|
Bausmė
Linas ŠALNA
Po beveik visą nepriklausomybės dvidešimtmetį tautą valdančiai ekskomunistų partijai nesėkmingų Seimo rinkimų jos vadams kilo noras nubausti juos nepalaikiusius valstybės piliečius. Visą laiką įvairius pažadus dalijusi neokomunistų viršūnėlė su Kirkilu ir Blinkevičiūte priešakyje staiga praregėjo, kad tiems pažadams įvykdyti trūksta pinigų, todėl sugalvojo prasikaltusiems ant galvų užpilti šalto vandens. Jie pareiškė, kad Sodra jau nepajėgia mokėti užplanuotų pensijų ir vykdyti kitų įsipareigojimų, todėl teks didinti fondui skirtus mokesčius iš darbuotojų ir darbdavio kišenės. Tai, kad toks Vyriausybės planas galutinai nustekens vos išsilaikančias mažas privačias įmones ir atims iš skurstančių piliečių dėl infliacijos ir taip mažėjančius uždirbtus pinigus, ekskomunistams nesvarbu. Svarbu, gerai uždirbs partiniai valdininkai ir seimūnai, kuriems keleriopai padidinti atlyginimus, kaip jau įprasta, per paskutinį sesijos posėdį staiga nuspręs dabartinės sudėties Seimas. Nesvarbu dar ir todėl, kad į Vyriausybės formavimo startą jau susirikiavę rinkimus laimėjusieji dešinieji dideliam neokomunistų džiaugsmui bus tik sukompromituoti. Dėmesin priimant ir komunistams jau įprastą būsimos Vyriausybės atskirų ministrų skabymą pagal gudriai sugalvotas, iš Rusijos spectarnybų viršūnių pamėtėtas planuotes. Gali būti pavartotos ir kitos, realias situacijas atitinkančios užduotys. Kone visuotinai skelbiamas dešiniųjų laimėjimas gali pasirodyti tik fikcija, juo labiau kad tikėti neokomunistų noru perduoti dešiniesiems gelbėti valstybę tikrai sunku: nes valdžios skonis toks saldus kaip nektaras. Juk būdamas valdžioje gali valdyti didžiulius pinigus.
Beje, apie pinigus. Kai kas sako, kad Lietuva yra valdoma ne iš Vilniaus (t. y. Seimo ar Vyriausybės), bet iš Klaipėdos, per kurią eina įvairių krovinių tranzitas ne tiek Lietuvai, kiek Rusijai, Baltarusijai, Ukrainai ir t. t. Iš to tranzito gaunami didžiuliai pinigai, kurių dalyboje garsiai minimos kelių milijonierių (ar milijardierių) pavardės tėra tik viršutinė ledkalnio dalis didžioji dalis tų milijonierių (milijardierių) pavardžių viešai niekur neminima. Tai yra valstybinė paslaptis! Dar daugiau, per Lietuvą tranzuoja didžiuliai pinigai įvairių bendrovių, kompanijų vardu pagal surašytus projektus gautos ES milijardinės lėšos. Kas šias lėšas valdys, ir sprendžia Seimo rinkimai, t.y. valdžios perdalijimo rezultatai vienų ar kitų partijų naudai. Nuo tų rezultatų priklauso, kokia ES lėšų dalis pasiliks Lietuvoje, o kokia keliaus į Rusiją. Aišku, netiesiogiai keliaus per Rusijai palankias laimėjusias partijas ir per konkursus laimėjusias bendroves. Apie didžiulį kai kurių partijų suinteresuotumą galima spręsti pagal rinkimams mestus pinigus ir oficialius, ir neoficialius. Neoficialių pinigų, patekusių į rinkimų karuselę, visuomenė nežino. Visus tuos dalykus apie tranzitinius pinigus, apie ES lėšas, apie rinkimams skirtus neoficialius (juodus) partijų pinigus žino tik VSD. Tačiau visa tai lieka po devyniais VSD užraktais. Kaip ir keleto tūkstančių KGB agentų kartotekos, neperduodamos jau keletą metų paralyžiuotai Liustracijos komisijai. Todėl nelabai aišku, kam dirba VSD. Žinoma tik tiek, kad jau daug metų svarbiausias šios kontoros užsiėmimas yra buvusių disidentų ir jau beišmirštančių Laisvės kovotojų sekimas.
Svarbiausia, kad per politines kovas ir pinigų dalybas pamirštami tie, kurie paaukojo savo gyvybę už laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis, sutelkęs kovai pasipriešinimo sąjūdį, net pusantrų metų gyvenęs vandens užpiltame bunkeryje, dėl to susirgęs ir kentėjęs baisius skausmus, buvo išduotas, suimtas ir perduotas į Maskvos NKVD nagus, ten tardytas net tuometinio sovietinio saugumo vado Berijos ir galiausiai sušaudytas, dabar užmirštas Lietuvoje. Pulkininkas Vitkus-Kazimieraitis, kovai suvienijęs Dainavos krašto ir visos Lietuvos partizanus, žuvęs dar tos kovos pradžioje, pamirštas. Partizanų generolas A. Ramanauskas-Vanagas, išsislapstęs net iki stalinizmo pasmerkimo laikų, išdavikų sekamas, sugautas, kankintas ir nužudytas. Gerai, kad jo nuopelnų tėvynei ir tautai pamiršti neleidžia jo dukra, karžygio tėvo vardu iškovojusi vietą Seime. O kur šimtai ar tūkstančiai vaikinų ir merginų, savo gyvenimą paaukojusių ant laisvės aukuro, žuvusių Lietuvos kaimuose ar miškuose, kentėjusių Rusijos lageriuose, mirusių nuo džiovos ir kitų tuomet nepagydomų ligų?! Visuotiniuose sąmyšio laikuose jie yra pamiršti ir politikų, ir visuomenės. Jų palaikus, kapus suranda ir pagerbia tik artimiausi giminės kitiems jų kova nesvarbi ir netgi niekinė.
Kad ir kaip būtų gaila, ir vadinamosios dešiniosios partijos tik pasinaudoja patriotinių nuostatų besilaikančių piliečių balsais, bet visiškai nepaiso žuvusiųjų už tautos laisvę ir nepriklausomybę atminimo. Net į savo partijas jų vadai vengia priimti patriotiškai nusiteikusius žmones, juo labiau įtraukti juos į rinkimų sąrašus. Argi tai nėra svarbu mūsų tėvynės atsinaujinimui, prisikėlimui? Tuo tarpu su išrinkta šoumenų partija sudaroma garsi valstybės rekonstrukcijos ar kitaip pavadinta koalicija. Taigi kada atgims mūsų tauta? Kada atsinaujins mūsų politikai? Partijos neatsinaujina todėl, kad praranda bet kokią ideologiją. Neseniai Europos Komisijos komisarė D. Grybauskaitė labai taikliai apibūdino mūsų politikus: iš (politinių partijų) ideologijos teliko tik skuteliai. Iš tiesų kai kada nesuprasi, kuo skiriasi dešinieji ir kairieji. Gal tik tuo, kad kairieji gudresni ir klastingesni, todėl valdo ir ekonomiką, ir dvasią, ir žmones. Ir vėl kiti eurokomisarės žodžiai: mūsų politikams svarbu tik politinės batalijos, bet nesvarbi Lietuva. Negalima absoliutinti EK narės nuomonės, bet tenka pastebėti, kad minėtas apibūdinimas yra būdingas ir tiems politikams, kurie koaliciją pasiryžę sudaryti su bet kuo, kad tik būtų valdžioje, net ir rizikuojant įlįsti į gudriai paspęstus spąstus. Ar pasikeis kas nors Lietuvos miestų užmirštuose rajonuose, ar pasikeis kaimuose? Vargu. Taigi kur mes einame?..
Kai kurie XXI amžiaus skaitytojai (bet dažniau žinantys laikraštį tik iš pavadinimo) reiškia nepasitenkinimą publikuotais P. Gražulio straipsniais, taip pat dviejų XXI amžiaus redakcijos darbuotojų kandidatavimu į Seimą. Jie apkaltinti neva parsidavę už pinigus ir pan. Dauguma skaitytojų čia neįžvelgė nieko stebėtino, netgi sveikino tokį sprendimą, tačiau kai kurie skleidžia neapykantos pilnus gandus, kiršina skaitytojus ir dorus žmones. Reikėtų žinoti, kad kiekvienas subrendęs žmogus pats sprendžia savo likimą, pats daro vienokius ar kitokius žingsnius ir tik jis yra už save atsakingas. Gal tokie ultrapatriotai galvoja, jog reikėjo eiti su Valinsko klo(u)nų partija? Juo labiau kad ji, kurį laiką piktinusi dešiniuosius vadus, staiga tapo gera ir priimtina jai jau žadama vieta Tėvynės sąjungos kuriamoje koalicijoje. O gal reikėjo eiti su Prunskienės valstiečiais ar Brazausko-Kirkilo socialdemokratais? Iš kitos pusės, reikia suprasti, kad kol XXI amžius nėra kam nors įsipareigojęs, tol jis laisvas spausdinti tai, kas padeda mažinti laikraščio finansines skolas. Laikraščiui papildomos lėšos yra labai reikalingos kiekvienais metais mes negauname net 100 000 litų mums būtinų pajamų. Tą turi suprasti kiekvienas nuo tuščių žodžių ar pagraudenimų laikraštis neišsilaikys. O tai, kad Gražulio straipsniai pasirodė prieš pat rinkimus ar net paskutinę agitacijos dieną, neturėtų labai kuo stebinti: rinkimų kampanijos metu vyksta politinė kova ir kai kurios partijos, nesinaudodamos laikraščio teikiama tribūna, vengdamos jo, nukenčia tokie tos kovos dėsniai. Bet toks yra jų pačių sprendimas. Mūsų laikraštis vadovaujasi patriotinėmis nuostatomis ir turbūt žymiai skaudžiau ir giliau išgyvename dėl tėvynės likimo, nei kai kurios partijos, siekiančios, pavyzdžiui, tik pasinaudoti patriotiškai nusiteikusių piliečių balsais ir patekti į Seimą, o tada, nepaisant jokios ideologijos, bendradarbiauti su Lietuvos okupantų talkininkais bolševikais, pasivadinusiais socialdemokratais, paksistais, uspaskichiniais ar pan. Užuot nepagarbiai kaltinus savuosius, reikėtų įdėmiau pažiūrėti į tai, kaip šių draugų valdoma Vyriausybė prieš rinkimus mus visus žiauriai apgaudinėjo nuo visuomenės slėpė didžiulę valstybės skolą, siekiančią net 30 milijardų litų. Stenkimės įžiūrėti priešų klastą, o ne pulti ir įžeidinėti savuosius.
© 2008 XXI amžius
|