|
Specialiai XXI amžiui
Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą
Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
Nuo gegužės 11 iki rugsėjo 8 dienos grupė Lietuvos maldininkų iš Lurdo per kelias Europos šalis nešė 60 kg kryžių. Jau esame spausdinę šios kelionės dvasinio vadovo kun. Kazimiero Ambraso, SJ, dienoraštį iš Prancūzijos. Šiandien tęsiame kelionės įspūdžius, kuriuos kunigas pasakoja iš Vokietijos.
Penktadienis, 2008 07 11, Šionebekas Tvistas Geštė
Vokietijos akistatoje
Ir vėl atsisveikinimo pusryčiai. Paskutiniai padėkos žodžiai. Nespėji su žmogum ilgiau pasikalbėti, o jau, žiūrėk, reikia atsisveikinti. Gal taip ir gerai nereikia jaudintis, nereikia braukti ašarų, jog palieki nuoširdumą, vaišingumą, malonią šypseną. Kunigas Petras, praleidęs naktį ant bažnyčios grindų, kaip koks amžinasis keliauninkas užsimeta ant peties savo ilgą kelionmaišį, įmeta jį į automobilį ir išvažiuoja savais keliais. Vietinės mergaitės Maika su Helena, pasiėmusios mūsų skulptūrėles, gal panešės kokį puskilometrį ir vėl sugrįš į savo bažnytkaimį. Pirmojo kurso studentė, būsimoji dizaino specialistė Ana Marija, šiandien grojusi fleita per šv. Mišias, gal irgi palydės kokį vieną kitą kilometrą. O mūsų kelias vėl vingiuos tolyn apie 15 km dar Olandijos žeme, o toliau jau Vokietija, kurios irgi laukiame šiek tiek būgštaudami, gal net su tam tikru įtarumu. Bet ko mums bijoti, jeigu Dievas su mumis, o kur dar Angelai sargai, mūsų Globėjai šventieji ir visa dangiškoji kariuomenė. Juk ji irgi su mumis. Tad žygin. Tik dar iš zakristijos, kur praleidau vieną naktį, reikia susirinkti visus daiktelius, nes mano įprotis palikti bemaž kiekvienoje vietoje nors kokį suvenyrą be adreso nepasikeitė. Dėkojam, Dieve, Tau...
Šeštadienis, 2008 07 12, Geštė
Vokiečių svetingumas
Atrodo, įžengėme į kitą šalį, niekas lyg ir nepasikeitė, bet kartu pajutome, kad jau kiti papročiai, kartais jie nežymūs, sakysime, Olandijoje kunigui einant aukoti šv. Mišių ir grįžtant po jų, suskamba prie zakristijos durų varpelis. O čia tokio įpročio nebėra. Varpelis skamba tiktai tada, kai kunigas išeina aukoti šv. Mišias. Yra dar ir kitokių tradicijų ir papročių, kurių nespėjau per pusdienį pamatyti. Ypač skiriasi bažnyčios apdaila, kurios didžiajame altoriuje iš blizgančios medžiagos sukurtas toks abstraktus paveikslas, kad man iš pradžių nepasisekė suvokti tikrosios jo prasmės. Mūsų keliauninkė Genutė, kuri šiandien turėtų su Virginija ir manim kalbėti Marijos radijui, klausia: Ką reiškia tas keistas kūrinys didžiajame altoriuje? Ir aš nežinau. Paklausiu kunigo... Tik klausti kunigo nebebuvo kada. Atsisveikinimo šurmulys, grupės išlydėjimas iš bažnyčios. Kai tik savuosius pamatau išžygiuojančius, peržegnoju kryžiaus ženklu: kad sektųsi kelionė, kad neatsitiktų kelyje kokia nelaimė. Geriau jau pats mėginsiu išsiaiškinti, ką tas didžiojo altoriaus modernus piešinys reiškia. Kelias akimirkas į jį žiūriu, tik niekaip nesuprantu. Regis, čia pavaizduotas neramus XXI amžiaus žmogus mat keliose to keistojo paveikslo detalėse galima įsižiūrėti žmogų, užsimojusį kardu arba metantį į kitus akmenį. Gal tai ir yra svarbiausioji šio kūrinio mintis neramus, kerštingas ir nusikalstantis mūsų amžiaus žmogus. O gal čia Adomo ir Ievos gyvenimas žemėje, kur iš jų vaikų Abelio ir Kaino buvo sulaukta ir pirmoji mirtis, Hamo pasityčiojimas iš tėvo ir visos kitos nelaimės, šiandien paplitusios visuose žemynuose ir kraštuose.
Kaip Prancūzijoje ir Belgijoje, šioje šalyje irgi nemažai kunigų iš kitur. Šv. Antano Geštė parapijoje dirba iš Indijos atvažiavęs kunigas Pranciškus (Francis), neseniai atšventęs sidabrinę kunigystės sukaktį. Jis čia turi keturias bažnyčias, šeštadieniais ir sekmadieniais aukoja po trejas šv. Mišias, o šiokiadieniais po dvejas. Žinoma, jam padeda du diakonai, savanoriai ir katechetai.
Šv. Antano bažnyčia, tvarkinga, švari, lygiai kaip ir čionai įsikūręs seselių misionierių vienuolynas ir netoli nuo maldos namų parapijos centras, kur buvome apnakvydinti ir sočiai, skaniai pavalgydinti, nes penkios ar šešios šeimininkės vienas būrys vakare, kitas iš ryto rengė parapijos namų virtuvėje mums maistą, ir tiek vakare, tiek ir ryte mus itin gražiai, svetingai aptarnavo.
Išeidamas iš bažnyčios, užrašiau kunigui Pranciškui mūsų adresą. Tuo metu prie manęs priėjo karo medicinos atsargos gydytojas Kazimieras, jau trečią mėnesį su mumis keliaująs per Europą, ir sako: Seselės nenori, kad liktumėte vienuolyne, nori, kad iš karto važiuotumėte...
Einu pats į tą vienuolyną, kur mane sesės maloniai priima, leidžia padirbėti mažame jaukiame kambarėlyje, kur yra stalas, kelios kėdės ir elektros lizdas, kad galėčiau įsijungti kompiuterį. Jeigu taip iškart nepadarau, visi mano įspūdžiai bematant išblėsta. Juk du ar triskart per dieną besikeičiantys bažnytkaimių vaizdai, pastatai su žmonėmis taip vienas kitą užgožia, kad jau nebeįmanoma jų sugaudyti. O ir sykiais sušlubavusi sveikata palieka pėdsaką. Dažnai taip atsitinka. Kai visi mūsų kryžnešiai miega, kur nors nuošalėje prie stalo sėdžiu ir rašau. Tik kiek gali šitaip diena iš dienos, savaitė po savaitės naktimis sėdėti? Ne sykį ir ne du pasitaikė vos spėji kur nors ramiai prisėsti valandėlę, jau žiūrėk akys merkias, o kompiuterio puslapyje lieka nubrėžtas kokio nors ženklo pėdsakas. Galva sunki, kartais net svaigsta, kojos pinasi ir akyse žaibuoja. Nuovargį galima būti dar įveikti, jeigu dvi tris dienas kur nors, sakysime, vienuolyne, parapijoje galėčiau ramiai sode ar miške pavaikščioti ir pailsėti. Geriausia būtų namuose, Kauno Santakoje prie Nemuno ir Neries. Bet nepaliksi grupės viduryje žygio. O tokios prabangos kelionėje net nesitikėk. Tebūna visa didesnei Dievo garbei net nuovargis, pastabos ir visa ši kelionė.
Mūsų šeimininkės, kai jau atėjo atsisveikinimo akimirka, pasiūlė mums pasiimti sumuštinius, likusią mėsą, mišrainę ir kitą valgį. Mandagiai atsiprašę, jo neėmėme. Daugiau nereikia daryti klaidų kas iš to, kad maistas kelyje suges. Todėl geriau jau mandagiai atsisakyti, nei gadinti tokį skanų ir šviežią valgį. Dalinti vargšams maistą žygyje ne taip jau paprasta nei laiko turime, nei kalbos ganėtinai mokame, nei dėl kitų priežasčių nedrįstame taip elgtis.
Šeštadienis, 2008 07 12, Bavinkelis Handrupas
Skamba varpai
Ne laidotuvėms ir ne vestuvininkus sutikdami skamba vokiečių Bavinkelio parapijos Šv. Aleksandro bažnyčios varpai. Šios parapijos budintieji sargybiniai pranešė kunigui Jorgui Elingeriui, kad su kryžiumi ateina maldininkai. Tik pasimeldus prie altoriaus, kun. Jorgenas papasakoja apie savo parapiją ir bažnyčią. Mūsų neįpratusiai vertėjai dar ne itin sklandžiai sekasi atlikti savo pareigą, bet vieni šiek tiek suprantame vokiškai, kiti neišsiduodame, kad mums šis tas neaišku, treti pavargę, kad vos pajėgia klausytis, regis, ims ir užmigs. Tačiau Šv. Aleksandro bažnyčios istorija truko neilgai. Moterų būrys iškart mus sodina prie stalo, o du vyrai, jų viršininkai, aiškina kulinarines gėrybes kaip laukiniams lietuviams reikia valgyti vokiškai pakeptą kiaušinienę, kurią jau mažumėlę atpratusia nuo šakutės ranka ne visada pasiseka sklandžiai sugraibyti ištaškytą kartu su riebiais spirgais iš plačių porcelianinių lėkščių. Pietavome kartu su klebonu Jorgenu, kuris labai mielai sutiko atvažiuoti į Lietuvą, tik jam reikia duoti žinią ir rimtai pasikviesti. Tas žmogus (Leo Schulten), kurį kažkuris iš mūsų grupės palaikė zakristijonu, parodė vadinamuosius vaikų tėviškės namus. Kol vaikščiojome ir apžiūrinėjome tvarkingai sudėliotas dovanėles, svečių knygą, kurion vertėją Zitą vokiškai parašyti padėką mokė mūsų vedlys, šioje mažoje, bet jaukioje aplinkoje suspėjome ne tik paskanauti sūrio, kumpio ir kiaušinienės, bet ir gauti dvi knygas. Vokiška knyga Hof-und Weggekreuze... neprilygsta mūsų keliems tomams albumų apie lietuviškuosius kryžius, bet tikrai įdomi. Joje daugybė kryžių nuotraukų ne tik iš Užkarpatės, Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir kitų vietų. Vieni jų dengti trikampe lenta, kiti atviri, stambūs ir smulkesni, Lurdo ir kitokios koplytėles, su pamatais ir su spinduliais kaip mūsų saulutės ir kitokių formų, spalvų ir turinio. Tai tikrai vertingas parapijos leidinys apie kryžius, tarsi kokia maža kolekcija, stebinanti šios parapijos žmonių prasmingu rūpesčiu ir geru skoniu... Antroji knyga Kirchenfurerer-St.-Alexander-Kirche Bawinkel. 100 Jahre Pfarrkirche St. Alexander 19051906 2005-2006 parapijos šimtmečio sukakčiai išleista su klebono Jorgo Elingerio įžanga, gal kiek ir skiriasi nuo lietuviškųjų didelio formato ir storų albumų, bet vis tiek savo dailia išore, meniškomis iliustracijomis, sumaniai parinktomis ir atrinktomis kokybiškomis nuotraukomis ir sudėtingais jų montažais, schemomis, dalykišku tekstu ir techniškai gelsvai ruda spalva palieka gerą įspūdį.
Šeštadienis, 2008 07 12, Handrupas Kryžnešiai klausosi choro
Mažo, greitomis iš keturių mergaičių ir, reikia pasakyti, ne itin darnaus, bet nuoširdaus kun. Petro pastangomis suburto choro, giedojusio pačios bažnyčios pašonėje, mūsų maldininkai jau klausėsi. Tačiau profesionalaus, tokio, kur susirinko klebonijon, kai mes vakarieniavome po pamaldų Handrupo parapijos bažnyčioje, dar nebuvome girdėję. Jauna moteris, grupės vadovė, subūrusi šioje parapijos bažnyčioje keliolikos jaunų žmonių chorą, atliko ne vieną giesmę, skambėjusią taip tiksliai, darniai ir skambiai, kad retai tokio skambumo gali tikėtis atitolusioje nuo didesnių miestų parapijoje. Skubėdamas surinkti į maišelį jau panešiotą per du mėnesius patalynę, rankšluostį ir kitus skarmalėlius, autobuse palikau tris rožes (taip vadinu permatomą segtuvą, kurio viršuje puikuojasi trys raudonos rožės, kur paprastai susidedu visus dienos padėkos raštus, įteikiamus kiekvienoje parapijoje, kur tik mums duodama nakvynė arba bet kada dienos ar vakaro metu esame pamaitinami). Todėl vos tik pradėjus choristams mūsų valgomajame giedoti, turėjau bėgti geras varsnas į kambarį, kur buvau tą segtuvą palikęs, kad galėčiau choristams bent mažą mūsų įprastą dovanėlę Šiluvos paveikslėlį, vokišką Gailestingumo Vainikėlį Der Rosenkranz zur Barmherzigkeit Gottes ir mūsų šešiakalbį lankstuką jiems padovanoti, o chorelio vadovei padėkos raštą. Choristus jau radau beišsibėgiojančius, bet dar vieną sutikau. Jis mane nuvedė prie kitų ir supažindino su vadove.
Popiet, po visų vokiškų skaitymų, nuo kurių mano nugara peršlapo, galų gale parėjau į man skirtą svečių kambarį. Pro septintojo aukšto kambario langą atsiveria nemažas vokiškų žemių plotas. Nors kai kur dar žaliuoja laukai, vilnija nespėti nupjauti prinokę javai, bet jau artėja ruduo. Šalia pirmąsyk pamatėme ražienas, netgi jau šviežiai suartus dirvonus, tiesiog ką tik neseniai ant pradalgių suverstus vasarojaus šiaudus kombainas, matyt, tik iškultus grūdus nugabeno kur nors į sandėlius. Leidžiantis saulei, keičiasi laukų ir viso šio vokiško krašto spalvos ir nuotaika. Pro debesies properšą minutėlei dirstelėjo saulė. Rasi, rytoj bus saulėta. Užtektų jau tų lietų, kurie mūsų kryžnešius dažnai prausia (štai ir šiandien, kai reikėjo kalbėti Marijos radijui, mūsų trijulę Genutę iš Biržų, Virginiją iš Kretingos ir mane pačiame miestelio viduryje užklupo netikėtas lietus, o mes nenorime į autobusą lipti. Gali visiškai dingti ryšys. Ir dabar lyg ir neblogai girdime radiją, bet tik pradedam kalbėti, tuojau viskas dingsta. Nors kartojau gal aštuonis devynis kartus jokios naudos. Pamėginau skambinti kitu telefonu. Tik šiuo numeriu šiaip taip, nors ir pavėluotai, galėjome tą penkiolika minučių pakalbėti ir palabinti Lietuvoje Marijos radijo klausytojus). Tie per trumpą akimirką kelissyk prakiurę liūtimis debesys gerokai apšlakstė. Visam kryžnešio būriui kelyje menkas malonumas, jei šitaip permerkia. Dar laimė, kad seselės surinko mūsų nešvarius, suprakaituotus apatinius ir viršutinius rūbus ir pažadėjo rytoj atiduoti švarius. Kiek jos, vargšės, šiąnakt turės darbo?
Vakarėja. Akiratis, buvęs prieš kelias akimirkas toks ryškus, dabar, saulei užlindus už debesų ir galop visiškai pasislėpus už akiračio, nejučiomis mąžta, traukiasi, gęsta. Dar ryškiai matyti vienas po kito išsirikiavusių vėjo malūnų ilgi sparnai, tarsi arkliai, besiginą nuo sparvų ilgomis baltomis uodegomis. Tačiau ir tų ilgų šviesių uodegų netrukus jau visiškai nebematyti. Niaukiasi tiek rytai, tiek ir vakarai. Spalvos vienodėja, liejasi, atstumai darosi neapibrėžti, papieviai mįslingi, o po mūsų namo langais kiemai jau juodutėliai. Tolumoje užgeso paskutiniai pazarai. Po Joninių, po ilgiausių vasaros dienų, šen bei ten pasirodžius ražienoms, kažkur pakelėje pirmąsyk šioje kelionėje matėme gandrą ir pempę. Kažin kur jie dabar? Vargu, ar darsyk juos pamatysime.
Rytoj sekmadienis. Šiandien Handrupo bažnyčioje aukojęs šv. Mišias ir keliolika minučių apie šią parapiją mūsų kryžnešiams papasakojęs tėvas, rytoj septintą valandą parapijos bažnyčioje su mumis nesimels turi kitų pareigų.
© 2008 XXI amžius
|