| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Iš M. K. Čiurlionio laiškų Sofijai
Šiais metais sukanka 50 metų, kai amžinybėn išėjo pedagogė, rašytoja, M. K. Čiurlionio žmona Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (gim. 1886 03 13 Joniškyje, mirusi 1958 12 01 Kaune). Čia publikuojami laiškų fragmentai versti iš lenkų kalbos. Mūsų mažos tautos didysis genijus M. K. Čiurlionis paliko ne tik kelis šimtus paveikslų ir muzikos kūrinių, bet ir kelis šimtus poezijos perlų, kurie žėri visom vaivorykštės spalvom išlikusiuose jo laiškuose. Jo paveikslai pilni ne vien spalvų ir muzikos, bet ir poezijos jų muzikinė tapybinė forma ir poetinis filosofinis turinys, 1974-aisiais rašė Jonas Vytautas Nistelis (1922-1986). Jis buvo iš M. K. Čiurlionio gerbėjų būrio ir jautė turįs moralinę teisę išversti savo genialaus tėvynainio jau ne kartą publikuotus laiškus. Ir kitų tautų literatūrose žinomi atvejai, kai tą patį kūrinį verčia keli vertėjai! (Šiuos M. K. Čiurlionio laiškų poetizuotus fragmentus J. V. Nistelis išvertė ir į anglų, vokiečių ir rusų kalbas). 1902. V. 20 Be paliovos sruvena laikas. Jisai atrodo tartum simfonija, kurią orkestras groja man. Bet kažkas trukdo jos klausytis. Nesugaunu aš galbūt labai gražios melodijos ir ji pražus neišgirsta: jinai tik vieną kartą grojama nes ji yra gyvenimas. Nejau gyvenimas yra dvilypis tik žodžiuose kilnus: mes viena kalbame, o kita darome Kodėl negalime gyventi vien kilnųjį gyvenimą? Aš noriu jį gyventi, bet nemoku. Daryti gera noriu, o nežinau, kas gėris. Jaučiu, kad klystu, tačiau esu per silpnas. Nejau gyvenimas yra tiktai alga, namai ir sotus valgis, tik rūbai gražūs, nuobodūs pažįstami ir jų banalūs plepalai? Nejaugi visa tai yra gyvenimas Dienos ilgos kaip metai. Ateitis čionai pavirsta praeitim, pilna kvailybių pjuvenų. Kaip visa tai juokinga ir bjauru. Ir liūdna 1902. V. 26 Nepagaunamieji pinigai! Kiek daug jų pasaulyje margam. Jie vartosi storose piniginėse ir bankų seifuose. O mano kišenėje (kur jie taip reikalingi) jų nėra O gal gerai, kad nėra 1902. XI. 15 Pasistatysiu aukštą kuorą su atsiskyrėlio cele, kurios langai į keturias šalis pasaulio žvelgs. Klausysiuos ten tylaus lietuviškų pušų ošimo. o Ratnyčėlė bėgs pro šalį Kaip gera nuolat užsimiršt, kuo tu vardu, iš kur eini, į kokį tikslą. Kaip gera žvelgt į viską kūdikio žvilgsniu, pasaulio grožiui atvertom plačiai akim. Kaip gera būtų niekad neprabusti ir nesužinoti, kad nesupranti kažko paties svarbiausio. Dangus iš ūkanos nuaustas tartum iš voratinklio sidabro gijų. Kur ne kur danguj žvaigždė lyg pasiklydus musė voratinklin pakliuvusi sparneliais aukso virpa. O vidury dangaus mėnulis voras stebi viską didelėj šventoj tyloj 1908. IV. 14 Šešėlis mano eina nuolatos šalia manęs. Aš pripratau prie jo ir paklausau dažnai klaidingų patarimų. Seniai pametęs savo kelią būčiau, jei ne mano kelrodė žvaigždė ji veda visuomet mane. Šešėlis mano auga saulei leidžiantis visi šešėliai tįsta. Ir aš bijau saulėlydžio Vaizduotės mano tamsūs debesys pakilo aukštyn, į šviesų dangų, mesdami šešėlį. Mačiau aplink pavasarį, kai medžiai uždegė žiedų sietynus ir prasidėjo rytmečio tylaus didžioji šventė. Aš būčiau daug kalbėjęs, mylimoji mano, tačiau tie debesys apniaukė visą dangų ir aš tylėjau. Leisk man akis paslėpti tavo delnuose ir nematyti debesų, man nuo kaktos pakylančių. 1908. VI. 4 Tyliai vakaras uždega žvaigždes ir nusilenkia nakčiai, kuri ateina didelė, tyli, žavinga. Koks stebuklingas buvo rytas! Kaip buvo nuostabu galvot apie tave, įsižiūrėjus į tolimą gimstančią šviesą Ar tu girdi tą tylumą, kuri dabar mane apgaubia? Tik medžių siluetai ir tyla Ir tu 1908. VI. 9 Dabar naktis, visi sumigę, tik aš kalbuosi su tavimi mes susitikome prie jūros, skambant giesmei tūkstančių arfų, o begalinis neaprėpiamas ir amžinasis jūros horizontas žvelgė į mus ir mokė didžių dalykų 1908. VI. 24 Nebežinau, kur dingsta laikas, kur viskas prapuola. O aš keliauju tolimiausiais horizontais savo išsvajotojo pasaulio. Kitiems jis keistas, bet man jame be galo gera. Siela net juokiasi iš laimės. Koks aš dėkingas Tau, kad Tu esi! Kad Tavo akys iš dangaus man spinduliuoja. Kad Tavo delnai tartum du baltieji debesėliai laimina upes ir vieškelius. Koks aš dėkingas Tau, kad Tu esi! Žvejojau aš ir broliai sidabrinį rytmetį. Matau atplaukia valtis lyg stebuklas pilna brangakmenių ir tu tarp jų spindėdama. Dabar mes plauksim jau kartu vienoje valtyje anapus horizonto, kur didelė šviesi tyla ir baltuose žieduos užmigusi varpų auksinių muzika. Kur ta banga, kuri kadaise nešė tavo deimantinę valtį į mano krantą? 1908. VI. 24 Šiandien tą liūdną pilką dieną ar atsimeni, kiek buvo saulės mumyse ir virš mūsų, ar atsimeni tą šiltą lietų ir tą kalnelį su gražiu reginiu nuo jo? O, atrodo, tai taip toli ir taip seniai net abejot imu, ar buvo tai tikrovė. 1908. VIII. 29 Peterburgas miestas iš granito. Viršum jo granitinis dangus. Migla, pilna degtinės tvaiko ir keiksmų, po miestą klajoja. O žmonių veidai čia geraširdžiai, jų akys vaikiškos pažvelgia į mane. Bet kiek čia vargo, Dieve mano! 1908. IX. 8 Kaip nuostabu pas mus namuos: visi tarpusavy gyvename tarsi nesudrumsta spalvų harmonija. Senutis mūsų namas, apsuptas obelų nulinkusiom šakom nuo vaisių, ir reginys į pievas, į kalvelę kadagių, į mišką, už kurio kasvakar saulė leidžiasi Kaip nuostabu pas mus namuos: visi tarpusavy gyvename tarsi puikaus akordo skambesys! 1908. X. 11 Atsimeni tą juodąjį saulėlydį ir jūrą? Atsimeni, kaip grojo ir dainavo bangos mums? Atsimeni, kaip kamuolį šviesos tu man tiesei? Atsimeni? o mes tada pažįstami nebuvom 1908. X. 15 Migla kokia ji nuostabi. Ji prieš mane ir už manęs. Koks stebuklingas miestas migloje! Migla migla, aplink migla. Tačiau ji išsisklaido ir lieka kasdienybė. Bet pažvelgei tu šviesiomis kaip jūra akimis... Vienatvė mano mokytoja ir mano bičiulė. Vienatvėje Tave regiu ir jaučiu Tave. Vienatvėje galiu ramiai svajot ir dirbti. Vienatvėje tyliai kalbuosi su Tavimi. Mes skrendame viršum juostuoto žemės kilimo, viršum kaimelių ant kalvų, viršum miškų, suraišiotų upelių sidabriniais siūlais. Kaip stebuklinga! Kaip stebuklinga! Mes skrendame virš jūros, virš okeanų. Takais prie jų ateina žmonės, žvelgdami su ilgesiu, stebėdamies su baime. Kaip stebuklinga! Kaip stebuklinga! 1908. X. 31 Kad tu inotum, kad žinotum! Vakar niūrioji liūdesio dvasia juodais sparnais nusileido ant manęs. Šiandien man virš galvos suspindo dvylika vaivorykščių. Audra artėja, o mes tartum vaikai gaudome žaibus delnais 1908. XI. 1 Nepyk. Rašyk. Tuojau. Ir daug. Labai karštai myliu. Žinai? Nepyk... Gerai? 1908. XI. 4 Tamsu net skauda širdį. Lange dangaus kvadratas mažas, labai tirštos miglos ir debesų aptrauktas. Ant popieriaus mažų skiautelių nupiešiu savo sielvartą ir begalinį ilgesį tavęs nes verkti gėda man 1908. XI. 8 Kai panorėsime dangus mums nusileis ir jūra bus sekli! Kai panorėsime ir laimė nuostabi pas mus ateis! Kai panorėsime 1908.XI.11 Laba diena! Kaip gera man pabust su mintimi apie tave. Šiandien regiu tave baltųjų debesų valtelėj aplinkui skraido laumžirgiai tamsiai žydri ir auksinės plaštakės. Kaip man šviesu ir gera vienatvėj su tavim! 1908. XI. 12 Laba diena! Jau vėl viena diena praėjo. Jau vėl viena diena arčiau susitikimas mūsų! Kada mąstau apie tave, išnyksta laikas ir erdvė, užplūsta ilgesys platus kaip jūra ir kaip dangus gilus. Vienatvėje aš kalbinu tave ir laukiu, kad ištartum mano vardą. 1908. XI. 13 Laba diena! Kad tu žinotum, kaip liūdna man šiandien, kaip baisiai liūdna. Tamsu, tarytum saulė būtų nusileidus jau iš pačio ryto. Prasideda pilka diena be spindulėlio džiaugsmo. Iš dangaus vis krinta snaigės skaisčios Jas purvan sumindo. Juodos valandos mano gyvenimo. 1908. XI. 14 Čia viskas yr tiktai pusiau, tik laikinai. Savęs aš nerandu čia buvime šitam. Atsimenu tikrai, kas buvo. Mąstau ir apie tai, kas bus. O kas dabar yra kažkur pradingsta: negaliu surast gyvenime nei dabarties, anei savęs. Kaip keista Man dabartis atrodo tartum gatvės klegesys, kurio girdėt nenori, o vis dėlto girdi. Kaip keista Reikia laukti Ilgai ir kantriai laukti ir viskas bus gerai! O laikas velkasi siaubingai pamažu! Reikia laukti 1908. XI. 17 Tu atvažiuok greičiau. Traukinys skubės kaip slibinas ugninis per laukus, miškus ir kalvas, tuneliais pralįs ir neš tave. Širdis tuksena tavo vardą tu atvažiuok greičiau. 1908. XI. 19 Mano mintys kaip išgąsdintos žuvėdros skraido pulkais sidabrinio rytmečio migloj virš jūros. Norėčiau tau sukurt simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingosios kalbos, iš žvaigždžių mirgėjimo, iš mūsų lietuviškų dainų ir iš bekraščio savo ilgesio. Norėčiau aš užkopti į viršukalnes aukščiausias, glamonėjamas baltų mieguistų debesų, ir iš šviesiausiųjų žvaigždžių nupinti tau vainiką. Norėčiau apsiausti tave gegužio gėlių kvepėjimu. Norėčiau tau po kojų patiest kilimą, austą iš voratinklių auksinių, iš baltesnių už sniegą chrizantemų, kad ant jo klausytumeis tylos, kuri yra Naujos Kalbos giesmė. Mes žiūrime drauge į tas pačias žvaigždes, nors esame toli toli nuo vienas kito. Tegu tos žvaigždės tau pasako, kaip kenčiu aš ilgesio akimirkom. Ar susitiksime ir mes, kaip susitinka mūsų mintys skaitau aš tavo laišką skamba man jo muzika. Kai mes ilsėjomės savųjų svajonių oazėj, kokoso palmių pavėsyje, pakilo sunkūs debesys ir jų šešėliai tartum gedulas aptemdė dykumą. Mes buvom ramūs. Nuolankūs liūtai laižė tavo pėdas. Tu šypsojais. Nes mudu esame ir Amžinybė, ir Begalybė! 1908. XI. 22 Mudu eisime drauge ir pievom gėlėtom, ir akmenuotais keliais. Ateisime prie rūmo, šimtmečiais žmonijos statomo. Įmūrysim jo sienon nors po vieną plytą. Kas mūsų vargas gyvenimo rytmetį! Mes būsime laimingi! O ar dabar mes nesame laimingi? 1908. XI. 26 Nėra tokių viršūnių, į kurias įkopti mums drąsos pritrūktų. Rūstus likimas susigės, išvydęs mūsų šypsenas. Į mūsų namus niekada neateis gyvenimo proza skarmaluota! Tu vaidilutė būsi namų židinio! Sudegs gyvenimas mūsų ant visagalio amžinojo meno aukuro! O tu taip toli, taip toli Laikas eina palengva (kaip senas elgeta, kuris pavargęs nuolat ilsis) O kelias tolimas 1908. XI. 30 Tavo žodžiai tarsi kalnų upokšnis, nutviekstas įkvėpimo vaivorykštės. Juodas rašalas laiškuos prabyla: ir vakarinės žvaigždės mirksi, ir šaltinis čiurlena, ir senas miškas šlama. O kartais tyluma daugiau pasako. Ar mūsų mintys tarsi įsimylėję balandžiai susitiks pusiaukelėj? 1908. XII. 7 Dangus toks didelis ir giedras Gyvenimo grožis bekraštis ir neištirtas Pro langą žiūri sutemos baisios ir sunkios jos nori mano širdies šviesą užgesinti
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |