|
Dėlionės ir klajonės
Petras KATINAS
Po Seimo rinkimų Lietuvoje Maskvos dienraštyje Gazeta pasirodė šio laikraščio politikos apžvalgininko Vadimo Dubnovo straipsnis Landsbergio sugrįžimas. Straipsnis, nors neapsieina be tradicinių kaltinimų Lietuvai dėl antirusiškos politikos, vis dėlto įdomus. Štai kaip V. Dubnovas komentuoja dabartinę politinę situaciją Lietuvoje: Triuškinantis dešiniųjų sugrįžimas po aštuonerių metų pertraukos ne paprasta valdžios rotacija. Tai sugrįžimas, nors ir smarkiai nedeklaruojamas, bet pateikiamas kaip antrasis legendinio Sąjūdžio sugrįžimas. To Sąjūdžio, su kurio vėliavomis Lietuva ėjo į nepriklausomybę. Svarbu ne tas faktas, kad buvęs Sąjūdžio veikėjas Andrius Kubilius grįžta į premjero kėdę, o tai, kad grįžta pagrindinis tų metų simbolis Vytautas Landsbergis. Nesvarbu, kad jis prieš penkerius metus atsisakė Tėvynės sąjungos pirmininko posto, bet jis liko Sąjūdžio idėjiniu lyderiu ir įkvėpėju. Argi gali būti geresnis to įrodymas nei jo skyrimas Lietuvos užsienio reikalų ministru? Žinoma, posūkis dešinėn po ilgo judėjimo kairėn natūralus ir suprantamas. Dešiniųjų laimėjimas ne tiktai klausimas dėl Ignalinos atominės elektrinės, bet ir tradicinis nepasitikėjimas Rytais. Vaizdžiai kalbant, Ignalina ir Rytai ir buvo 1990 metų triumfo komponentai. Dabartinė nugalėtojų koalicija taip pat primena tuos laikus, kai dešinieji Sąjūdyje buvo kartu.
Deja, apžvalgininkas, konstatuodamas Sąjūdžio idėjų sugrįžimą, paskubėjo. Ypač matant, kokia koalicija ir kaip sunkiai lipdoma. Tuo labiau paskubėta pranešti apie prof. V. Landsbergio skyrimą Lietuvos užsienio reikalų ministru. Jau vien kalbos apie tai sukėlė didelį erzelį ne tik prezidentūroje ar Užsienio reikalų ministerijoje, bet ir vadinamojoje dešinės koalicijoje. Pirmiausia todėl, kad prof. V. Landsbergis savo tvirtais principais, nesitaikstymu su elito išsidirbinėjimais yra labai neparankus žmogus. Tiek prezidentūrai ir joje reikalus tvarkančiai nežinia iš kur ištrauktai A. Rauličkytei, bet ir nemažai daliai formuojančių tą tikrą ar vaizduojamą centro dešinės valdančiųjų koaliciją. Įskaitant ir galimą premjerą Andrių Kubilių. Pastarasis po ilgo muistymosi pagaliau pareiškė, jog norėtų, kad užsienio reikalų ministru taptų dabartinis Lietuvos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Vygaudas Ušackas. Tai yra diplomatas, o ne politikas. Žinoma, V. Ušackas užsienio reikalų ministro kėdėje geriau nei užtūpę beveik visą diplomatinį korpusą prisitaikėliai ar buvusios nomenklatūros atstovai bei statytiniai. Antra vertus, kažin ar ši kandidatūra priimtina prezidento patarėjai A. Rauličkytei ir pačiam prezidentui. Tuo labiau kad labai įtakingi asmenys aiškiai nenori, kad ambicingas ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Vygaudas Ušackas bandytų išvalyti ar bent apvalyti Užsienio reikalų ministeriją nuo draugų ir bičiulių sambūrio. Nenoras matyti prof. V. Landsbergį ar ką nors kitą, besilaikantį Sąjūdžio principų šiame svarbiame poste, rodo, kad toje centro dešinėje, tiksliau tos koalicijos užkulisinėje virtuvėje, verdama neaiškios politinės kilmės sriuba.
O apskritai paskutiniųjų dienų įvykiai formuojant būsimą vyriausybę, tiksliau pasakius, bandant sulipdyti ją iš įdomių asmenybių, rodo, kad Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų rinkimų ir veiklos programa, kurią gerai įvertino solidūs ekonomistai ir finansininkai, visokio plauko liberalų ar pseudoliberalų bei šoumenų partijos pastangomis gali būti nustumta į pašalius ir likti tiktai popieriuje. Koalicijoje svarstant antikrizinę programą, visuotinio taupymo būtinumą grėsmingos pasaulinės ekonominės-finansinės krizės akivaizdoje, raginimai susiveržti diržus kai kam iš formuojamos koalicijos partnerių, ypač liberalcentristams ir liberalsąjūdistams, nepriimtini. Margaspalviai liberalai nesutinka nė per nago juodymą padidinti mokesčių verslo rykliams ir smulkesnėms, bet ne mažiau plėšrioms žuvelėms. Todėl būsimasis premjeras A. Kubilius netgi pagrasino, jog nepriėmus realios taupymo programos koalicija gali subyrėti taip ir nepradėjusi darbo. Tuo metu, kai būsimosios valdžios partneriai diskutuoja apie taupymą, antikrizinę programą, deficitinį biudžetą, premjero G. Kirkilo ministrai švaisto pinigus, tuštindami ministerijų kasas, kad atėję naujieji ministrai rastų jas iššluotas iki paskutinio cento. Štai vien tikrojo socialdemokrato A. Butkevičiaus vadovaujama Susisiekimo ministerija, už keliasdešimt tūkstančių išsinuomojusi Operos teatrą, minėjo šios ministerijos jubiliejų ir tam minėjimui bei šėlimui išleido 100 tūkst. litų. Kiti ministrai savo ministerijų jubiliejus šventė sostinės Dramos teatre ir Kristinos Brazauskienės viešbutyje. Premjeras G. Kirkilas čia neįžiūrėjo nieko blogo, netgi panaudodamas visą savo gražbylystę įrodinėjo, jog tokie jubiliejai kelia valstybės prestižą. Tad jeigu pinigų valstybės kasoje dar liks, kol pradės darbą naujoji Vyriausybė, G. Kirkilas ir jo komanda dar ką nors sugalvos. Šimtą kartą teisus žinomas finansininkas SEB banko patarėjas Gitanas Nausėda, pareiškęs, kad dabartinę pasaulio finansinę krizę sukėlė nepaprastas žmonių godumas. Nereikia ir tokio priminimo. Vadinamieji socialdemokratai ir jų liokajai per aštuonerius savo valdymo metus tą godumą pademonstravo visais lygiais. Todėl vėl tapęs Seimo nariu besiskelbiantis tikruoju socialdemokratu Vytenis Andriukaitis ėmė dūsauti ne tik dėl savo politinio viršininko G. Kirkilo neteisingos politikos Rusijos atžvilgiu, kuris, pasirodo, vykdo ne Europos Sąjungos socialistų politiką, o velkasi baigiančio kadenciją JAV prezidento Džordžo Bušo administracijos uodegoje. Todėl draugas Vytenis labai apgailestavo, kad A. Brazauskas išėjo iš aktyvios politikos. Mat, anot V. Andriukaičio, geresnio premjero Lietuvoje dar nebuvo... Ir nebus, žinoma. Taip galvoja ne tik draugas Vytenis, bet ir nemaža dalis senosios ir naujosios nomenklatūros. Nesvarbu, kad G. Kirkilas irgi savas, mūru stoja už oligarchus ir verslo magnatas, bet A. Brazausko mylėtojams aiškiai nepatinka tai, kad G. Kirkilas nelaksto į Maskvą pas babykinus kaipo Algirdas Mykolas, o net glėbesčiuojasi su Gruzijos lyderiais. Todėl metams baigiantis gali atsitikti, jog draugas Gediminas bus išverstas iš partijos vado balno.
Atšventėme šv. Martyno dieną. Ši diena reiškia ir rudens pabaigą. O tai, kad žiema bus sunki, aišku kiekvienam. Ne tik galimais šalčiais ar speigais. Pirmiausia, ar naujoji vargais negalais sulipdyta Vyriausybė bus veiksni ir ryžtinga vykdydama antikrizinę programą, taupant biudžetą, atsisakant socdemų išdalintų daugybės nepagrįstų lengvatų. Tokie veiksmai, be jokios abejonės, susilauks įnirtingo pasipriešinimo. Ir ne iš kokių nors tradicinių rėksnių, o iš labai galingų jėgų, kurių atstovai koja atidarinėdavo ne tik G. Kirkilo, bet ir A. Brazausko kabineto duris.
© 2008 XXI amžius
|