|
Tarpuvaldžio dilemos
Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS
Lietuvoje vis dar tęsiasi tarpuvaldžio etapas. Lapkričio 17 dieną Seimas jau rinkosi į pirmąjį posėdį, tačiau naujos Seimo valdžios ir vyriausybės formavimas realiai užtruks apie mėnesį, tad nauja valdžias pradės dirbti tik apie gruodžio vidurį. Regėsime ir kai kurių paradoksų, nes nueinančioji valdžia neetiškai bando priminėti sprendimus, kuriuos reikėtų palikti naujos valdžios kompetencijai. Lapkričio 17 dieną Vilniuje pasirašyta koalicinė sutartis dėl Seimo daugumos formavimo. Sutartį pasirašė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Liberalų sąjūdžio, Tautos prisikėlimo partijos ir Liberalų ir Centro sąjungos vadovai.
Aiškėja naujųjų ministrų ir Seimo vadovų kandidatūros. Seimo pirmininko pavaduotojais įvardijami Tėvynės-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas Česlovas Stankevičius, Liberalų sąjūdžio atstovas Algis Kašėta bei Liberalų ir centro sąjungai atstovaujantis Raimundas Šukys. Užsienio reikalų ministro postas atiteks Lietuvos ambasadoriui Didžiojoje Britanijoje Vygaudui Ušackui, socialinės apsaugos ministru taps Seimo narys konservatorius Rimantas Dagys. Aplinkos ministro postą rengiasi užimti Tautos prisikėlimo partijos atstovas Vincas Babilius, kultūros šios partijos atstovas aktorius Remigijus Vilkaitis. Vidaus reikalų ministro postas turėtų atitekti LCS atstovui Rimantui Palaičiui, šios partijos lyderis Arturas Zuokas atsisakė pasiūlymo tapti sveikatos apsaugos ministru.
Ekonominė padėtis, jos raida ir tolesnės
ekonomikos vystymosi perspektyvos yra vienas aktualiausių šios dienos klausimų. Šiuo metu svarstomas mokesčių reformos variantas, kad visi mokesčiai būtų suvienodinti, tai yra gyventojų pajamų mokestis mažinamas iki 20 proc. ir iki 20 proc. didinami PVM ir kai kurie kiti mokesčiai. Pirmiausia, jei gyventojų pajamų mokesčiai išliks vienodi, tai reikš socialiai neteisingos mokesčių sistemos išlikimą. Daugelyje demokratinių valstybių egzistuoja progresiniai mokesčiai, kai minimalias pajamas gaunantys asmenys moka 15-16 proc., kiek didesnes 20-22 proc., dideles pajamas gaunantys 28-30 proc. ir didžiausias pajamas gaunantys 40 proc. mokesčių, yra kur kas teisingesni. Nuostabą kelia ir planai kelti autorinius mokesčius nuo 15 iki 20 proc. Šie mokesčiai paliestų didelę dalį žurnalistų, dailininkų, kitų kūrybinių darbuotojų, ir dabar gaunančių palyginus nedideles pajamas. Be to, iškyla ir kiti klausimai. Nuo šio rudens drastiškai pakilo mokesčiai už šildymą, net 40-70 proc. Nuo Naujųjų metų brangs elektra, o dėl to kils ir kitos kainos. Norint išvengti neigiamų socialinių padarinių, labai aktualus pensijų indeksavimas, algų kėlimas valstybinio sektoriaus darbuotojams. Daugelyje Europos kraštų kainos irgi gana smarkiai kyla, tačiau ten gyvenantys žmonės turi daugiau finansinių rezervų. Vidutinės algos daugelyje senųjų Europos Sąjungos šalių svyruoja nuo 2000 iki 4000 eurų. Kur kas didesnės nei Lietuvoje ir minimalios pajamos. Minimalus atlygis Kipre siekia 700 eurų, Ispanijoje 800 eurų, Prancūzijoje 1000 eurų, Airijoje 1500 eurų. O gandai ir kartais skelbiama informacija apie Vakaruose didėjančias maisto ir kitų prekių kainas yra gerokai perdėti. Žinoma, jei žmogus maistą ar drabužius pirks prestižinėse Londono ar Paryžiaus parduotuvėse, jis paklos tikrai apvalias sumas. Bet kuklesnėse Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos miestų parduotuvėse ar provincijos prekyvietėse maisto kainos nežymiai skiriasi nuo Lietuvos parduotuvėse esančių maisto kainų. Kai kurios prekės yra dvigubai brangesnės, kai kurios tik 20-30 proc. brangesnės. Ypač skiriasi demokratinių šalių ir Lietuvos ar Latvijos pensininkų pajamos. Jei didžioji dalis mūsų pensininkų gauna 200-300 eurų dydžio pensijas, tai kitose demokratinėse šalyse daugumos pensininkų pajamos svyruoja nuo 1200 iki 2700 eurų per mėnesį.
Lietuvoje vis ryškiau kyla valdymo proble-
mos. Tai, kad kai kurioms ministerijoms vadovauja ne ministrai, o kai kurie jų pavaduotojai, nėra normalu. Įdomu pastebėti ir tai, kad kai kuriose ministerijose tam tikri departamentai yra virtę miniministerijomis, kuriose karaliauja niekieno nekontroliuojami šių departamentų vadovai. Į šį reiškinį į formaliąją ir faktinę, tikrąją valdžios hierarchiją, vertėtų pažvelgti plačiau.
Alternatyvūs valdžios centrai buvo paplitę dar nuo LDDP valdymo laikų. Tuo metu mūsų kraštą valdė keli nomenklatūros veikėjų klanai, susilieję su EBSW, Luoke ir dar keliomis aferistų grupuotėmis. Nuo 1996 metų rudens į valdžią atėjus konservatoriams ir krikščionis demokratams, vėl buvo atstatyta kur kas skaidresnė valdymo sistema. Bet po 2000 metų įsigalėjo alternatyvūs valdžios centrai. G. Kirkilo vyriausybėje premjero patarėjas A. Januška įgijo neribotą valdžią, jo įtaka tapo didesnė nei kai kurių ministrų, o kiti A. Januškos vadovaujamo klano veikėjai A. Pocius, A. Valionis ir dar kai kurie pasižymėjo destruktyvia veikla. Šio klano iždininkas oligarchas R. Stonys rūpinosi valdančiųjų partijų ir įvairių reikalingų žmonių finansavimu. Tokia demokratija visai neprimena teisinės valstybės nebent kokią bananų respubliką. Ir naujajai valdžiai iškyla uždavinys atkurti normalią demokratinę valdymo sistemą.
Valstybės tarnybos
kadrų klausimai yra pakankamai mįslingi. Žiniasklaidos priemonės atkreipė dėmesį į dabartinio Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotojo Sauliaus Trečekausko karjerą. Daug svarstoma apie tai, kaip šis buvęs ugniagesys, vėliau dirbęs barmenu ir vairuotoju, staiga pakilo karjeros laiptais ir jau 2004-2006 metais ėjo tuometinio finansų ministro Z. Balčyčio patarėjo pareigas, o iš šio posto persėdo į VMI viršininko pavaduotojo kėdę. Tos aplinkybės būtų gal ir ne tokios svarbios, jei ne kur kas išraiškingesnės kitos S. Trečekausko biografijos detalės. 1986-1991 metais S. Trečekauskas dirbo Klaipėdoje ugniagesiu, nuo 1991 metų vidurio iki metų pabaigos prekybiniame laive barmenu. Vėliau jis dar kurį laiką dirbo barmenu vienoje Klaipėdos kavinėje ir pusmetį ėjo paslaptingos valstybinės įmonės Kopos ūkvedžio pareigas. Vėliau įvyko esminis posūkis S. Trečekausko gyvenime. Jis išvyko į Kauną ir 1994-1996 metais buvo asmeninis EBSW koncerno prezidento Gintaro Petriko vairuotojas. Vis dėlto S. Trečekauskas nebuvo paprastas vairuotojas. Teigiama, kad jis ne tik vežiojo G. Petriką, bet ir išvežiodavo pinigus reikalingiems žmonėms iš EBSW juodųjų kasų (1993-1996 metais EBSW koncernas mokėjo išmokas kai kuriems ministrams ir kitiems valstybės pareigūnams. Tie pinigai būdavo mokami kas mėnesį). Nuostabą kelia tokie Petriko parankinio karjeros vingiai. Demokratinėse valstybėse į įtakingus valstybinius postus nepriimami finansinių aferistų ir kitokių abejotinos reputacijos veikėjų aplinkoje dirbę žmonės, nes jie nėra patikimi dėl buvusių ryšių ir sąsajų, jie gali būti šantažuojami, be to, gali būti išlaikę ryšius su šešėlinio pasaulio veikėjais.
Pirmajame Seimo posėdyje dalyvavęs Lie-
tuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pasakojo, kad posėdžio išvakarėse kartu su kitais vyskupais meldėsi už Lietuvą Aušros vartų koplyčioje. Besimelsdamas jis suprato, kad Seimui iš jo reikia ne patarimų, o maldos pagalbos, todėl pažadėjo kartu su kitais vyskupais nuolat melstis už naujojo Seimo narius. Be to, vyskupas išvydo lyg ir ženklą Seimui. Besimeldžiant pasirodė tarsi dangaus ženklas graži vaivorykštė. Tai buvo malonus sutapimas. Tegul ši per šv. Mišias pasirodžiusi vaivorykštė tampa dangaus ženklu, kviečiančiu Lietuvos visuomenę į taikų sugyvenimą, o naująjį Seimą į vieningą darbą Lietuvos ir jos žmonių labui, kalbėjo arkiv. S. Tamkevičius.Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS
Lietuvoje vis dar tęsiasi tarpuvaldžio etapas. Lapkričio 17 dieną Seimas jau rinkosi į pirmąjį posėdį, tačiau naujos Seimo valdžios ir vyriausybės formavimas realiai užtruks apie mėnesį, tad nauja valdžias pradės dirbti tik apie gruodžio vidurį. Regėsime ir kai kurių paradoksų, nes nueinančioji valdžia neetiškai bando priminėti sprendimus, kuriuos reikėtų palikti naujos valdžios kompetencijai. Lapkričio 17 dieną Vilniuje pasirašyta koalicinė sutartis dėl Seimo daugumos formavimo. Sutartį pasirašė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Liberalų sąjūdžio, Tautos prisikėlimo partijos ir Liberalų ir Centro sąjungos vadovai.
Aiškėja naujųjų ministrų ir Seimo vadovų kandidatūros. Seimo pirmininko pavaduotojais įvardijami Tėvynės-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas Česlovas Stankevičius, Liberalų sąjūdžio atstovas Algis Kašėta bei Liberalų ir centro sąjungai atstovaujantis Raimundas Šukys. Užsienio reikalų ministro postas atiteks Lietuvos ambasadoriui Didžiojoje Britanijoje Vygaudui Ušackui, socialinės apsaugos ministru taps Seimo narys konservatorius Rimantas Dagys. Aplinkos ministro postą rengiasi užimti Tautos prisikėlimo partijos atstovas Vincas Babilius, kultūros šios partijos atstovas aktorius Remigijus Vilkaitis. Vidaus reikalų ministro postas turėtų atitekti LCS atstovui Rimantui Palaičiui, šios partijos lyderis Arturas Zuokas atsisakė pasiūlymo tapti sveikatos apsaugos ministru.
Ekonominė padėtis, jos raida ir tolesnės ekonomikos vystymosi perspektyvos yra vienas aktualiausių šios dienos klausimų. Šiuo metu svarstomas mokesčių reformos variantas, kad visi mokesčiai būtų suvienodinti, tai yra gyventojų pajamų mokestis mažinamas iki 20 proc. ir iki 20 proc. didinami PVM ir kai kurie kiti mokesčiai. Pirmiausia, jei gyventojų pajamų mokesčiai išliks vienodi, tai reikš socialiai neteisingos mokesčių sistemos išlikimą. Daugelyje demokratinių valstybių egzistuoja progresiniai mokesčiai, kai minimalias pajamas gaunantys asmenys moka 15-16 proc., kiek didesnes 20-22 proc., dideles pajamas gaunantys 28-30 proc. ir didžiausias pajamas gaunantys 40 proc. mokesčių, yra kur kas teisingesni. Nuostabą kelia ir planai kelti autorinius mokesčius nuo 15 iki 20 proc. Šie mokesčiai paliestų didelę dalį žurnalistų, dailininkų, kitų kūrybinių darbuotojų, ir dabar gaunančių palyginus nedideles pajamas. Be to, iškyla ir kiti klausimai. Nuo šio rudens drastiškai pakilo mokesčiai už šildymą, net 40-70 proc. Nuo Naujųjų metų brangs elektra, o dėl to kils ir kitos kainos. Norint išvengti neigiamų socialinių padarinių, labai aktualus pensijų indeksavimas, algų kėlimas valstybinio sektoriaus darbuotojams. Daugelyje Europos kraštų kainos irgi gana smarkiai kyla, tačiau ten gyvenantys žmonės turi daugiau finansinių rezervų. Vidutinės algos daugelyje senųjų Europos Sąjungos šalių svyruoja nuo 2000 iki 4000 eurų. Kur kas didesnės nei Lietuvoje ir minimalios pajamos. Minimalus atlygis Kipre siekia 700 eurų, Ispanijoje 800 eurų, Prancūzijoje 1000 eurų, Airijoje 1500 eurų. O gandai ir kartais skelbiama informacija apie Vakaruose didėjančias maisto ir kitų prekių kainas yra gerokai perdėti. Žinoma, jei žmogus maistą ar drabužius pirks prestižinėse Londono ar Paryžiaus parduotuvėse, jis paklos tikrai apvalias sumas. Bet kuklesnėse Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos miestų parduotuvėse ar provincijos prekyvietėse maisto kainos nežymiai skiriasi nuo Lietuvos parduotuvėse esančių maisto kainų. Kai kurios prekės yra dvigubai brangesnės, kai kurios tik 20-30 proc. brangesnės. Ypač skiriasi demokratinių šalių ir Lietuvos ar Latvijos pensininkų pajamos. Jei didžioji dalis mūsų pensininkų gauna 200-300 eurų dydžio pensijas, tai kitose demokratinėse šalyse daugumos pensininkų pajamos svyruoja nuo 1200 iki 2700 eurų per mėnesį.
Lietuvoje vis ryškiau kyla valdymo problemos. Tai, kad kai kurioms ministerijoms vadovauja ne ministrai, o kai kurie jų pavaduotojai, nėra normalu. Įdomu pastebėti ir tai, kad kai kuriose ministerijose tam tikri departamentai yra virtę miniministerijomis, kuriose karaliauja niekieno nekontroliuojami šių departamentų vadovai. Į šį reiškinį į formaliąją ir faktinę, tikrąją valdžios hierarchiją, vertėtų pažvelgti plačiau.
Alternatyvūs valdžios centrai buvo paplitę dar nuo LDDP valdymo laikų. Tuo metu mūsų kraštą valdė keli nomenklatūros veikėjų klanai, susilieję su EBSW, Luoke ir dar keliomis aferistų grupuotėmis. Nuo 1996 metų rudens į valdžią atėjus konservatoriams ir krikščionis demokratams, vėl buvo atstatyta kur kas skaidresnė valdymo sistema. Bet po 2000 metų įsigalėjo alternatyvūs valdžios centrai. G. Kirkilo vyriausybėje premjero patarėjas A. Januška įgijo neribotą valdžią, jo įtaka tapo didesnė nei kai kurių ministrų, o kiti A. Januškos vadovaujamo klano veikėjai A. Pocius, A. Valionis ir dar kai kurie pasižymėjo destruktyvia veikla. Šio klano iždininkas oligarchas R. Stonys rūpinosi valdančiųjų partijų ir įvairių reikalingų žmonių finansavimu. Tokia demokratija visai neprimena teisinės valstybės nebent kokią bananų respubliką. Ir naujajai valdžiai iškyla uždavinys atkurti normalią demokratinę valdymo sistemą.
Valstybės tarnybos kadrų klausimai yra pakankamai mįslingi. Žiniasklaidos priemonės atkreipė dėmesį į dabartinio Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotojo Sauliaus Trečekausko karjerą. Daug svarstoma apie tai, kaip šis buvęs ugniagesys, vėliau dirbęs barmenu ir vairuotoju, staiga pakilo karjeros laiptais ir jau 2004-2006 metais ėjo tuometinio finansų ministro Z. Balčyčio patarėjo pareigas, o iš šio posto persėdo į VMI viršininko pavaduotojo kėdę. Tos aplinkybės būtų gal ir ne tokios svarbios, jei ne kur kas išraiškingesnės kitos S. Trečekausko biografijos detalės. 1986-1991 metais S. Trečekauskas dirbo Klaipėdoje ugniagesiu, nuo 1991 metų vidurio iki metų pabaigos prekybiniame laive barmenu. Vėliau jis dar kurį laiką dirbo barmenu vienoje Klaipėdos kavinėje ir pusmetį ėjo paslaptingos valstybinės įmonės Kopos ūkvedžio pareigas. Vėliau įvyko esminis posūkis S. Trečekausko gyvenime. Jis išvyko į Kauną ir 1994-1996 metais buvo asmeninis EBSW koncerno prezidento Gintaro Petriko vairuotojas. Vis dėlto S. Trečekauskas nebuvo paprastas vairuotojas. Teigiama, kad jis ne tik vežiojo G. Petriką, bet ir išvežiodavo pinigus reikalingiems žmonėms iš EBSW juodųjų kasų (1993-1996 metais EBSW koncernas mokėjo išmokas kai kuriems ministrams ir kitiems valstybės pareigūnams. Tie pinigai būdavo mokami kas mėnesį). Nuostabą kelia tokie Petriko parankinio karjeros vingiai. Demokratinėse valstybėse į įtakingus valstybinius postus nepriimami finansinių aferistų ir kitokių abejotinos reputacijos veikėjų aplinkoje dirbę žmonės, nes jie nėra patikimi dėl buvusių ryšių ir sąsajų, jie gali būti šantažuojami, be to, gali būti išlaikę ryšius su šešėlinio pasaulio veikėjais.
Pirmajame Seimo posėdyje dalyvavęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pasakojo, kad posėdžio išvakarėse kartu su kitais vyskupais meldėsi už Lietuvą Aušros vartų koplyčioje. Besimelsdamas jis suprato, kad Seimui iš jo reikia ne patarimų, o maldos pagalbos, todėl pažadėjo kartu su kitais vyskupais nuolat melstis už naujojo Seimo narius. Be to, vyskupas išvydo lyg ir ženklą Seimui. Besimeldžiant pasirodė tarsi dangaus ženklas graži vaivorykštė. Tai buvo malonus sutapimas. Tegul ši per šv. Mišias pasirodžiusi vaivorykštė tampa dangaus ženklu, kviečiančiu Lietuvos visuomenę į taikų sugyvenimą, o naująjį Seimą į vieningą darbą Lietuvos ir jos žmonių labui, kalbėjo arkiv. S. Tamkevičius.
© 2008 XXI amžius
|