|
Pietryčių Lietuva Vilnijos draugijos rūpestis
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Spalio 8 dieną Rytų Lietuvos reikalų taryba ir Vilnijos draugija Vilniaus mokytojų namų Didžiojoje salėje paminėjo Vilniaus dieną Lenkijos įvykdyto Ryto Lietuvos užgrobimo 88-ąsias metines ir grąžinimo Lietuvai 69-ąsias metines, taip pat įvertino dabartinę padėtį Pietryčių Lietuvoje.
Nuo pat Vilniaus ir Vilniaus krašto užgrobimo spalio 8-oji Lietuvoje nepraeidavo be dėmesio. Eugenija Bulotienė prisimena, kaip karo išvyti lietuviai, apsigyvenę JAV, šią dieną minėjo Čikagoje, Bostone, Niujorke, Detroite... Pakviestas paskaitininkas paskaitydavo paskaitą, koncertuodavo chorai, solistai, bažnyčiose buvo aukojamos šv. Mišios, per radiją transliuojamos laidos. Tačiau Amerikoje vis mažėja antrosios bangos lietuvių, todėl dabar teliko tik radijo valandėlės.
Daug nelaimių patyrė lietuviai lenkų okupuotame krašte. Doc. dr. Romas Batūra priminė, kaip lenkų žandarai už tai, kad ūkininko sodyboje atrado lietuviškai besimeldžiančius vaikus, basą žmogų, pririštą prie arklių traukiamo vežimo, varė į kalėjimą. R. Batūra siūlė Rasų kapinėse pastatyti paminklą 1920-1945 metų lietuvių aukoms, taip pat perleisti kai kuriuos prieškario leidinio Mūsų Vilnius numerius. Būtų tikslinga įkurti muziejų, kuris primintų lietuvių kančias lenkų okupacijos metais.
Prasidėjus Atgimimui ir dar keletą metų po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Pietryčių Lietuvai buvo skiriama daug dėmesio. Sėkmingai įveiktos lenkų užmačios įkurti autonomiją. Apskrities viršininku dirbo A. Vidūnas, Švietimo ministru esant akademikui Z. Zinkevičiui kone kiekviename kaime buvo įkurtos lietuviškos pradinės mokyklos, atsirado lietuviškų pagrindinių ir vidurinių mokyklų. Keitėsi valdžios keitėsi ir situacija. Dabar lietuviška pradinė mokykla liko tik Milkūnuose. Visos kitos lenkiškos. Prarandamas lietuviškas švietimas, per savivaldą pradėta įteisinti autonomija, pastebėjo Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinės mokyklos direktorius Vidmantas Žilius.
Vilnijos draugijos pirmininkas hab. dr. Kazimieras Garšva priminė pragaištingą Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje (LRAL) veiklą. Ji ir dabar šlovina 1920-1922 metais Lenkijos įvykdytą rytinės Lietuvos dalies okupaciją; dėl to liepos 5-13 dienomis jos metinės buvo paminėtos pietryčių Lietuvoje, pasikvietus trijų prieškario Lenkijos pulkų rėmėjus su jų uniformomis, ginklais ir visais kitais atributais.
Šiais veiksmais kvestionuota pietrytinių etninių lietuvių žemių ir ilgaamžė istorinė Vilniaus priklausomybė Lietuvai, šlovintas 1920 metų Lenkijos kariuomenės puolimas prieš piliečius ir Lietuvos kariuomenę, pagerbtas tam puolimui įsakymą davęs Lenkijos kariuomenės vadas maršalas J. Pilsudskis, genocidą ir etninį valymą vykdžiusi Armija krajova. Elgiamasi taip, tarsi nebūtų 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties, kurioje pasmerktas smurto naudojimas, buvęs valstybių santykiuose, ir iškilmingai patvirtintas dabartinių Lietuvos ir Lenkijos valstybinių teritorijų su sostine Vilniumi ir Varšuva vientisumas. Be to, LRAL ir jų vadovaujamų savivaldybių veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucinės santvarkos pagrindams, skatina pažeisti LR Konstitucinę santvarką, teritorijos vientisumą, pažeidžia LR Konstitucijos 2 dalies 8 str. 4 d.
Iki šiol teigiama, kad Armija krajova laisvino mūsų Lietuvą nuo fašistų, o dar 1993 metais LR vyriausybės Komisija Armijos krajovos veiklai Lietuvoje ištirti paskelbė, jog Lenkija, 1920-1922 metais okupuodama ir aneksuodama Lietuvos sostinę Vilnių ir Rytų Lietuvą, vykdydama prievartinio lenkinimo politiką, ilgam aptemdė lietuvių ir lenkų tautų santykius. Tai buvo pagrindinė kliūtis neleisti Lietuvai ir Lenkijai plėtoti gerus kaimynystės santykius tarpukario metais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, konfliktas įgavo naujų bruožų, pasireiškė antilietuviška lenkų pogrindžio organizacijų, nuo 1943-ųjų Armijos krajovos partizanų veikla Rytų Lietuvoje. Armija krajova nepripažino Vilniaus grįžimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t. y. kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą.
Siekdami šio politinio tikslo, Armijos krajovos daliniai Rytų Lietuvoje nevengė ryšių su vokiečių pareigūnais. Jų veiksmai turėjo ne tik antivokišką, antitarybinį, bet ne mažiau antilietuvišką pobūdį. Armija krajova slopino lietuvybę Rytų Lietuvoje ir laukė momento, kada bus galima užimti Vilnių.
LRAL šeštasis suvažiavimas priėmė keletą rezoliucijų, kurios pažeidžia LR Konstituciją, valstybinės kalbos įstatymą.
Didelėmis Seimo nario ir Lietuvos Sąjūdžio pirmininko Ryto Kupčinsko pastangomis, remiant Vilnijos draugijos ir kitoms visuomeninėms organizacijoms, Seime buvo pasiūlyta tobulinti įstatymo projektą Dėl Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių; jei įstatymas būtų priimtas ir įvestos kelios naujos raidės, reikalingos lenkų pavardžių rašymui, lietuvių kalbos rašyboje kiltų visiška anarchija.
Atsižvelgiant į tai, kad lenkų agentūrų veikla kelia nerimą, reikia iš Seimo narių išgauti viešą nuostatą šiuo klausimu, atkurti Tautinių reikalų komisiją, įkurti pietryčių Lietuvai paramos fondą (R. Ozolo pasiūlymas).
Suvažiavimas priėmė rezoliuciją Dėl Lenkų rinkimų akcijos veiksmų įvertinimo, kurią nutarė išsiųsti LR Generaliniam prokurorui ir LR Saugumo departamento direktoriui.
© 2008 XXI amžius
|