|
Minkštojo prisikėlimiečių projekto vaidmuo
Nieko netikėto ar nuostabaus neįvyko, kai centro dešinės politinių jėgų pastangos ir išsami, motyvuota programa, paremta vertybėmis, veiklos nuostatais ir principais, vidaus ir užsienio politikos gairėmis, apimančiomis valstybės nacionalinio saugumo, tautinės tapatybės sergėjimo, švietimo, ekonomikos, socialinės sferos ir kitas aktualias valstybės gyvenimo sritis, pelnė didžiausią rinkėjų pripažinimą.
Tačiau tuo, kad rinkimų išvakarėse įkuriamos naujos partijos, taip pat stebėtis nereikėtų. Artimojo užsienio spectarnybos tradiciškai visada parengia naujų minkštųjų projektų Lietuvoje kitaip dar nėra buvę. Atitinkamai padirbėjus pastarieji projektai gali padėti pasiekti imperinių tikslų ne blogiau nei tankų divizijos.
Yra pagrindo manyti, kad artimojo užsienio spectarnybos rinkimams į Lietuvos Seimą parengė minkštąjį projektą. Jo rengėjams galima tik pavydėti. Artėjant rinkimams sukuriama partija be jokios programos ir be ideologijos. Vietoj programos pateikiamas bendrų žinomų ir vienaip ar kitaip kartojamų frazių rinkinėlis. Politinėje veikloje nei lyderis, nei jo artimiausia aplinka aktyviai niekada nesireiškė. Valstybės valdymo patirties nei nacionalinio saugumo stiprinimo, nei švietimo ar pilietinio ugdymo, nei teisinėje, nei finansinėje, nei vadybos, nei savivaldos, nei pramonės, nei žemės ūkio srityse nėra. Tačiau lyderio populiarumas pramogų verslo erdvėje didžiulis. Stebėtina sėkmė rinkimuose iškalbinga ir prašosi paaiškinama.
Ar ne todėl minkštojo projekto rengėjai ieškojo populiaraus visuomenės veikėjo į lyderius ir rado tokį, gerai pažįstamą plačiajai publikai iš TV ekrano, kuris nekritiškam rinkėjui gali būti labiausiai priimtinas? Pretenzingas ir partijos pavadinimas, netiesiogiai teigiantis, kad Lietuva 18 metų miegojo, beje, kartu su ką tik nubudusiais žadintojais, dabar raginančiais tebemiegančius ne savo žodžiais, o skoliniu pabudome ir kelkimės. Prieš Seimo rinkimus nubudusių iškiliausiųjų vardų, aktyviai veikusių Sąjūdžio aušroje, kai Lietuvoje dainavo pati didžiausioji XX amžiaus revoliucija, istorinė atmintis, atrodo, neužfiksavo.
Šios partijos atsiradimas ir stebėtinai sėkmingas startas pakartotinai išryškina seną, skaudžią tiesą atsikūrusioje Lietuvos valstybėje per 18 Nepriklausomybės metų nuosekliai ir rimtai nebuvo rūpintasi pilietinės savimonės ugdymu. Brandžios demokratijos šalyse proginių partijų priešrinkiminis daigynas neįmanomas iš principo. Šįmet rinkimuose dalyvavo 16 partijų, o būdavo pretenduojančių ir per tris dešimtis. Proginės partijos nusiurbia dalį rinkėjų balsų. Artimojo užsienio spectarnybos, kuruojančios mūsų šalį, prieš rinkimus visada rūpindavosi, kad gelbėtojų netrūktų, kad proginių partijėlių rastųsi kuo daugiau.
Susidaro įspūdis, kad tvarkiečių ir darbiečių grubieji projektai savo laiku startavo sėkmingai, sukeldami visuomenėje ilgalaikę sumaištį, bet nė vienas nepasiekė užbrėžto tikslo, nors politiniame spektre įsitvirtino. Darbiečių lyderis rūpinasi leidimu išvykti į Maskvą, tikriausiai konsultacijų, ką daryti toliau.
Posovietinėje visuomenėje vargu ar gali būti kitaip. Chirurginių operacijų valstybės atsikūrimo pradžioje nebuvo imtasi, štai kodėl visuomenės pilietinė branda iki šiol nėra pakankama. Centro dešiniosioms jėgoms tenka atsakingas uždavinys išplėsti ir įtvirtinti rinkimuose pasiektą rezultatą antrajame balsavimo ture.
Edmundas SIMANAITIS
© 2008 XXI amžius
|