Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Palaimintojo draugijos dvasinė kelionė

Alvyra Grėbliūnienė

Seserys Viktorija ir Ignė, S. Pangonis ir koordinatorius V. Buškevičius

Rekolekcijų dalyviai

Spalio 10-12 dieną Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos skyrių vadovai, nariai ir prijaučiantys susirinko į rudens rekolekcijas, vykusias Marijampolėje, Vilkaviškio vyskupijos pastoraciniame centre. Rekolekcijų tema – „Švč. Mergele, tavo globai atsiduodu“. Rekolekcijas vedė Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų (MVS) vienuolijos ses. Ignė Marijošiūtė.

 Prisiminėme apaštalo Pauliaus žodžius, kad  visi esame pašaukti  Jėzaus Kristaus ir gavę iš jo malonę bei apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą (plg. Rom 1, 5-6). Penktadienio vakarą kiekvienas asmeniškai pradėjome apmąstyti savo tikėjimo kelionę kartu su Dievu, savo vietą joje ir Dievo malonės troškimus. Ses. Ignė, MVS, pademonstravo piešinius, kuriuose vaikiškomis akimis pavaizduota žmogaus tikėjimo kelionė šventėjimo link. Tai nagrinėjome atskirais etapais pagal savo asmenines įžvalgas, dvasinį brandumą. Pats geriausias pakeleivis, mūsų krašto sūnus – Palaimintasis Jurgis. Jo gyvenimas nuo paprasto kaimo vaiko iki aukšto dvasinio luomo vadovo – nuolatinės dvasinės kelionės šventėjimo link pavyzdys. Pasiekęs aukštas pareigas ir laipsnius, prieš Dievą jis visada save laikė mažutėliu, neturtėlių bičiuliu, Kristaus sekėju ir tarnu. Jis taip ir liko piemenėliu iki gyvenimo pabaigos. Jo palikti dvasinės kelionės užrašai, pasak vienuolės, mums yra antroji knyga po Šventojo Rašto. Palaimintasis savo gyvenimo pavyzdžiu mus kviečia neatidėti savo šventėjimo, o eiti ir daryti. Kiekvienas tegu visuomet stato pirmoje vietoje savo šventėjimą ir tobulėjimą, „nes šita yra Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (Vedamoji mintis ir dvasia, 3). Vienas būdų tęsti šventėjimo kelią yra malda.           

 J. Matulaičio gyvenimo būdas, prie kurio priėjo laipsniškai, tai „pratintis prie tokios nuolatinės maldos dvasioje, ar tai kur einant, ar tai kokį darbą dirbant, ypač kada tas darbas nereikalauja, kad protą įtempę dirbtume..., ar tai su žmonėmis kalbant... visur ir visada“. Tie trumpi prie Dievo atodūsiai – veikliųjų malda – nė kiek žmogui „nekliudo, tik dar gaivina“. Žmogaus mintys turi dirbti. Jei mes tuščiai leidžiame laiką, galvojame apie kažin ką, tada mūsų „dvasios ramybė žūva“. Čia pat J. Matulaitis, tarsi tęsia Kristaus paskelbtus 8 Palaiminimus ir prideda 9-ąjį: „Palaimintas žmogus, kuris išmoksta, kiek atitrūkdamas nuo darbų ir rūpesčių, prie Dievo kilti ir Dievuje ilsėtis“ (1910 11 24). Palaimintasis prisipažįsta, kad „seniau sunkiai man ta malda ėjosi“, o dabar „siela tarsi alpsta saldžių saldžiausių jausmų pagauta“ (1911 01 13).

 Jo pamokymai ir šiandien išlieka labai aktualūs. Mes prailginame dienas, padauginame darbus, nemokame gyventi tyloje ir išlaikyti dvasios pusiausvyros. Tai ne iš Dievo mums duota. Per tą skubėjimą mes neleidžiame Dievui įsiterpti, skundžiamės, kad neturime laiko melstis, kad anksčiau nesimeldėme, esame „pagadinti“. Tik ses. Ignė, MVS, sakė, kad visuomet yra naujas rytojus. Malonė suteikiama iš Dievo. Tai – ne žmogaus nuopelnas, bet turime jausti dvasinį troškulį ir alkį... Nustokime savo valia gyventi. Atiduokime viską Viešpačiui, atpažinkime savo troškimus ir darykime tai, ko trokštame. Turime nebijoti savo nuodėmės ir ribotumo. Leiskime Dievui kurti mus. Tada ,,malda nebus kaip smėlis mano gyvenime“, – pridūrė vienuolė.

 Meldėmės įvairiomis maldos formomis – iš maldaknygės, savais žodžiais, giedojome giesmes. Visiems patiko vaizduotės malda ir rožinis.  Kiekvienam rožinio karoliukui  „Sveika Marija...“ parašėme savas intencijas, jos ir sudarė visą rožinio maldos dalį.  Tai buvo labai artima, sava, prasminga. Beje, kiekvienam užsiėmimui Marijonų informacijos centro koordinatorius Vitas Buškevičius paruošė dekoracijas, kurios dar labiau sustiprino dvasinį jaudulį, žadino teigiamas emocijas.

Susitaikinimo sakramento maldai parašėme savo „maldaknygę“. Ji atspindėjo mūsų dvasinę būseną ir potyrius, kuriuos pajutome ir įsisavinome rekolekcijų metu. Adoracijai vadovavo  vyskupas Juozas Žemaitis, dalyvavo kun. Andrius Šidlauskas, MIC.

 Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje dalyvavome šv. Mišių aukoje. Jas  celebravo kan. Gracijus Sakalauskas. Jo pasakyta homilija  papildė žinias apie maldos reikšmę ir jos galią. Įsiminė rožinio maldai kunigo pritaikyti V. Hugo žodžiai: „O poterių mizerija, o maldos didybe!“ Kalbant rožinį labai svarbu ritmas ir susikaupimas. Pagal vienuolių patirtį geriausiai malda pavyksta, kai ją meldžiamės lėtesniu nei širdies ritmu, nes toks ritmas suteikia ramybę.

Po šv. Mišių sugrįžome į salę ir pasidalijome įžvalgomis, mintimis, dėkojome Dievui už suteiktas malones ir prašėme, kad ir liūdesys virstų Dievo malone, kad Viešpats stiprintų mūsų tikėjimą ir laimintų kelionę šventėjimo link. Rekolekcijų vedančioji priminė, kad mes esame skirtinguose tikėjimo lygiuose. Viskas priklauso nuo mūsų pačių: ar mums Šventasis Raštas bus seklus ir jo puslapiais prabėgsime kaip pelytės, ar  toks gilus, kad galėsime jo gelmėje plaukioti kaip drambliai.

Organizacinius klausimus aptarė ses. Viktorija Plečkaitytė, MVS. Ją papildė  koordinatorius V. Buškevičius.

Kitas PJMD narių suvažiavimas vyks 2009 m. sausio 25 dieną, aptarti pagrindiniai pasiruošimo jam klausimai, kiti renginiai, uždaviniai, pasiūlymai.

© 2008 „XXI amžius“