|
Laisvės kovotojai ir visi Lietuvos patriotai!
Kreipiuosi į iškankintą tėvynę ir jus mylinčia širdimi. Dar neužmirštos praeities ašaros, kančios ir mirtys, bet ir vėl atėjo tragiškos rinkimų dienos. Verda politinės aistros, intrigos ir papirkinėjimai. Už Judo grašius parduodama sąžinė, Dievas, Bažnyčia ir tėvynė. Kur eina Lietuva? Nejaugi į galutinę pražūtį? Kiek padaryta Lietuvoje politinių klaidų! O jos apmokamos, kaip liudija mūsų dienų patirtis, ašaromis, kančia ir, dažnai, vergija.
Man atrodo, nors negaliu remtis vien savo asmenine patirtimi, nes esu kunigas rezidentas, prieš daug metų nustumtas už gyvenimo borto, bet tai Dievo bausmė. Per okupaciją įvykdyti baisūs nusikaltimai, o kaltų iki šiol nėra ir jie nenubausti. Lietuva tikriausiai vienintelė šalis pasaulyje, kur padaryta tiek daug baisių nusikaltimų, o kaltininkų nėra. Nė vienas kolaborantas nepripažino savo nusikaltimų ir nepaprašė dovanoti. O nauji mūsų dienų kolaborantai parduoda svetimiesiems Lietuvą už Judo grašius. O Maskva artimajam užsieniui pinigų negaili jau baigia supirkti žemes, namus miestuose ir Lietuvą pavergti. Ir nauji pavergėjai juokiasi, kad tautiečiai panikuoja. Juk, anot jų, šaligatviai ir gatvės dar neprivatizuotos. Blogio imperijos pavojus kasdien darosi grėsmingesnis. O mes dar vis miegame arba skėsčiojame rankomis, kad nieko negalime padaryti.
Skaitau negausius dešiniųjų laikraščius. Ir XXI amžiuje perskaičiau du P. Gražulio straipsnius Kas yra 5-oji kolona Lietuvoje (2008 10 08) ir Ar kiršinimo politika nekelia grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui (2008 10 10), Rinkimai mūsų išbandymas (E. Šiugždos interviu, 2008 10 01), J. ir P. Balčiūnų informatyvų straipsnį (2008 10 15).
Kviečiu visus paskaityti šiuos straipsnius ir pasidalyti savo širdgėla su vienminčiais. Manau, kad galėsiu bent trumpai atsakyti visiems šiuo straipsniu. Per paskutinį surašymą Lietuvoje katalikais prisipažino 79 proc. žmonių tik vienu procentu mažiau negu Pirmosios respublikos metais. O atėjo balsuoti mažiau nei pusė visų turinčiųjų rinkimo teisę. Ir didelė dalis atėjusiųjų balsavo už įvairius atėjūnus, avantiūristus ir juokdarius. O kiek iš jų buvo katalikų? Nejaugi katalikai užmiršo, kad juos balsuoti įpareigoja Antrasis didysis artimo meilės įsakymas? Naujajame Testamente aiškiai pasakyta: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antras panašus į jį mylėk savo artimą kaip save patį. Šiais dviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir Pranašai (Mt 22, 37 - 40), apie meilės reikšmę kalba ir šv. Jonas, ir šv. Paulius. Šv. Jonas pirmame savo laiške rašo: Jei kas sakytų: Aš myliu Dievą, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato (1 Jn 4, 20). Mūsų dienų gyvenimo patirtis rodo, kad be dirigento nėra choro ar orkestro. Bet dar blogiau, sakyčiau, netgi tragiška yra tai, kad mums iš Maskvos diriguoja įvairūs avantiūristai, mesijai ar užangažuoti juokdariai, kurie ilgus metus nebaudžiami tyčiojasi iš Lietuvos ir patriotų.
Pirmosios respublikos sūnūs ir dukros, nepasiruošę ir neturėdami gerų ginklų, o kartais ir nemokėdami jais naudotis, išėjo ginti tėvynės ir paguldė savo jaunas galvas ant Laisvės aukuro. Jie žinojo Evangelijos žodžius: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 13, 13). Jie mirė, kad mes gyventume. Kiek buvo didvyriškumo, kiek sudėta aukų ant Tėvynės laisvės aukuro! O mūsų sumaterialėjusi visuomenė užmiršo laisvės kovas. Jaunimas tiki į krepšinį, o suaugę į pinigą. Atminkite seną istorinę tiesą: Tas laisvės nevertas, kas negina jos. Neprekiaukime savo brolių ir sesių laisvės kovotojų krauju!
Paskutiniai rinkimai parodė, kad katalikai Lietuvoje arba nežino, arba nenori žinoti apie artimo meilę ir nenori tos dorybės praktikuoti. Ir kiek kunigų, baigusių aukštuosius mokslus užsienyje, žinančių šiuolaikinę teologiją ir mokančių užsienio kalbą ar net kelias, nusišalina nuo pastoracijos ir nuo gyvenimo, nemoko savo brolių, klystančių paprasčiausiuose dalykuose. Ir, rodos, kam jiems buvo duodamos stipendijos ir eikvojamas brangus laikas užsieniuose. Argi netragiška: Lietuvos katalikai nebelaiko nuodėme balsuoti už Dievo priešus?! Juk balsuodami už Dievo priešus, patys tampa Dievo priešais ir velnio sąjungininkais. Panašių nusikaltimų nebelaiko nuodėme, nebesako per išpažintį ir šventvagiškai priima Šventąją Komuniją. Galima ir reikia už juos melstis, prašant atgailos malonės.
Nuo 1980 metų rublis pradėjo atakuoti Bažnyčią ir kai kurie kunigai kapituliavo. Šiuo metu tapo dar tragiškiau: kunigai kviečia buvusius bolševikų vadovus, persekiojusius ar kankinusius tikinčiuosius, į pirmuosius bažnyčios suolus ir viešai giria nusikaltėlius už jų paramą bažnyčiai, ragina už šiuos geradarius balsuoti, nes jie daug padėjo bažnyčiai, uždengė bažnyčios stogą, padėjo nupirkti vargonus. O tie geradariai vagia iš valstybės iždo ir vogtais pinigais šelpia bažnyčias. Reikia prisiminti, jog, pagal ir valstybės, ir Dievo įsakymus, kas vogtais pinigais dalijasi, tas ir pats tampa vagis. Be to, jie dalija pinigus kunigams ne iš meilės Dievui, bet norėdami išsilaikyti valdžioje ir toliau engti žmones, kuriuos vadina runkeliais. Jie įsitikinę, kad už pinigus galima nupirkti kiekvieną. Taigi tokia dalies kunigų politika piktina tikinčiuosius ir griauna Bažnyčios dabartį ir ateitį. Kristus varė iš Bažnyčios perkančius ir parduodančius. Tikintieji tokiais kunigų veiksmais piktinasi ir pamažu šalinasi iš Bažnyčios.
Kunigai ir pasauliečiai, kurie daro sandėrį su bolševikais, paniekina tuos 114 tūkstančių, kurie yra įrašyti į Lietuvos kankinių sąrašą. Paniekina arkivyskupus Teofilį Matulionį ir Mečislovą Reinį, sušaudytą Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių, vyskupą Pranciškų Ramanauską, ilgą metą vidaus tremtyje kankintus kardinolą Vincentą Sladkevičių ir arkivyskupą Julijoną Steponavičių ir per 300 kunigų, iš kurių tik dalis suluošinti grįžo į tėvynę. Paniekino ir visus, kurie kalėjo už tėvynės laisvę. Visi, kurie darė ir daro nusikaltimą, anksčiau ar vėliau turės atsakyti ir prieš Dievą, ir prieš Dievo teismą!
Tikintieji nusivylę ir vyskupų laiškais, kurie rašomi abstrakčia forma, neturi ryšio su gyvenimu. Negali būti visos partijos lygios: ir tos, kurios žudė ir žudo, ir tos, kurios kad ir pavėluotai, stengiasi žmonėms padėti. Kaip žmonės gali iš šimtų kandidatų išsirinkti geriausius? Žmonėms reikia konkrečių nurodymų. Reikia nurodyti, kad kunigai netarnautų per rinkimus visiems kairiesiems, kad ir kaip jie save vadintų. Ne vienas kunigas, norėdamas būti populiarus, kvietė žmones atleisti, dovanoti. O nepasakė kairiesiems, kad reikia atgailauti ir tik tada prašyti atleidimo. Daugelis abejingi tautos kančioms!
Nors padaryti milžiniški nuostoliai ir nusikaltimai Lietuvoje, bet už savo nusikaltimus nenukentėjo nė vienas kagėbistas, tardytojas, teisėjas ar prokuroras. Taigi šiuo atžvilgiu Lietuvą buvo net labai katalikiška. O kaip kairieji atsidėkojo tautai, kuri buvo 50 metų kankinama ir žudoma ir kuri jiems atleido? Reikia priminti ir bolševikams, kaip jie atsilygino katalikams už jų atlaidumą. Lietuvoje daromi baisūs nusikaltimai, bet nėra nusikaltėlių. O jei nusikaltėlį pavadinsime nusikaltėliu, jis paduos į teismą ir pareikalaus atlyginti už garbę 10 000 litų, nors visi žino, kad nusikaltėliai ir budeliai garbę prarado prieš pradėdami nusikaltėlio kelią.
Ir štai paskutinis Seimo sprendimas yra geriausias įrodymas, kad jie apie garbę turi tik tokį supratimą, kaip ožys apie daržininkystę. Palikdami šią Seimo kadenciją vadinantieji save tautos atstovais pripažino kagėbistams darbo stažą stažą už ašaras, kraują ir žudynes. Sakykite, ar galima taip pasityčioti iš visų komunistų aukų?! Aukų, sudėtų ant tėvynės laisvės aukuro? Inteligentai, kunigai tyli, o žmonės, nepažindami nusikaltėlių (ar galima pažinti iš didelių sąrašų?) juos renka į naująjį Seimą. O juk pasakyta katekizme: nemokantį pamokyk, abejojančiam patark...
Visi esame nusikaltę: vieni prie blogį darančių prisidėdami, o kiti nekovodami su blogiu.
Paliesiu ir antrąją skausmingą temą. Dalis tikinčiųjų reiškia savo nerimą, kad XXI amžiaus redaktorius balotiravosi LSDS sąrašuose (buv. Stepono Kairio partija), o rinkimų agitacijos metu patalpino du užsakomuosius Petro Gražulio straipsnius. Iš tikrųjų P. Gražulio straipsnių nereikėjo spausdinti juk jis padėjo griauti LKD partiją. Pradėjo šitą partiją griauti ir Petkus, ir Klumbys, ir Algirdas Saudargas, prisidėjo dr. Kazys Bobelis, ir kiti modernistai. Kodėl buvo griaunama ši partija? Maskvai nepatiko ši sena ir krikščioniška partija. Vėliau P. Gražulis puikiai įsitaisė po Šatrijos sijonu, o dabar nubėgo pas R. Paksą. Džiaugėsi, kad kelis kartus laimėjo rinkimus vienmandatėje Gargždų apygardoje keikdamas konservatorius. Keiksmai nepritinka krikščioniui demokratui. Kiti mano, kad jam padėjo Maskva, kuri suinteresuota kelti sąmyšį ir atskiruose protuose, ir valstybėje. Į P. Gražulio straipsnius XXI amžiuje atsakė prof. V. Landsbergis. Paskaitykite.
XXI amžiaus redaktorių gerai pažįstu iš sovietinių laikų, iš Viduklės atvažiuodavo atlikti rekolekcijų. Manau, kad jis šį žingsnį padarė ne iš blogos valios, bet norėdamas padėti finansiškai XXI amžiui. Jau seniai šis laikraštis užkliūdavo dėl išsamių politinių komentarų ir straipsnių iš partizaninės pasipriešinimo istorijos. Bet apie tai, ar tokios publikacijos buvo ir yra naudingos bei reikalingos, sprendžia skaitytojas. Klysti yra žmogiška, tvirtina senieji romėnai. Pasilikti klaidoje yra velniška. Reikia tikėtis, kad XXI amžiaus redaktorius pripažįsta savo klaidą. Dovanoti už klaidą krikščioniška ir protinga. O svarbiausia būtina išsaugoti XXI amžių! Be jo mes, katalikai, neteksime ir paskutinio orientyro į Lietuvą ir pasaulį. Ideologinėje kovoje spauda nepamainoma! O iš klaidos būtų pasimokyta ateičiai.
Maldaukime Dievo pagalbos mūsų Tėvynei, nes Dievui, kaip teigia Šventasis Raštas, nėra negalimų dalykų.
Mons. Alfonsas Svarinskas
Vilnius
© 2008 XXI amžius
|