Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Kalba
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Krikščionių ir musulmonų dialogo skatinimas

Mindaugas BUIKA

Spalio 23 d. bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI pasveikino joje dalyvavusį Jungtinių Arabų Emyratų vyriausybės atstovą milijardierių Abdulą Azizą Al-Gurairą, kuris laikomas vienu turtingiausiu pasaulio žmogumi. Didelius valiutos rezervus sukaupusios naftą išgaunančios Arabijos pusiasalio valstybės raginamos dosniau prisidėti prie globalinės finansų krizės sprendimo

Naujos bendradarbiavimo iniciatyvos

Šiomis dienomis Romoje vykstantis pirmasis Katalikų ir musulmonų forumas savotiškai vainikuoja Bažnyčios ir islamo pasaulio atstovų pastangas vystyti tarpreliginį dialogą. Tai ypač svarbu globalizuotoje visuomenėje, kurioje religija vaidina vis svarbesnį vaidmenį siekiant įtvirtinti tapatumą. Forumo, su kurio dalyviais popiežius Benediktas XVI susitiko lapkričio 6 dieną, tema „Dievo meilė – artimo meilė“. Ja pabrėžiama, kad ir krikščionių, ir musulmonų tikėjimo dvasinės nuostatos per vieno Dievo šlovinimą skatina solidarumą ir pagarbą žmogaus orumui. Forumo idėją subrandino 2007 metais paskelbtas 138 žymių musulmonų religinių ir visuomeninių lyderių atviras „Bendras žodis“, adresuotas Šventajam Tėvui ir kitiems krikščionių religiniams vadovams.

Apie istorinius Romos susitikimo rezultatus bus rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose. Dabar apžvelgsime kitus pastarojo meto katalikų ir musulmonų atstovų pasitarimus.

Liepos 16-18 dienomis Ispanijos sostinėje Madride vyko islamo ir katalikų tarpreliginio dialogo konferencija, kurios iniciatoriumi buvo pats Saudo Arabijos karalius Abdula bin Abdulas Azizas Al-Saudas, o globėju – Ispanijos karalius Chuanas Karlosas I. Prie Madrido susitikimo organizavimo labiausiai prisidėjo Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba ir Pasaulio musulmonų lyga.

Apžvelgdamas Madride vykusios konferencijos išvadas, Popiežiškosios krikščionių tarybos pirmininkas prancūzas kardinolas Žanas Lui Toranas pažymėjo, kad tarpreliginis dialogas gali būti sėkmingas, jeigu randamas „bendras vardiklis“, tai yra tie principai, kurie vienija abu tikėjimus. Tarp tų vienijančių dalykų yra gilus tikėjimas į vieną Dievą, gyvybės Autorių, atsakomybė saugant kūriniją ir planetos resursus, kuriuos mums patikėjo Kūrėjas, pripažinimas žmogiškojo asmens sakralumo ir orumo bei iš to išplaukiančių žmogaus teisių, bendras rūpestis šiuolaikinio jaunimo religiniu ir etniniu ugdymu. Kiekvieno tikinčiojo atsakomybė – palaikyti artimo meilės galią ir gerbti prigimtines teises.

Išsakydamas asmeninę nuomonę dėl katalikų ir musulmonų glaudesnio bendradarbiavimo, kardinolas Ž. Toranas, kuris yra ir vienas pagrindinių dabartinio Romos forumo vadovų, sakė, kad yra ypač svarbu abiejų tikybų bendrus dvasinius turtus padaryti prieinamais visiems visuomenės nariams, kad jie taptų religinių studijų objektu mokyklose ir universitetuose. Patys tikintieji savo asmeniniu ir bendruomeniniu maldos gyvenimo liudijimu yra pašaukti visiems priminti, kad „žmogus gyvas ne vien duona“, kad dvasingumas yra ypač svarbus kiekvieno egzistencijai.

Yra svarbu, kad monoteistinių religijų nariai savo visuomeniniu veikimu patvirtintų, kad pats tikėjimas nėra įtampos ir nesutarimų šaltinis. „Priešingai, tikėjimas turi didžiulį teigiamą potencialą visos visuomenės humanizavimui“, – sakė kardinolas Ž. Toranas. Ši tikrovė yra paskata religijos laisvės įtvirtinimui, kas ypač svarbu religinių mažumų atžvilgiu. Svarbu suprasti, kad religijos laisvė reiškia ne tik laisvą religinį apeigų atlikimą maldos vietose, bet ir tikinčiųjų galimybę aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime prisiimant kultūrinę, politinę ir socialinę atsakomybę.

Kardinolas Ž. Toranas pažymėjo, kad tarpreliginio dialogo vystymas, geresnis abipusis supratimas ir bendradarbiavimas, taip pat didėjanti tolerancija neturi duoti pagrindo teiginiui, kad visos religijos yra daugiau ar mažiau vienodos. „Popiežius Benediktas XVI įspėja, kad tarpreliginis dialogas neturi nuvesti į sinkretizmą (tai yra tikybų susiliejimą, samplaiką). Mes visi žinome, kad tarpreliginis dialogas negali būti statomas ant abejingumo ir dviprasmybių pamato“, – sakė kardinolas Ž. Toranas.

Tikybų partnerystė Europoje

Spalio 20-23 dienomis Briuselyje vyko Europos krikščionių  ir musulmonų konferencija, kurioje buvo svarstytos pilietinės bendrystės galimybės pliuralistinėje kontinento visuomenėje. Susitikimą tema „Krikščionys ir musulmonai: Europos piliečiai ir tikėjimo žmonės“ organizavo Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE) ir Europos Bažnyčių konferencija (KEK), pagrindinė žemyno ekumeninė organizacija. Juo paminėti Europos Sąjungoje šiemet paskelbti Tarpreliginio dialogo metai ir Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 60-osios metinės.

Nors Europa tradiciškai laikoma krikščioniškosios civilizacijos lopšiu, tačiau dėl įvairių priežasčių islamo reikšmė joje nuolat auga. Balkanų regione yra trys valstybės – Albanija, Kosovas ir Bosnija, kuriose musulmonai sudaro tikinčiųjų daugumą. Į Europos Sąjungą nori įstoti didelė islamo valstybė Turkija. Pagaliau dėl migracijos bei kitų demografinių procesų musulmonų bendruomenės stiprėja daugelyje Vakarų Europos šalių, ypač didžiuosiuose miestuose – netgi Briuselyje islamo išpažinėjai sudaro beveik penktadalį vietos gyventojų. Todėl krikščionių ir musulmonų partnerystė tapo būtina bendrosios gerovės siekimui demokratinėje sistemoje.

Pradėdamas Briuselio konferenciją, kurioje dalyvavo 16 šalių krikščionių ir musulmonų religiniai veikėjai, KEK pirmininkas pastorius Žanas Arnoldas Klermanas pripažino, kad Europa, jeigu nenori užsidaryti savyje, neturi vengti dialogo su islamu, panašiai kaip musulmonų daugumos šalys neturi vengti dialogo su Europa apie žmogaus teises ir religijos laisvę jose gyvenančioms krikščionių mažumoms. „Buvimas Europos piliečiu ir tikėjimo žmogumi reiškia europinės kultūros patyrimo priėmimą (jos pliuralizmą, protestantiškose šalyse išlaikytą formalų konstitucinį valstybės religijos statusą, bet realų valstybės filosofinį neutralumą tikėjimo atžvilgiu – M.B.) ir atvirumą dialogui dėl bendros ateities“, – sakė pastorius Ž. Klermanas.

Apie asmeninio ir šeimos tikybinio gyvenimo santykį su europine integracija bei religijos laisvės sąlygomis kalbėjo Italijos imamas Jachija Serdžijus Palavičinis. Šis į islamą atsivertęs italas pažymėjo, kad tautinis tapatumas neturi prieštarauti tikybiniam tapatumui ir gerbdamas savo šalies įstatymus bet kuriai religinei konfesijai priklausantis pilietis gali prisidėti prie jos gerovės stiprinimo. Imamas J. Palavičinis taip pat nurodė į krikščionių ir musulmonų bendradarbiavimo galimybes stiprinant ir tradicinės šeimos instituciją, perduodant jaunosioms kartoms vertybes, keliančias gyvybės sakralumą ir asmens orumą. Jis pastebėjo, kad rūpinantis musulmonų imigrantų integracija Europoje reikia padėti ne tik kurti darbo vietas skurdžiuose priemiesčiuose gyvenantiems žmonėms ar juos perkvalifikuoti, bet ir ugdyti Europos musulmonų intelektualinį elitą.

Apie Europos krikščionių ir musulmonų taikaus sambūvio bei bendradarbiavimo modelio vystymą Briuselio konferencijoje kalbėjo CCEE vicepirmininkas Bordo (Prancūzija) arkivyskupas kardinolas Žanas Pjeras Rikaras. Iškeldamas penkias, jo manymu, svarbias krikščionių ir musulmonų partnerystės sritis Europos visuomenėje, jis pirmiausia nurodė į religijos ir sąžinės laisvės gynimą. „Tiesos paieška ir atvirumas antgamtei yra būdinga žmogaus prigimčiai, tačiau šis atvirumas ir paieška gali būti tik laisvi“, – sakė kardinolas Ž. Rikaras. Religijos laisvė reiškia nevaržomą tikėjimo išpažinimą, mokymą ir skelbimą, taip pat laisvą tikėjimo priėmimą arba atsisakymą.

Be to, svarbu, kad musulmonai emigrantai nesijaustų esantys tik Europos visuomenės „marginalais“. Tokioje atmetimo situacijoje, kai visuomenėje formuojamas „mūsų“ (tikrų europiečių krikščionių) atskyrimas nuo „kitų“ (imigrantų musulmonų), sukelia pavojingą priešiškumą, kuris gali baigtis konfliktu. Trečioji sritis yra žmogiškųjų vertybių – gyvybės, šeimos, orumo, socialinio teisingumo, gamtinės aplinkos gynimas.

Kritikuojami sekuliarizmo kraštutinumai

Kalbėdamas apie ketvirtą sritį, kurioje gali būti vystomas krikščionių ir musulmonų dialogas Europoje, kardinolas Ž. Rikaras nurodė į taikos ir susitaikymo sklaidą. Jo įsitikinimu, tai svarbus „dvasinis projektas, istoriškai susietas su susitaikymo siekimu po žemyno patirtų dviejų pasaulinių karų“. Visos Europos religinės bendruomenės turi kartu skelbti ir liudyti įsitikinimą, kad „karas nieko neišsprendžia“. Penktas ganytojo pabrėžtas aspektas yra privalomas vertybių skatinimas pasaulyje abipusiškumo principu. Tai svarbu pasiekti tiek Europoje, kur perdėto sekuliarizmo sąlygomis tiesiog stengiamasi pašalinti religinį dėmenį iš visuomeninio gyvenimo, tiek ir islamiškajame pasaulyje, kur krikščionių mažumos veikimas dažnai būna valstybiškai suvaržytas.

„Valstybė turėtų vengti tokios situacijos, kurioje piliečiai būtų priversti rinktis tarp lojalumo valstybei ir ištikimybės savo religiniams įsitikinimams, – teigiama Europos krikščionių ir musulmonų susitikimo Briuselyje priimtoje baigiamojoje deklaracijoje. – Tačiau valstybė turi teisę pareikalauti iš visų savo piliečių atviro ir viešo įsipareigojimo demokratijai ir atsakingo požiūrio į jos gyvenimo, kultūros bei tradicijų integraciją.“ Susitikimo dalyviai patvirtino, kad jie, kaip krikščionys ir musulmonai, nori savo šalies gyvenime būti „piliečiai ir tikintieji, o ne piliečiai arba tikintieji“. Jie jaučiasi esą pašaukti bendradarbiauti kuriant valstybės gerovę, tačiau nenori „tapti klusniais vyriausybių tarnais“.

Dokumente pabrėžiama, kad Europos krikščionys ir musulmonai yra įsitikinę, jog žemyno ateitis priklausys nuo visų jo gyventojų, „kaip piliečių ir tikinčiųjų“ pasirengimo saugoti ir vystyti Europos kultūrinius ir religinius pagrindus. Kontinento vienijimo ir integracijos procesas turi vykti, tačiau dėl to neturėtų nykti religinis tapatumas. Susitikimo dalyviai pareiškė nepritarimą kai kuriose sekuliarizuotose Europos valstybėse įsigaliojusiam draudimui nešioti ar viešai laikyti religinius simbolius bei švęsti religines šventes tuo pretekstu, kad neva tai žeidžia valstybės pasaulietiškumo principą ar kitų religijų išpažinėjų jausmus.

Bendri švietimo ir socialiniai projektai

„Kaip krikščionys ir musulmonai mes pripažįstame teisę į sąžinės laisvę, teisę pakeisti savo religiją ar į sprendimą gyventi be religijos, teisę viešai demonstruoti ar žodžiu išreikšti savo religinius įsitikinimus, be pajuokos ar nutildymo bauginant“, pabrėžė Briuselio susitikimo dalyviai. Dokumente daug kalbama apie tarpusavio dialogo ir susitaikymo būtinumą, nes tik taip galima užgydyti istorinių konfliktų padarytas žaizdas. Patvirtinama ištikimybė religinėms tradicijoms, kadangi tik per santykį su Dievu žmogus, kaip asmuo, gali atskleisti savo tikrąjį tapatumą. Europos krikščionys ir musulmonai ryžtingai pasisako prieš „bet kokį smurtą vardan religijos“ ir atmeta agresyviojo sekuliarizmo apraiškas, kurios nepalieka viešosios erdvės religinei praktikai ir tikėjimo nuostatų reiškimui visuomenės gyvenime.

„Mums reikia skatinti ne tik tikėjimo bendruomenių socialinį veikimą, bet ir bendrą pašaukimą gyventi pagal Dievo Žodį“, – teigiama Europos krikščionių ir musulmonų pareiškime. Geresniam abipusiam pažinimui kviečiama „atidaryti mečetes ir bažnyčias lankytojams iš kitų religinių bendruomenių“, kaip ir bendras tikybinio mokymo iniciatyvas bei akademinio lygio susitikimus. Analizuojant ir aiškinant kitas religijas kviečiama vengti supaprastintų apibendrinimų ir gilintis į pačią religijos dvasią. Šis veikimas, kaip ir religijos laisvės gynimas bei solidari parama kenčiančioms religinėms mažumoms už Europos ribų, turi padėti tiesti tiltus tarp krikščioniškosios ir islamiškosios kultūrų ir tikybų. „Europa yra pašaukta būti musulmonų ir krikščionių tarpusavio pažinimo laboratorija“, pradedant nuo vaikų ir jaunų žmonių susitikimų ir bendravimo bei kitų vietinio lygio projektų, pabrėžia Briuselio susitikimo dalyviai.

Šis pareiškimas atitinka pranašišką Vatikano II Susirinkimo (1962-1965) mokymą, kurio dekrete „Nostra Aetate“ apie tarpreliginį dialogą pripažįstama, kad „Bažnyčia su pagarba žiūri į musulmonus, nes jie garbina vieną, gyvą iš savęs esantį, gailestingą ir visagalį Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją, kalbėjusį žmonėms“. Taip pat nurodoma, kad musulmonai „stengiasi visa siela paklusti Dievo paslaptimis ir sprendimams, kaip pakluso Abraomas, su kuriuo save sieja islamo tikėjimas. Jie gerbia Jėzų, kaip pranašą, nors ir nepripažįsta jo Dievu, jie gerbia jo motiną Mergelę Mariją ir kai kada pamaldžiai į ją kreipiasi.

Susirinkimo dokumente taip pat primenama, kad musulmonai, kaip ir krikščionys tiki į mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą, todėl laukdami Paskutiniojo teismo dienos „vertina moralų gyvenimą ir garbina Dievą malda, išmalda ir pasninku“. Nurodžius į krikščionių ir musulmonų tarpusavio nesutarimus bei konfliktus, pasitaikiusius istorijos eigoje, dekretas „Nostra Aetate“ kviečia užgydyti praeities žaizdas ir siekti tarpusavio supratimo kartu skatinant „socialinį teisingumą, moralines vertybes, taiką ir laisvę“.

© 2008 „XXI amžius“