| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Didžioji Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio klaida Gintaras VISOCKAS
Jeigu šiandien manęs paklaustumėte, kur yra Europos sąžinė, tai atsakyčiau, kad ji yra čia Lietuvoje. Būtent jūs, Lietuvos žmonės, ir saugote ją, teigė Lietuvoje viešėjęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis praėjusį penktadienį Vilniaus Rotušėje. Surengtame iškilmingame susitikime su mūsų politikais, visuomenės veikėjais, žurnalistais, Gruzijos vadovas M. Saakašvilis oficialiai padėkojo Lietuvai už paramą Rusijos ir Gruzijos konflikto metu. Vilniaus Rotušė tą vėlyvą penktadienio vakarą buvo kaip niekad sausakimša. Mat Gruzijos prezidentą lydėjo gausi gruzinų delegacija, o Lietuvai atstovavo ne mažiau gausus būrys žymių politikų bei žiniasklaidos atstovų. Antausis visai Europai Ir vis dėlto tą vakarą bendraujant su Rotušėje susirinkusiais Gruzijos atstovais bei Gruzijos bičiuliais tvyrojo liūdnos, pesimistinės nuotaikos. Vakarų Europa, ypač didžiosios Europos Sąjungos valstybės, sakykim, Vokietija, Prancūzija, deramai neparėmė Tbilisio iniciatyvų. Žinoma, džiugu, kad lemtingomis akimirkomis Prancūzijos prezidentas Nicola Sarcozy atvyko į Gruziją ir, pasiraitojęs rankoves, ėmėsi aktyviai tarpininkauti. Beje, Rusija smarkiai nesispyriojo pasirašydama oficialiojo Paryžiaus parengtą taikaus sureguliavimo šešių punktų planą. Bet Rusija nebūtų Rusija, jei ji laikytųsi savo duotų pažadų. Nuo pat pirmųjų pasirašymo akimirkų Kremlius ėmė ignoruoti visus pasirašytus įsipareigojimus dėl savo politikos Kaukazo regione. Tiksliau sakant, spjovė Prancūzijos prezidentui į veidą. O šis apsimetė, kad spjūvio nė nebuvo. Apsimetė antausio nesulaukusios ir kai kurios kitos didžiosios ES valstybės (rengdamas Gruzijos gelbėjimo planą, Paryžius jį, be abejo, derino ir su kolegomis iš ES). Prancūziškasis Gruzijos ir Rusijos karinio konflikto sureguliavimo planas žlugo jis net nebuvo pradėtas įgyvendinti. Tačiau demokratinė Vakarų Europa šiandien linkusi pripažinti, girdi, prancūziškoji misija neva yra sėkminga, esą tiesiog reikia eiti toliau. Kur eiti? Rusija tęsia savo okupacinę politiką jau okupavo daugiau nei 20 proc. Gruzijos teritorijos, pripažino Gruzijos teritorijoje esančių Pietų Osetijos ir Abchazijos regionų nepriklausomybę, išvijo ir neleidžia sugrįžti į savo namus daugiau kaip 500 tūkstančių tų regionų gyventojų. Kai kurie ekspertai teigia, kad vien Šiaurės Kaukaze rusai dislokavę per 120 tūkst. savo karių. Tai didžiulė Gruzijos žmonių tragedija, dėl kurios kaltas Kremlius. Primena Miuncheno paktą Jeigu Vakarų Europa vis dėlto pripažintų, kad šie agresyvūs Rusijos veiksmai yra padorūs, taikdariški, humaniški ir nepažeidžia demokratijos principų, toks Europos Sąjungos elgesys būtų gėdingas 1938-ųjų Miuncheno suokalbio pakartojimas (1938-ųjų rugsėjo 29 dieną Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Vokietija pasirašė vadinamąją Miuncheno sutartį, pagal kurią Čekoslovakija turėjo perduoti Vokietijai dalį savo teritorijos, prieš 70 metų pasirašyta šioji sutartis dažnai vadinama Miuncheno suokalbiu, mat ji leido hitlerinei Vokietijai aneksuoti suverenios valstybės dalį). Todėl nenuostabu, kad Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis, kalbėdamas Vilniaus Rotušėje, neslėpė savo nusivylimo kai kuriais ES veiksmais. Todėl visai suprantama, kad Gruzijos lyderis ragino ES narę Lietuvą priešintis ES ir Rusijos derybų atnaujinimui dėl strateginės partnerystės sutarties rengimo. Vadovaujantis sveiku protu, kitaip ir būti negali: Rusija nevykdo Europai duotų įsipareigojimų, Europa neatnaujina derybų dėl strateginės partnerystės sutarties. Ar įmanoma strateginė partnerystė su partneriu, kuris tave apgaudinėja, akiplėšiškai meluoja, laužo duotą žodį? Ar vis dar egzistuoja vertybės, už kurias pasisakė Europa, kurdama vieningą Europos Sąjungą? Padorių žaidimo taisyklių nesilaikantys niekšeliai Nuolaidžiaudama Rusijai ES savo amoralius veiksmus linkusi pridengti neišvengiamo pragmatizmo skraiste ir pamiršta, jog suteikdama Rusijai nuolaidų, rytoj ji bus priversta Kremliui dar labiau nuolaidžiauti. Nuolaidas Rusija supranta ne kaip geros valios gestą, bet kaip Vakarų silpnumą bei silpnadvasiškumą, kuriuo būtina čia pat pasinaudoti. Nuolaidžiavimas antidemokratinei, ekspansinius planus puoselėjančiai Rusijai gali Vakarus paversti tokiais pat antidemokratiškais, padorių žaidimo taisyklių nesilaikančiais niekšeliais. Ši tendencija yra labai pavojinga ir tai supranta Baltijos valstybės. Gruzija šią aksiomą taip pat perprato, Vakarai apie tai nenori girdėti. Ir dėl ko dėl pigesnių dujų, pigesnės naftos? Kremlius planavo jėga okupuoti Tbilisį Gruzijos prezidento M. Saakašvilio ir Lietuvos politikų susitikimo Vilniaus Rotušėje metu turėjau progos pasišnekėti su pažįstamais latvių žurnalistais, konflikto metu intensyviai dirbusiais Kaukaze. Jie nepanoro, kad skelbčiau jų pavardes (mat jiems dar ne sykį teks važiuoti per Rusijos teritoriją į Kaukazą), tačiau visi patvirtino, jog Rusijos disidentas prof. Borisas Sokolovas visiškai teisus, straipsnyje Ar pralaimėjo Saakašvilis? paskelbęs sensacingą žinią, jog Rusija planavo jėga užimti Tbilisį. Pasak prof. B. Sokolovo, Kremliui reikėjo ne Abchazijos ir Pietų Osetijos jiems bet kokia kaina rūpėjo nuversti provakarietiškai nusiteikusį M. Saakašvilį. Todėl jie sumanė greitu šturmu įvesti savo karines pajėgas į Tbilisį, suimti arba nužudyti demokratiniu būdu išrinktą M. Saakašvilį ir nedelsiant surengti keletą opozicijos mitingų, kuriais būtų galima pasauliui pademonstruoti, esą dėl politinės linijos pasikeitimo rusiški kalašnikovai Gruzijoje niekuo dėti. Suprask, rusų kariai Tbilisyje atliko tik taikdarišką misiją, saugodami demokratijos siekiančius opozicionierius. Todėl M. Saakašvilis neturėjo kitos išeities kaip pats pulti Gruzijos ir Rusijos pasienyje sutelktus rusiškus dalinius, nors jėgos buvo labai nelygios. Pasak latvių žurnalistų, Tbilisio šturmui Rusija buvo sutelkusi per 90 tūkst. karių, o gruzinai viso labo penkis tūkstančius (kitų šaltinių teigimu per 20 tūkst.). Tik M. Saakašvilio drąsos ir ryžtingumo dėka gruzinams pavyko suduoti karinį smūgį pirmiems, ir toji netikėta gruziniška ataka sužlugdė Kremliaus militaristų planus surengti netikėtą ir pergalingą žygį į Gruzijos sostinę. Kol rusai perdislokavo savo pajėgas, nepasitenkinimą Kremliaus agresyvumu atsargiai ėmė reikšti Vakarai. Užpulti Tbilisį ir šį okupacinį žygį pridengti neva gruziniškos opozicijos saugojimo akcija Rusijai nebeliko jokios galimybės. Įsiutusiam Kremliui liko tenkintis mažesniu kąsneliu Abchazija ir Pietų Osetija. Pradėdamas neišvengiamus kovinius veiksmus M. Saakašvilis nesitikėjo laimėti, bet jis vylėsi išsaugoti esamą padėtį. Nepavyko. Nepavyko tik todėl, kad buvo per silpna europietiška reakcija. Beje, šią versiją aprašęs rusų profesorius buvo atleistas iš valstybinio Maskvos universiteto, jo straipsnį paskelbęs laikraščio redaktorius iš vyriausiojo redaktoriaus posto, o internetinis straipsnio variantas buvo ilgam užblokuotas visuose rusiškuose portaluose. Atvažiavo gelbėti Gruzijos ant rusiško tanko Ar versija apie karinį rusų žygį į Tbilisį įtikinama? Prisiminkime Eduardo Ševardnadzės atėjimo į Tbilisį istoriją. Kai nepriklausomybę nuo Rusijos paskelbusioje Gruzijoje rinkimus laimėjo Zviadas Gamsachurdija, Gruzijoje neva natūraliai kilo nepasitenkinimas įgyvendinama zviadistų politika. Inteligentas Z. Gamsachurdija buvo apkaltintas, kad prezidentūros rūsiuose kankina politinius oponentus, kad karinėmis priemonėmis Gruzijoje įgyvendina politines nuostatas Gruzija tik gruzinams, kad į savo asmenines sąskaitas perveda pinigus iš valstybės biudžeto, kad visiškai nesirūpina Gruzijos ekonomika. Ir štai vieną dieną Gruzijos vaduoti iš diktatoriaus rankų į Tbilisį atvažiuoja buvęs SSRS užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė. Atvažiuoja ant rusiškų tankų. Ši iškalbinga detalė E. Ševardnadzės atėjimas į Gruziją padedant rusų tankams nūnai primiršta. Visi tik prisimena, esą Ševardnadzės laikais Gruzija neturėjo rimtų konfliktų su Maskva, kaip, sakykim, Gamsachurdijos ar Saakašvilio laikais. Tik niekas šiandien nepasiteirauja, kodėl neturėjo konfliktų. Ar todėl, kad Ševardnadzė buvo labai išmintingas, sumanus, gurdus politikas, sugebėjęs apgauti Kremlių, ar tik todėl, kad klusniai vykdė visus Kremliaus nurodymus bei įsakymus? Kai 1994-ųjų rudenį viešėjau Tbilisyje, buvau susitikęs su dvidešimt dviem gruzinėm, kurios tvirtino, jog jų vyrai, sūnūs ir broliai kankinami E. Ševardnadzės kalėjimuose vien dėl to, kad jie rėmė ir palaikė gerbiamo Zviado nepriklausomą politiką nuo Rusijos. Gruzinas, pas kurį savaitę gyvenau, supažindino su keliais buvusiais Zviado Gamsachurdijos vyriausybės atstovais, kurie informavo mane apie prorusišką E. Ševardnadzės politiką Abchazijoje bei Pietų Osetijoje. Buvę ministrai ir patarėjai teigė, kad E. Ševardnadzė visiškai netrukdo Rusijai kelti kojos į šias teritorijas, ten laisvai skleidžiama antigruziniška propaganda, ten masiškai pažeidinėjamos gruzinų teisės, ten į vietos savivaldos organus sodinami tik Kremliui lojalūs surusėję osetinai bei abchazai. Man taip pat buvo sudaryta galimybė susitikti su keliomis dešimtimis gruzinų pabėgėlių, vargingai gyvenančių Tbilisio viešbučiuose (vienutėse gyveno po dvi tris šeimas). Gruzinų moterys verkė, pasakodamos, kaip buvo išvytos iš savo gimtųjų namų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Dabar jau tiksliai neprisimenu, kiek tuo metu buvo pabėgėlių. Tačiau 1994-ųjų Tbilisis man pirmiausiai įsiminė savo viešbučiais, kuriuose visus numerius buvo užėmę gruzinų pabėgėliai. Tiksliau tariant, visuose viešbučių balkonuose buvo džiaustomi išskalbti drabužiai, patalynė. Ir viešbučiai, net patys prabangiausi, buvo labiau panašūs ne į viešbučius, o į studentiškus ar jaunų šeimų bendrabučius. Tie gruzinai, su kuriais kalbėjausi 1994-aisiais, E. Ševardnadzę keikė kaip nacionalinių interesų išdaviką, kuriam neva pavyksta išvengti keršto tik todėl, kad jį budriai saugo Rusijos slaptosios tarnybos. Britų žurnalistas naivuolis arba nupirktas Kalbėdamasis su latvių kolegomis, su kuriais susipažinau 1994-aisiais Šiaurės Kaukaze, teiravausi, ką jie mano apie šių metų spalio 28-ąją Didžiosios Britanijos televizijos BBC parodytą reportažą, neva įrodantį, jog gruzinų kariai konflikto metu šaudė į civilius osetinus ir abchazus. Žurnalistai tvirtino, kad Tbilisio šturmui pirmiausiai buvo paruošti Rusijos kariuomenėje tarnaujantys išeiviai iš Kaukazo. Rusija specialiai prieš gruzinus ruošėsi siųsti jiems giminingų tautų atstovus. O iš Abchazijos ir Pietų Osetijos specialiai neišvežė civilių, specialiai dislokavo savo pajėgas ir dalinius kuo arčiau gyvenamųjų namų, kad gruzinų kariams būtų kuo sunkiau rengti atakas ar kontratakas. Latviai neatmetė galimybės, jog karo metu galėjo būti visko, tačiau jie pabrėžė, kad gruzinai nėra tokie kvaili, kad specialiai šaudytų į civilius. Be abejo, gruzinai šio karinio konflikto metu darė klaidų. Pagrindinė silpnoji jų pusė tai karštakošiškumas ir per didelis pasitikėjimas savo karinėmis pajėgomis. Visą savo jėgą jiems reikėjo sutelkti į tas teritorijas, kuriomis turėjo žygiuoti Tbilisio link okupacinis rusų korpusas. O jie manė, kad sugebės pasipriešinti ne tik Rusijos invazijai Tbilisio link, bet ir separatistinėse teritorijose įves tvarką. O tas BBC žurnalistas, kuris kalbina apie gruzinų karių žvėriškumus pasakojančius osetinus, tėra arba didelis naivuolis, arba sočiai už Rusijos propagandinius pinigus gyvenantis britas, teigė latvių kolegos, beveik ištisą mėnesį gyvenę Gruzijoje. Pasak latvių, labai įtartina jau vien tai, kad tas britas nepasidomėjo, ką rusų kariai išdarinėjo gruzinams priklausiusiuose kaimuose ir gyvenvietėse ir kodėl rusai neįsileidžia tarptautinių stebėtojų į teritorijas, kuriose vyko kariniai veiksmai? Po Gruzijos prezidento M. Saakašvilio vizito į Vilnių ir Rotušėje ištartų padėkos žodžių specialiai peržvelgiau dešimtis lietuviškų publikacijų tiek internete, tiek laikraščiuose, kur rašoma apie Gruzijos ir Rusijos konfliktą. Žinoma, suskaičiuoti, kiek lietuviškų publikacijų autorių remia Gruzijos interesus ir kiek leidinių bei žurnalistų abejoja Gruzijos teisumu, sunkus ir greičiausiai bergždžias užsiėmimas. Tačiau skaitydamas ir prieš keletą dienų, ir prieš keletą metų skelbtus lietuviškus rašinius apie Gruzijos ir Rusijos politinius bei ekonominius susidūrimus, pastebėjau, jog prorusiška pozicija tik nežymiai pralaimi. Mūsų leidiniuose, žinoma, atvirai nesakoma, kad Rusija turi teisę imtis ir griežtesnių priemonių prieš antirusišką ir antidemokratišką Tbilisio režimą, tačiau daug kur Tbilisiui priekaištaujama dėl neva padarytų akivaizdžių taktinių ir strateginių klaidų. Kur M. Saakašvilio klaidos? Kad išgelbėjo Gruziją nuo visiškos okupacijos? Kad rizikuodamas savo gyvybe nepasiduoda grubiam Kremliaus diktatui? Jei tai klaidos, ką tada turėtume vadinti teisingais sprendimais? Autoriaus nuotraukos
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |