|
Už valstybės rūpestį savais žmonėmis
Prieš rinkimus, kai miestai ir miesteliai pasipuošė įvairiaspalviais partijų ir kandidatų plakatais, tarp jų sušmėžavo ir socialdemokratų plakatai su šūkiu Už valstybės rūpestį žmonėmis. Gražus ir socialdemokratiškas šūkis, rodos, nieko neprikiši, tačiau ar jis teisingas? Tuo galima įsitikinti apžvelgus ketverių metų socialdemokratų vyriausybės nuveiktus ir nenuveiktus darbus. Šiame straipsnyje nenagrinėsiu Lietuvos politikų ir ES komisarų ginčų, Kirkilo ir Grybauskaitės rietenų ar kitų socialdemokratų avantiūrų, kurios nėra tiesiogiai susijusios su paprasto piliečio gerove. Tačiau paliesiu tuos aspektus, kurie itin skaudžiai atsiliepė paprastam žmogui.
Visų pirma socdemai su savo sveikatos apsaugos ministru apsižiūrėjo tobulindami medicinos paslaugų prieinamumą. Šiuo metu senjorai, sulaukę 65 metų, automatiškai praranda teisę į nemokamas medicinos paslaugas vėžinių susirgimų prevenciją, širdies ir kraujagyslių ligų profilaktiką, cholesterolio tyrimą. Net eidamas tirtis kraujo senjoras iš savo apverktinai kuklios pensijos turi atskaičiuoti apie 30-40 litų. Kodėl buvo palaimintas toks genocidinis įstatymas? Anot sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnų, toks įstatymas buvo priimtas tam, kad būtų sutaupytos lėšos. Liūdna, kad socialdemokratų vyriausybė ėmė taupyti vargingiausio sluoksnio sąskaita. Nejaugi vyresnio amžiaus žmonės, savo rankomis kūrę Lietuvą ir lieję prakaitą, neužsidirbo nemokamų medicinos paslaugų?
Kitas socialdemokratiškas rūpestis žmogumi skaudžiai atsiliepė tiems piliečiams, kurie įsigijo nekilnojamojo turto. Nesugebėjusi įvesti nekilnojamojo turto mokesčio vyriausybė sudarė šiltnamio sąlygas spekuliantams, kurie išpūtė nekilnojamojo turto kainų burbulą ir nuskurdino kitus piliečius. Spekuliantų dėka sukilus nekilnojamojo turto kainoms dalis gyventojų, neįstengdami nusipirkti būsto, išvažiavo lenkti nugarų į užsienį, kiti ėmė paskolas iš bankų ir tapo jų įkaitais trisdešimčiai ar net keturiasdešimčiai metų. Šioje vietoje galima įžiūrėti labai paprastą pasipelnymo schemutę: vyriausybė spekuliantai bankai. Schemos veikimo principas toks: vyriausybė pasyviai stebi spekuliantų siautėjimą ir nesiima jokių priemonių jį sustabdyti. Spekuliantai, sukėlę nekilnojamojo turto kainas, piliečius įklampina į ilgalaikes bankų paskolas, o bankai savo ruožtu užsitikrina gerą ir ilgalaikį pelną iš palūkanų. Taigi iš būstą perkančio piliečio pasipinigauja net du subjektai. Jeigu Kirkilo liokajai būtų turėję daugiau politinės valios ir įvedę nekilnojamojo turto mokestį, tai šiandien dalis piliečių kažin ar būtų ėmę paskolas iš bankų, o kita dalis piliečių, paėmusių paskolas, kur kas trumpesnį laiką būtų buvę su banko pavadėliu.
Pats didžiausias socialdemokratiškas rūpinimasis piliečiais pasireiškė per energijos tiekimą. Lietuva dujas gauna iš užsienio tiekėjų per tarpininkes, kurios už perparduotas dujas pasiima beveik trigubą pelną. Dujotekanos bendrovė gamtines dujas tiekia tik laisviesiems vartotojams šilumos gamintojams ir pramonės įmonėms, kaip antai Vilniaus energijai, Klaipėdos energijai, Šiaulių energijai, Panevėžio energijai, Ukmergės energijai, Jonavos šilumos tinklams bei kt. Tačiau Kirkilo vyriausybė net nebando pažaboti visagalių tarpininkių, atvirkščiai pernai iš anksto imta trimituoti, kad dujos brangs net iki 300 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Kai Kirkilo pranašystės pasiekė Gazpromo vadų ausis, pastarieji nustebę paklausė: Iš kur tokios žinios? Taigi, akivaizdu, kaip gerasis dėdė Gediminas rūpinasi piliečiais, pratindamas juos prie didėjančių kainų už dujas ir prie astronominių kainų už šildymą ir karštą vandenį. Tik mūsų vyriausybės galva pamiršo pasakyti, kad tie surinkti pinigėliai keliaus ne dujų išgavėjams, bet perpardavinėtojams, kurie susibėgę J. Pinskaus pirtelėje parūpino G. Kirkilui karalaičio sostą. A. Račas taikliai pastebėjo, kad ne Kirkilas, bet Gazpromas ėmė ginti Lietuvos piliečius nuo kainų šoko terapijos.
Štai taip socialdemokratai su savo vadu įgyvendino ir dar žada po ateinančių rinkimų įgyvendinti šūkį Už valstybės rūpestį žmogumi vienus greičiau nukaršinti, kad mažiau reikėtų mokėti pensijų ir kitų socialinių išmokų, o kitus prispausti didesniais mokesčiais už šildymą ir karštą vandenį.
Šį socialdemokratų rūpinimosi sąrašą dar būtų galima tęsti pakanka prisiminti, kaip Kirkilas rūpinosi mokytojais, avantiūrinį LEO LT projektą, kuris yra įgyvendinamas praktiškai vien tik iš piliečių kišenės, pridėkime apverktiną policininkų ir gaisrininkų padėtį ir gausime visą socialdemokratišką spektrą Už valstybės rūpestį žmogumi. Man regis, socialdemokratai savo rinkimų šūkyje praleido vieną žodelį savais Už valstybės rūpestį savais žmonėmis.
Raimundas Paliulis,
politikos apžvalgininkas
© 2008 XXI amžius
|