytų tam prieštarauja. Tačiau toks kartojimas neišblaško vidinio susitelkimo ir ramybės, panašiai kaip psalmių kalbėjimas Valandų liturgijoje. Net jeigu Rožinis kalbamas didelėse grupėse, jis turi likti kontempliatyvia malda, ko negalima pasiekti be vidinės tylos atmosferos. „Mūsų lūpomis kartojami maldos žodžiai neturi nustelbti mūsų širdyse skambančio Dievo Žodžio“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Jis pabrėžė, kad kiekviena krikščionių malda, o ypač Rožinis, remiasi Šventuoju Raštu. Kiekvienos Rožinio maldos slėpinio pavadinimas pasakomas Biblijos frazėmis. Kiekvieno slėpinio kontempliavimą dažnai palydi atitinkamas Šventojo Rašto skaitymas. „Sveika Marija“ maldos pirmąją dalį irgi sudaro žodžiai, paimti iš Evangelijos. O per „Tėve mūsų“ maldą Rožinį kalbantis asmuo tarsi sūnus, Kristaus pavyzdžiu, kreipiasi į dangiškąjį Tėvą.

Šventasis Tėvas linkėjo, kad Rožinis liktų galingu „dvasiniu ginklu kovoje su blogiu ir smurtu, kovoje už taiką žmonių širdyse, šeimose, visuomenėje ir pasaulyje“.

© 2008 „XXI amžius“