|
Kunigo Alfonso Sušinsko gimtadieniui artėjant
Ateitininkų devizas Visa atnaujinti Kristuje dideliai ambicingas. Net ir pačiam nelengva tobulėti! Į pagalbą tesėti devizą 1937 metais atėjo Panevėžio vyskupijos jaunimo centro direktorius kun. Alfonsas Sušinskas su savo knyga Maršas jaunystei. Autorius trokšta, kad malda lūpose, darbu jaunystėje, drąsiu pasiaukojimu kilniems idealams jaunimas kiltų ereliais aukštyn į saulę į Kristų. Kun. A. Sušinskas nori Lietuvai išauginti inteligentų elitą kad jaunimas visai Lietuvai neštų Dievo ir Tėvynės meilę, nes prasmingam gyvenimui vien kultūros nepakanka.
Kunigas Alfonsas Sušinskas gimė 1909 m. sausio 25 dieną Rygoje, lietuvio fabriko darbininko šeimoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą gamykla buvo iškelta į Rusiją. Maskvoje šeima patyrė bolševikų prievartą, smurtą, skurdą ir alkį. 1919 metais Sušinskai sugrįžo į tėvynę. Gimtinėje taip pat rado daug vargo. Alfonsas mokėsi Biržų gimnazijoje, kurią baigė 1929 metais ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1934 metais baigė ją ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijosfilosofijos fakultetą.
Rudenį skiria jį Ramygalos vikaru ir kapelionu progimnazijoje. Joje dar dėstė lotynų kalbą. Iš pat pradžių pasižymi pedagogo, žurnalisto ir oratoriaus talentais. Jį pradeda vadinti garsaus vengrų vyskupo žurnalisto vardu Lietuvos Tihamer Tothu ir visos Lietuvos kapelionu.
1935 metais Panevėžio vyskupas K. Paltarokas kun. A. Sušinską paskiria vyskupijos jaunimo centro direktoriumi vietoj į Prancūziją studijoms išvykstančio kun. Alfonso Lipniūno (19051945).
Panevėžyje kun. Alfonsas Sušinskas (jau iš Ramygalos atsinešęs kreipinį Alfa) randa didelę paramą iš gimnazijų lituanisto Petro Būtėno, vieno aktyviausių miesto visuomenės gyvenimo dalyvių, ypač pasireiškusio katalikiškoje veikloje. P. Būtėnas buvo pirmasis 1917 metais Voroneže pradėto leisti žurnalo Ateities spinduliai faktinis redaktorius.
Petrą Būtėną, vysk. K. Paltaroko giminaitį, 1925 metais į Panevėžį pakvietė dėdė ir krikštatėvis Julijonas Lindė-Dobilas. Kun. A. Sušinsko ir P. Būtėno pažintis tęsėsi iki lemtingųjų 19401944 metų, jie abu kovojo už katalikiškųjų vertybių idealus, darė įtaką auklėjant ne tik jaunimą, bet ir visą lietuvių tautą doros ir patriotizmo dvasia.
Kas matė ir girdėjo kun. Alfą pajuto, kas yra gyvoji krikščioniškoji dvasia, kas yra Šventoji Dvasia Bažnyčioje, kaip dega Ugnis žmoguje. Tai buvo riteris be baimės ir be dėmės, pilnas Dievo Dvasios ir ryžto, nepaisęs savo nestiprios sveikatos ir negailėjęs savo kuklių išteklių.
Moksleivių ateitininkų štabas ir centras buvo kun. Alfos apartamentai kuklūs kambarėliai Katedros klebonijoje. Ateitininkų kuopų ir klasių susirinkimai vykdavo pas Alfą gana triukšmingai. Dėl to klebonas kan. J. Šidlauskas ir kiti konfratrai kun. A. Sušinskui priekaištaudavo.
Kas mėnesį sekmadienio popietę Katedros požemyje vykdavo rajoniniai ateitininkų susirinkimai. Po svečio paskaitos ir meninės dalies vykdavo naujų narių priesaika: deklamuojant Žalia vėliava tyliai plevena
naujieji nariai priklaupę bučiuodavo vėliavos kraštą. Įspūdinga būdavo ir vėliavos įnešimo ir išnešimo ceremonija. Vėliava, juodai perrišta, buvo laikoma Katedros koplyčioje. Juodas kaspinas primindavo moksleivių ateitininkų uždraustą veiklą, nors tas draudimas tarsi kokia egzotika ir viliojo jaunimą čia ateiti. Po susirinkimo gatves aplink Katedrą užplūsdavo mokiniai ateitininkai. Policija stengėsi nematyti to šurmulio.
Knyga Maršas jaunystei buvo tikras krikščioniškas maršas visai Lietuvos jaunuomenei, o ypač ateitininkams. Kun. A. Sušinskas rodė kelio kryptį, teikė postūmį ano meto krikščioniškajai jaunuomenei sekti Kristumi. Mokė kiekvieną tolimą daryti artimu pagal Kristaus mokslą nepataikaujant ir neveidmainiaujant. Artimo meilė prasideda ne nuo prakalbų sakymo vienas kitam.
Kun. Alfonsas Sušinskas, dar būdamas studentu, kartu su kolega J. Prunskiu išvertė M. Doullet knygą Maskva be kaukės, o dirbdamas kapelionu mokiniams duodavo skaityti A. Rachmanovos trilogiją apie komunizmo žvėriškumus. Už tai užgriuvus Lietuvą raudonajam marui jam teko iškęsti žiaurius tardymus Kauno smulkiųjų darbų kalėjime. Iš kalėjimo stebuklingai išsigelbėjo per vokiečių lėktuvų antskrydį ir išvengė Červenės pragaro.
Iš kalėjimo grįžo palaužtos sveikatos, sužalotais pirštais. Parašė apybraižą Gyvenimas mirtyje, kurios net šiais Nepriklausomybės laikais niekas neišdrįsta išspausdinti. V. Kudirka sakė, kad lietuvį inteligentą pažinsi iš kinkų drebėjimo. Net praėjus 40-čiai metų po jo mirties knygoje Mūsų švyturiai neatsirado jam vietos tarp šimto iškiliųjų. Redaktorius kun. P. Račiūnas, MIC, pripažino, kad šis kunigas buvo neeilinė asmenybė, bet
Tik dešimtmetį darbavosi šis ugningas pamokslininkas, aštrios plunksnos žurnalistas, jautrus pedagogas, šventas kunigas Dievo ir Tėvynės dirvonuose. Nuo 1944-ųjų jis vienišas klajoklis svetimose žemėse. Vokietijoje porą metų studijuoja religijos psichologiją. Į JAV nuvažiavo 1949 metais. Ten jo niekas nelaukė. Palaužta sveikata ir fiziniai, ir dvasiniai dirbo svetimos šalies, svetimos kalbos bažnyčiose. Išleido Jaunystės maršo antrą leidimą (pakeistu pavadinimu), parašė esė Šviesos ir šešėliai, kurią po jo mirties išleido jo ištikimas bičiulis iš Panevėžio laikų kun. Titas Narbutas (19131972, palaidotas Ohajo Dayton). Jie abu vokiečių okupacijos metais dirbo kapelionais Panevėžio mergaičių gimnazijoje.
Kun. Alfonsas Sušinskas mirė 1966 metų birželio 18 dieną Braddock Pa. Jo šimtmečio gimtadieniui ateitininkija galėtų pasirūpinti raštų rinktinės išleidimu ir jo palaikų palaidojimu Panevėžio Katedros šventoriuje šalia kito Alfonso kun. Lipniūno. Kun. Alfonsas Sušinskas Panevėžiui ir Lietuvai yra ne mažiau nusipelnęs. Reikėtų bent jo kenotafą įrengti!
Atgimstančiai ateitininkijai reikėtų pažinti savo organizacijos istoriją. Ir ne keletą datų, ne tik laimėjimus, bet ir skaudulius, praradimus išorėje ir viduje. Istorija ne tik padrąsins, bet ir perspės.
Artimas kun. A. Sušinsko bendražygis ateitininkas iš Ramygalos, o vėliau iš Panevėžio gimnazijos, Gajos korporantas gydytojas, Vyčio kryžiaus kavalierius Bronius Stasiukaitis (19171944) rašė ateitininkijos istoriją. Kur ji šiandien? Yra išlikę du stori jo dienoraščio sąsiuviniai. Pirmais Nepriklausomybės metais siūlyta A. Damušiui, A. Žygui, kitiems ateitininkų vadams, net vyskupams niekas nesusidomėjo. Puslapiai blunka. O ateitininkų istorijos kruopelyčių nemaža juose.
1942 metais per Gavėnią kun. Alfonsas Lipniūnas vedė rekolekcijas Panevėžio moksleivijai. Man teko laimė piešti padėkos adresą ir įteikti jį kun. Alfonso Sušinsko bute Kranto gatvėje. Tai buvo paskutinis susitikimas su sielos dvyniais kunigais Alfonsais kankiniais vienu vokiečių, kitu rusų kankintu.
Poetas Aloyzas Sušinskas parašė ir išleido 20 sonetų, pavadintų Žmogiškojo pavasario giesmininkui, skirtų dėdei kun. Alfonsui Sušinskui.
Parengė Apolonija NISTELIENĖ
...Purvo kirminus, žemės vabalus traukia puvenos, tamsybė, patamsiai. Jie žiūri į saulę, bet arčiau į ją ne jiems. Žemės paukščiai, medžių dainininkai, nuostabieji balso meisteriai tik nuo žemės, iš šakučių tankynės žvilgteri į saulę, jos spindulio atsigeria, ir tiek, ne daugiau...
Tik jis, tas erelis, savo plieno sparnais, valdovo žvilgsniu nesitenkina vien aukščiausio medžio aukščiausia viršūne, aukščiausio kalno, debesis skrodžiančio, aštriausia uola...
Erelio krūtinėje gamtos ranka įrašytas šūkis a u k š t y n. Aukštyn į erdvę, arčiau į saulę, drąsiu nepataikūno žvilgsniu į mėlyną gilumą, į pačią saulės širdį aukštyn, aukštyn!
Melsvuose dangaus pataluose nardo erelis, saulės spinduliu bežaisdamas. Erelio trokštas, jo ryžtas nuostabus: įtempia, suduoda sparnais, strėle pasileidžia saulės spindulį vėjavaikį pralenkti nori.
Ne sparnų greitumas erelio menas, visas jo grožis... Didingą erelį padaro jo ryžtas, jo siekis, jo sparnų traukimas į priekį, į saulę, vis aukštyn ir aukštyn...
Iš A. Sušinsko knygos
Maršas jaunystei
© 2008 XXI amžius
|