|
Nelengvi pedagogikos keliai
Benjaminas ŽULYS
Tėvynės pažinimo draugijos Kauno skyrius ir Kauno apskrities pedagoginis muziejus pakvietė pakalbėti apie mūsų tautos istoriją, praeities ir dabarties jaunimo auklėjimo ypatumus, ankstesnės ir dabartinės kartų pedagogus. Konferencija įvyko Kauno apskrities pedagoginiame muziejuje. Profesorė Ona Voverienė, Tėvynės pažinimo draugijos valdybos narė, Kauno skyriaus pirmininkė Irena Eigelienė, pedagogikos mokslų dr. Alma Gudonytė, pedagogės Irena Vainorienė, Rūta Mažeikienė, kitos konferencijos dalyvės kalbėjo apie Lietuvos šviesuolius, dėjusius pamatus lietuviškai pedagogikai, patyrusius nemažai sunkumų bei neteisybės šiame kelyje, bet neatsisakiusius savo idėjų. Atkreiptas dėmesys į Pedagoginį muziejų, kuris buvo ir tebėra mokytojų patirties bei kūrybos sklaidos buveinė.
Tarp puoselėjusiųjų lietuvišką pedagogiką tokie tautos patriotai kaip prelatas Adomas Jakštas-Dambrauskas, pedagogai Leonas Jovaiša, Vladas Rajackas, Antanas Maceina, Juozas Vaitkevičius, Vanda Mašanauskienė. Vien jau ko verta pedagogikos mokslų dr. Jono Laužiko asmenybė! Šis darbštus žmogus ypač daug dėmesio skyrė auklėjimui šeimoje. Daug J. Laužikas nuveikė rengiant pedagogus mokslininkus. Apie J. Laužiką papasakojo daug metų pažinojusi jį A. Gudonytė.
Dar 1935 metais Klaipėdoje buvo įkurtas Respublikinis pedagoginis institutas, o Klaipėdos krašto direkcija įkūrė savą Pedagoginį institutą. Vokiečiams atėmus Klaipėdą, pedagogų ruoša buvo perkelta į Panevėžį, o atgavus Lietuvai Vilnių, mokytojus imta rengti čia. Vėliau, jau sovietmečiu, ėmė veikti Vilniaus pedagoginis institutas.
Kaip pastebėjo prof. O. Voverienė, Lietuvos pedagogikai daug žalos, kaip ir visai mūsų šaliai, padarė karas, okupacijos. Nemažai pedagogų buvo ištremti į Sibirą (M. Mačernis, K. Ruginis ir kiti), kai kurie išvyko į Vakarus. Pokaryje visose mokyklose buvo propaguojamos komunistinio auklėjimo, ateizmo idėjos. Pedagogikos mokslo darbuose būtinai turėjo būti cituojami Leninas, Marksas. Net 61 proc. citatų tuose darbuose užėmė ištraukos iš rusų autorių kūrinių, o lietuviams likdavo vos 18 proc. Pedagogika virto partine ideologine sistema. Bet, nepaisant sovietinio balasto, šviesios asmenybės vis tiek kūrė lietuvišką pedagogiką. Jų pastangomis mokslininkų darbuose daugiau dėmesio buvo skirta asmenybės ugdymo, dorinio auklėjimo tematikai, imta leisti periodinius pedagoginius leidinius.
Tiesa, pastaraisiais metais pedagogų aktyvumas šiek tiek sumažėjęs. Reikia atsigauti, atsitiesti, pastebėjo prof. O. Voverienė.
Kauno sakralinės muzikos mokyklos mokytojos Violetos Jucevičienės įsitikinimu, geru pedagogu gali būti ne kiekvienas. Mokytojas profesija ar ir gyvenimo būdas? klausė ji. Pasak jos, artėjant mokyklose egzaminams, kai kurie mokytojai ima gąsdinti savo auklėtinius, kad šie tų egzaminų neišlaikysią. Įdomu ir tai, kad vaikams per egzaminus duodamos tokios matematikos užduotys, kurių nepajėgia išspręsti net patys mokytojai
Ne paslaptis, kad mokytojo autoritetas pastaruoju metu sumenkėjęs. Kokiame nors viešame susibūrime gėda prisipažinti, kad esi mokytoja, su nuoskauda teigė V. Jucevičienė. Štai kas kita verslininkas, politikas. Bet ką mes, pedagogai, patys padarėme, kad mus gerbtų visuomenė, vaikai?
Profesinė kompetencija, tautiškumas, patriotizmas, dora, organizuotumas tai savybės, kurių labiausiai reikia pedagogui. Kiekviena pamoka yra skirtinga, kaip ir kiekvienas mokinys, kiekvienas žmogus. Dar reikia išmanyti ir kompiuterizaciją, kitus šių dienų dalykus. Labai sudėtinga talentų paieška muzikoje. Juk talentas tai Viešpaties dovana, kuria būtina tinkamai pasinaudoti. Didieji muzikos kūrėjai visada siekė artimo ryšio ir su Dievu. Kauno sakralinės muzikos mokyklos mokytoja Irena Rinkevičienė priminė, kad, pavyzdžiui, kompozitorius J. S. Bachas visą savo kūrybą yra paskyręs Viešpačiui ir visą gyvenimą buvo Jam dėkingas už talentą. Kai rankose laikau rožinį, man ateina įkvėpimas, sakė choralų kūrėjas. Jo Pasija pagal Matą, Kalėdų oratorija, daug kitų kūrinių ir šiandien žavi pasaulį. O ko verta F. Šuberto Ave Marija. L. van Bethovenas tvirtino, kad siela turi veržtis aukštyn. Todėl Dievui savo kūriniais tarnavo F. Listas, V. A. Mocartas, F. Šopenas, kiti didieji kūrėjai.
Apie scenos auklėjimo reikšmę jaunimui kalbėjo Kauno J. Basanavičiaus vidurinės mokyklos mokytoja I. Vainorienė. Scena tai gyvenimo džiaugsmo mokykla, viena iš užklasinės veiklos formų. Ja ugdoma vaiko kūrybinė vaizduotė, aktyvesnio bendravimo įgūdžiai. Mokykloje kasmet rengiami kalėdiniai spektakliai, į kuriuos ateina jaunųjų atlikėjų tėvai, broliai, seserys, kaimynai. Kalėdinis spektaklis bus surengtas ir šiemet. Vaikų užimtumas yra ir kova su blogiu.
Šias ir kitas pedagoginės minties idėjas platina ir skleidžia Kauno apskrities pedagoginis muziejus. Jo šaknys siekia Lietuvos nepriklausomybės aušrą 1922 metus. Pradžioje ši humanitarinė įstaiga savo patalpų neturėjo, buvo kilnojama iš vienos vietos į kitą. Pastačius ugniagesių rūmus Kanto ir Nemuno gatvių kampe (jie ir dabar stovi), ten atsirado vietos ir muziejui. Bet vėliau buvo perkeltas į naują mokyklą. Dar po kurio laiko, jau sovietmečiu, muziejus įsikūrė Laisvės alėjos pradžioje. Dabar muziejaus buveinė Vytauto pr. 52.
Reikia įsivaizduoti, kiek sunkumų teko patirti pergabenant eksponatus iš vienos vietos į kitą. Šiandien muziejus rengia tematines parodas, įvairias konferencijas, dirba kitą šviečiamąjį darbą.
Kaunas
© 2008 XXI amžius
|