Giesmė išėjusiesiems
Rimantas KLEVEČKA
Pirmosios lapkričio dienos. Nesvarbu kokios jos būtų pilkos, susisupusios į tirštų ūkų skarą ar, kaip šiemet, nuspalvintos ilgesingos auksinės rudens saulės šviesos, tačiau paskutiniai žiedai ir naktyje žibančios žvakių liepsnelės mūsų mintis būtinai kreipia į praeitį, primena tuos, kurie gyveno šalia ir buvo mums brangūs. Visi Šventieji ir Vėlinės. Tai ne tik atminties, pagarbos metas, bet ir laikas, kai keliame klausimus apie žmogaus gyvenimą, jo pabaigą ir prasmę.
Neatskiriama Vėlinių dalis maldos už mirusiuosius. Gražiausia ir prasmingiausia malda, skiriama išėjusiems amžinybėn tai gedulingos šv. Mišios Requiem. Gilios prasmės kupini, iš šimtmečių ataidintys Requiem tekstai įkvėpė ne vieną menininką ir tapo daugelio muzikos šedevrų sukūrimo akstinu. Bene garsiausias nemirtingo austrų genijaus V. A. Mocarto Requiem. 1791 metais, kai buvo sukurtos garsiosios Mišios, V. A. Mocartas rašė: Aš jaučiu, man kužda nuojauta, kad mano valanda atėjo, einu į mirtį, sutiksiu ją anksčiau nei būčiau galėjęs pasidžiaugti savo talentu. Ir iš tiesų jo Requiem kupinas neišvengiamo žmogaus likimo nuojautos, nerimo, kurį numalšinti gali tik tikėjimas Amžinybe.
Kauniečiams (ir ne tik jiems) geriau pajusti Vėlinių dvasią, pamąstyti apie tai, kas praeina ir kas amžina, jau daugelį metų skatina Kauno valstybinis choras, vadovaujamas profesoriaus Petro Bingelio, kurio repertuare V. A. Mocarto Requiem skamba nuo 1971 metų.
Šiais metais odė žmogaus likimui skambėjo net keliose šventovėse. Dramatiškasis Dies irae ir graudusis Lacrimosa aidėjo po gotikiniais Žeimių Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo, Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčių skliautais. Įspūdinga istorinių šventovių kadaise statytų didžiųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų, priglaudusių kunigaikščių Radvilų, grafų Korwin-Kosakovskių palaikus, architektūra bei jos fone skambantis Requiem išraiškingai bylojo apie neišsemiamas žmogaus galimybes, dvasios didybę, o drauge apie žmogiškosios būties laikinumą ir trapumą, apie tai, jog mirtis nepaiso luomų, titulų, konfesijų, o amžinybės akivaizdoje svarbus tik tikėjimas ir atlikti geri darbai. Vėlinių dieną Requiem suskambo ir Kaune, Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, vargiai talpinusioje visus, atėjusius atiduoti pagarbą išėjusiesiems.
V. A. Mocarto Requiem reikšmingas ne tik Kauno valstybinio choro kolektyvui, bet ir pastarųjų dešimtmečių Lietuvos valstybingumo istorijai 1991 metų sausį, kai daina ir giesmė buvo vienintelė beginklės tautos pasipriešinimo priemonė okupantų tankams, Kauno valstybinio choro atliekamas Requiem suskambėjo kaip rauda gedint kritusiųjų už tėvynės laisvę.
Klausantis šio kūrinio apima ypatingas jausmas. Prof. P. Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras pakeri ne tik profesionalumu, puikiu dainavimu, tačiau ir atlikimo įtaigumu. Garsų jūroje baugiai suskamba trimitas, primenantis kvietimą stoti į paskutinį teismą, pranašystė apie rūsčią ir lemtingą dieną, o greta aidi sielos prašymas vardan dieviškojo gailestingumo atleisti kaltes. Requiem poveikis akivaizdžiai atsispindi klausytojų veiduose kasdienius rūpesčius nustumia gilūs apmąstymai dėl ko gyvename šioje žemėje, į kur keliaujame.
Nuoširdžiai dėkojame Kauno valstybiniam chorui, Kauno miesto simfoniniam orkestrui, solistams J. Žilinskaitei, J. Šalčiūtei, M. Zimkui, A. Kulakauskui, koncerto rėmėjams, o ypač meno vadovui ir vyr. dirigentui prof. P. Bingeliui už šias rimties ir susimąstymo akimirkas, pripildytas kilnios, žmogaus dvasią Dievop pakylėjančios muzikos.
© 2008 XXI amžius
|