|
Pasauliečio žodelis dvasininkams
Prieš šv. Mišias tariame Atgailos akto žodžius ...nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Nors apsileidimai minimi trečioje vietoje, tačiau per juos dažnai nusidedama mintimis ir žodžiais iš aplaidumo leidžiamės į nuodėmingas mintis, tariame nuodėmingus žodžius. Per aplaidumą krikščionis nusideda dvigubai: pasitraukia nuo gėrio, kurį galėjo padaryti, ir užleidžia vietą blogiui.
Dvasininko ganytojo aplaidumas sielovadoje yra itin nuodėmingas, nes neatlikdamas savo priedermės užsikrauna savo avelių nuodėmių naštą. Kas pasakyta, liečia ir dvasiškių nesikišimo į politiką reikalą.
Politika, glaustai tariant, yra valstybės reikalų tvarkymas. Blogai supranta nesikišimo į politiką reikalą tie dvasiškiai, kurie sako, kad demokratinėje valstybėje Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Iš tikrųjų demokratinėje, ypač krikščioniškoje, valstybėje nei pasauliečiai tikintieji, nei dvasininkai, nei visa tikinčiųjų bendruomenė nėra atskirta nuo valstybės. Atskirtas nuo valstybės yra tik Bažnyčios valdymas. Kad ir kaip šalintųsi politikos dvasiškis, jis per sielovados veiklą ugdo dorą valstybės pilietį dalyvauja politikoje, nes tik doras pilietis gali deramai kurti ir tvirtinti valstybę. Atsigręžę į praeitį, matysime iškilius dvasininkus M. Krupavičių, Maironį, Vaižgantą, J. Staugaitį, V. Mironą, kurie ne tik nesitraukė į politikos šešėlį, bet buvo aktyvūs jos dalyviai. Pats popiežius Jonas Paulius II tvirtino, kad krikščioniškoje valstybėje Bažnyčia privalo teikti institucinę paramą valstybei. Ar pakankama Bažnyčios institucinė parama valstybei Lietuvoje?
Kai vienam kunigui priekaištavau, kad valstybinės šventės proga jos neminėjo, jis atsakė, kad jo politika yra Tėve mūsų. Paklaustas, ar kunigas yra Lietuvos pilietis, jis suprato klystąs. Ne vien šis eilinio kunigo atvejis charakterizuoja Lietuvos Bažnyčios vangumą Evangeliją susieti su valstybe, tokių pastangų nesulaukia tikintieji ir iš paties kardinolo. Tačiau pasitaiko atvejų, kai dvasininkai įsipainioja į politiką, kaip maskuotą veikimą. Žinome, kad partinė veikla taip pat yra politinė veikla, tačiau ji dėl vienašališkos ideologijos ribojama mokyklose, kariuomenėje, valstybinėse institucijose, žinoma, turi būti ribojama ir bažnyčiose. Tačiau...
Prieš rinkimus į Seimą dažniau pamatome įvairių partijų veikėjus nuolankiai klūpančius prieš altorių, dosniai viešai ir neviešai materialiai remiančius konkrečią bažnyčią (savo rinkimų apygardoje), maloniai bendraujančius su kunigais bei tikinčiaisiais. Dėl nepakankamos tikinčiųjų paramos, dėl nepriteklių bažnyčių administratoriai kartais nuklysta į politikavimą partinę propagandą. Antai MolėtųŠvenčionių apygardoje pastebėta (Molėtai, Alanta, Pabradė), kad Valstiečių liaudininkų partijos vadovė Kazimira Prunskienė ne tik prieš altorių, bet ir prieš dvasininkus panūdo lankstytis. Ir ką gi? Parapijiečiai iš dvasiškių išgirdo kandidatę į Seimą maloninančius žodžius. O tai yra politikavimas, partinė propaganda.
Ne pamokslavimo dėlei kaip pasaulietis priekaištauju dvasininkams. Valstybėje dedasi labai negeri dalykai (moralinis nuosmukis, girtavimas, ištvirkavimas, kyšininkavimas, žudymai ir nusižudymai), dėl kurių didelė kaltė tenka valstybės reikalų tvarkytojams politikams. Jei į politiką eina asmenys per populistinę propagandą, reikia padėtį pajusti, susivokti, atsiriboti nuo tokių politikų, nes jiems pakliuvus į valdžias padėtis gali dar blogėti. Dvasininkų abejingumas arba apsileidimas tokiais atvejais prilygsta paminėtam dvigubam nusidėjimui.
Algimantas Zolubas
© 2008 XXI amžius
|