|
Krizės tramdymas
Po rinkimų Lietuvoje daug kas apsivertė aukštyn kojom. Pasirodo, mes gyvename didžiausios krizės sąlygomis, į kurią mus įklampino Kirkilo vyriausybė, ilgai slėpusi informaciją apie sunkią padėtį. Tačiau naująją porinkiminę koaliciją sudariusių keturių partijų vadovai prieš televizijos ir foto kameras pozuoja linksmai nusiteikę, lyg krizės Lietuvoje nebūtų. Gal tai pergalės džiaugsmas? Na, jei koks Uspaskich, pasiekęs pergalę rinkimuose ir radęs netvarką valstybės finansuose, džiaugtųsi, gal ir būtų suprantama. Bet kai džiaugiasi patriotai, vadinamieji dešinieji, neaiškus ir įtartinas tas jų džiaugsmas. Vis dėlto kaip paaiškinti koalicininkų džiaugsmingus, pasitenkinimu spindinčius veidus, kai teigiama, kad Lietuva atsidūrė didžiulėje krizėje? Gerai, kad jie imasi gelbėti Lietuvą. Koalicininkai turėtų prisiminti, kad gelbėja Lietuvos ekonomiką, gautą iš ekskomunistų valdžios, su kuria draugauja ne vienerius metus. Gal reikėtų tą koalicinį džiaugsmą kiek sumažinti, ypač turint galvoje tai, kad imdamiesi pašalinti krizės padarinius, koalicininkai rengiasi daug ką suversti ant vargšės tautos pečių.
Iš numatomų būsimos valdančiosios koalicijos veiksmų kol kas sunku nustatyti, ką konkrečiai pagal antikrizinių priemonių planą nori jos vadai daryti ir apie ką derasi. Naujoji koalicija, kaip galima suprasti, planuoja suvienodinti pajamų, pelno ir pridėtinės vertės mokesčius (t.y. įvesti flat tax sistemą, kaip ją anglišku terminu vadina Kubilius), nustatant 19-20 proc. tarifą. Šiuo metu gyventojų pajamų mokestis yra 24 proc., pelno mokestis 15 proc., pridėtinės vertės mokesčio tarifas 18 procentų. Tai būtų tiesioginis mokesčių naštos didinimas gyventojams ir darbdaviams. Tiesa, Kubilius vieną dieną teigia, kad čia tėra tik žiniasklaidos išsigalvojimai, kad jie dar tik sprendžia, ką darys, bet kitą dieną sako, kad tie skaičiai, kurie minimi žiniasklaidoje, yra teisingi (pavyzdžiui, taip sakė apie naująjį PVM dydį). Kubiliaus antikrizinių priemonių planas kartu įvestų naująjį visiems privalomą sveikatos draudimo mokestį (maždaug 5 proc.), atskiriant jį nuo gyventojų pajamų mokesčio, kurio dalis dabar patenka į privalomąjį sveikatos draudimo fondą. Tai, matyt, reiškia, kad darbdaviai bus apkraunami ir šiais papildomais mokesčiais. Čia vertėtų pagirti Liberalų sąjūdį, kuris siekia, kad valstybės pajamų ir išlaidų balansavimas nekristų ant gyventojų ir verslo pečių, todėl nesutinka, kad būtų suvienodinti minėtų trijų mokesčių tarifai. Liberalų sąjūdžio atstovai siūlo nuosaikesnį planą: reformuojant mokesčių sistemą, gyventojai turėtų būti skatinami papildomai draustis sveikatą, o atskiro sveikatos draudimo mokestis neturi būti įvedamas visiems mokesčių mokėtojams, t.y. negalima apkrauti darbdavių dar naujais papildomais mokesčiais.
Nedidinant pensijų, kai metinė infliacija sudaro apie 11 proc. ir pusantro karto didėja būsto šildymo išlaidos, dar didinti PVM viskam be išimčių (tarp jų ir neseniai sumažinto nekomercinei spaudai) būtų gyventojų (tame tarpe, pensininkų) skurdinimas. Vykdydamas savo antikrizinių priemonių planą Kubilius pasirengęs lėtinti švietimo darbuotojų ir mokytojų atlyginimų augimą kitais metais vietoj numatyto augimo 32 proc. žadama didinti tik 22 proc. Liberalų sąjūdžiui tai nepriimtina (matyt, todėl, kad jų atstovas, pretenduojantis į švietimo ministrus, nenori pedagogams iškart pasirodyti blogiečiu). O štai kitas koalicijos partneris liberalcentristų vadovas A. Zuokas pasirodė esąs viešbučių lobistas jis siūlo visiems patarnavimams didinti PVM iki 19-20 proc., bet tik ne viešbučiams, nes viešbučiai skatina turizmą ir gauna eksporto pajamas, kai užsienietis jame apsigyvena. Padidinus PVM iki 19 proc., turistai pradėtų važiuos į Rygą, Taliną, Varšuvą, nes ten bus pigiau, todėl šis Lietuvos verslo sektorius paprasčiausiai bankrutuos.
Valstybės bėdos Lietuvoje kyla dažniausiai dėl to, kad Lietuvos biudžeto ir bendrojo vidaus produkto santykis vienas mažiausių Europos Sąjungoje (ES), o valdžia apsižiojusi finansuoti tiek, kad viskam lėšų tikrai neužtenka. Tokiu atveju viešasis sektorius degraduoja. Žinome, kad dėl mažų algų streikavo mokytojai, aukštojo mokslo sistema turėjo gelbėtis faktiškai pardavinėdama diplomus gausiam būriui nelabai gabių, bet mokių neakivaizdininkų, beveik pusę valstybinės sveikatos apsaugos sistemos finansavimo jau sudaro pacientų iš savo kišenės neformaliai mokamos dovanos (kyšiais to jau nebevadiname), sąžiningi medikai emigruoja į Vakarų šalių ligonines, skursta pensininkai, o skursti nenorintys ir apie 1 000 litų gaunantys policininkai irgi ima kyšius. Tai tik pagrindinės problemos, kurias mini didžioji žiniasklaida. Jų būtų galima vardyti daugiau. Būtina atsisakyti tam tikrų sričių, jas privatizuojant arba užkaišyti mokesčių sistemos skyles, dėl kurių (o ne mažų mokesčių tarifų) valdžios turimas biudžetas ir tampa toks mažas, tiksliau nepakankamas.
Kitas dalykas yra tai, kad koalicininkams visai nerūpi tautos dvasinė būklė jie kalba tik apie prastą finansinę situaciją ir todėl įvairiais mokesčiais spaus tautą, dar labiau vesdami ją į neviltį tautą (todėl svarbią tautos ugdymui švietimo ministeriją atiduoda liberalui). Bet juk apie krizinę padėtį, apie ją atitinkančią antikrizinę programą bei apie numatytus kelti mokesčius visai nebuvo kalbama genialioje TS-LKD rinkimų programoje. Kodėl? Gal tuo siekiama nubausti, kad per prastai balsavo už koalicininkus? O gal koalicijos vedliai jau supanašėjo su ekskomunistais, skelbusiais, kad po rinkimų nereikia laukti to, kas buvo žadėta prieš rinkimus? Gal ir nereikia stebėtis juk eidami dažnai kartu su ekskomunistais, jie ir patys supanašėjo. O gal ir nenori labai skirtis juk abi partijos būsimoji ir buvusi valdančioji skelbiamos ir sisteminėmis (tokiu sugalvotu terminu valdantieji vadina kelias valdžioje besikaitaliojančias partijas), ir demokratinėmis (nepaisant to, kad LSDP tai visų juodų TSKP, LKP, LDDP darbų perėmėja). Ar neapvils rinkėjų neaiškiais (švelniai tariant) būdais klijuojamos koalicijos, kai į jas įtraukiami politikos neišmanėliai, nieko nedavę tautai (ne tik nepriklausomybės metais, bet juo labiau ir okupacijos laikais), tik juokinę ją savo šposeliais, kai į jas dėl aritmetinės sumos įtraukiami tie, kurie laikėsi visai skirtingų pozicijų su dešiniaisiais, liberalcentristai, liberalsąjūdistai? Gal todėl iki antrojo rinkimų turo vadinamojo dešiniųjų centro vedlys niekaip nepasakydavo, ką jis rinksis į koalicijos partnerius vis galvojo daugiau rinkėjų tuo droviu neaiškumu prisivilioti (nors išėjo priešingai į antrąjį turą atėjo vos trečdalis rinkėjų ir išrinko tik kiek daugiau nei pusę numatytų atstovų).
Šią savaitę buvo paskelbta, kad rengdama taupymo planą, besiformuojanti centro dešinės koalicija ketina parlamentarų išlaidas apkarpyti apie 18 procentų. Pasak Kubiliaus, bus mažinamos algos, išlaidos transportui, kanceliarinėms prekėms, parlamentarų biurams išlaikyti. Tačiau reikėtų suabejoti tokiomis Seimo išlaidų sumažinimo užmačiomis. Turint omenyje tai, kad šis, nueinantis Seimas beveik trigubai didina Seimo narių atlyginimus (vietoj žadėto mažinimo). Seimo nario alga dabar per mėnesį siekia 4199 lito neatskaičius mokesčių. Papildomai parlamentarai dar gauna priedus, jeigu užima Seimo pirmininko, jo pavaduotojų postus, vadovauja komitetams, komisijoms, frakcijoms. 6708 litai kiekvieną mėnesį skiriami parlamentaro kanceliarinėms išmokos transporto, telefono, pašto išlaidoms padengti, kanceliariniams reikmenims pirkti. Dar 894 litus per mėnesį kiekvienas parlamentaras gauna savo biurams išlaikyti. Nuo šių lėšų neskaičiuojamas nei gyventojų pajamų mokestis, nei įmokos Sodrai, už jų naudojimą parlamentarai neatsiskaito. Visos šios vokelio pavidalu Seimo nario išlaidos vakar turėjo būti įteisintos, jų algas padidinant apie tris kartus. Todėl tariamo Seimo narių atlyginimų ir Seimo išlaidų mažinimo nereikia tikėtis. Tai įteisinus parlamentarų algos viršytų premjero ir ministrų. Didžiulę Seimo išlaidų dalį sudaro Seimo narių padėjėjų algos (ne paslaptis, kad jas pasiima parlamentinės partijos savo pajamoms didinti, fiktyviai įdarbindamos tariamus padėjėjus, kurie neatlieka tokio darbo, kaip tai daro užsienio parlamentarai. Žadama didinti ir Seimo pirmininko (12 tūkst. Lt.) bei Seimo kanclerio (iki 6 tūkst. Lt.) reprezentacinių išlaidų fondus. Be to, prie Seimo išlaidų prisideda išeitinės kompensacijos kadenciją baigiantiems ir neperrinktiems (daugiausia rinkėjų lūkesčių nepateisinusiems politikams). 68 Seimo nariai gaus apie 2 mln. litų išeitinių kompensacijų. Išmokų dydis Seimo nariams skiriasi, nes priklauso nuo išdirbtų kadencijų skaičiaus ir užimtų pareigų. Vidutiniškai vieną kadenciją išdirbęs tautos išrinktasis su mokesčiais gaus apie 18 tūkst. litų. Kai kurie parlamentarai gaus net 30 tūkst. litų išeitines kompensacijas. Taigi Seimo išlaidos vargu ar sumažės.
Linas ŠALNA
© 2008 XXI amžius
|