Atnaujintas 2008 m. lapkričio 19 d.
Nr. 87
(1680)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Poetė kviečia budėti

Prof. Ona VOVERIENĖ

Poetės Marijos Žarkauskaitės knyga „Vienatvės skonis“ (V., 2005) – gražiai išleista, meniškai apipavidalinta dailininkės Taidos Balčiūnaitės piešinėliais. Viršelyje – moteris, viena ranka spaudžianti paukštį prie krūtinės, kita tiesianti tris baltas lelijas – gal saulei, gal žemei, gal žirgeliui. Tik poetė ir dailininkė tą galėtų paaiškinti… Nuotaiką papildo knygos anotacija, nuteikianti… pasiskaitymui prieš miegą, nes „eilėraščiuose atsiskleidžia jautri siela, subtilus žvilgsnis į save ir artimųjų vidinį pasaulį“. Tokiam pasiskaitymui nuteikia ir kuklus autorės prisistatymas:

iš tylos iš gilios

nebūties nebylios

ateinu į skambėjimą šitą


iš gležnumo gėlės

nemarumo vėlės

nekviesta, nelaukta,

 neprašyta

Kiekvienas poetas taip ateina į gyvenimą – nekviestas, nelauktas, neprašytas… Svarbu, kaip jam seksis kilti iš žemės slėnių į kalnus… O gal ir į nemirtingumo aukštumas. Juk daugelis poetų, ypač moterų ir lieka kaip tas prie krūtinės spaudžiamas paukštis – vienu sparnu į dangaus žydrynę, o kitu – į žemę…

Poetei M. Žarkauskaitei, atrodo, tas negresia – jai pavyko savo eilėraščių rinktine pakilti į dangaus žydrynę abiem sparnais, įveikus žemės trauką, atsiskleidžiančią jos kūryboje subtiliu žvilgsniu į moters sielos virpesius, džiaugsmus ir praradimus, laimės pojūtį ir liūdesį, pakilti iki tėvynės meilės, patriotizmo ir pilietiškumo aukštumų. Man tas svarbiausia.

Pirmosios poetės eilės, sukurtos 1967-1970 ir vėlesniais metais – lyriškos, mąslios, perteikia turtingą ir plastišką jaunos, išsilavinusios mergaitės jausmų gamą, žengiant pirmuosius žingsnius į jai dar nepažįstamą pasaulį, nežinomą ateitį…

Užsisvajojusi pušelė

Rymo ant žalio upės kranto.

Pamos lydėdama šakelėm...

…………………………

Paklaus jinai dulkėtą kelią,

Kur skuba žmonės?

Ko neranda?

Kas ta „užsisvajojusi pušelė“ sužinome iš trumpos biografijos. Poetė Marija Žarkauskaitė gimė 1949 m. spalio 11 dieną kelyje… Gal tai ir nulėmė jos ir jos poezijos likimą. Vos ketverių metukų neteko tėvelio. Mama su dukrele persikėlė gyventi į Voniškių sodžių netoli Varėnos. Baigė Varėnos vidurinę mokyklą ir muzikos klasę, 1970-1975 metais Vilniaus universitete studijavo Filologijos fakultete. Dirbo mokytoja Marcinkonių vidurinėje mokykloje, vėliau „Vakarinių naujienų“ redakcijoje, žurnale „Tautinė mokykla“, nuo 1993 metų – laikraštyje „Lietuvių godos“… ir keliavo – iš Vilniaus į gimtąją Dzūkiją

Takais Zervynų, Pamerkių,

Kur miškas miško klausos.

Pasiklausyk ir tu sykiu,

Kol jie dar saule prausias…

Ar gali dzūko širdžiai būti kas mieliau, kaip „samanbarzdžiai medžiai“ ir „dvasia senolių“, sauganti piliakalnius, ir pati Lietuva, kaip motina,

Sugrubusiom rankom nuo vėjo,

Nuo pikto, ledinio, skaudaus

Akim užverktom tu stovėjai

Prie vieškelio amžių klaidaus...

Ir lydėjo ji savo vaikus į Rytus ir Vakarus vergijon, žuvo vaikai...

Ir žaizdos negyja, negyja

Širdim išdžiovinta likai…                      

Man rūpėjo, kodėl tokia įvairiapusiška, graži ir turtinga jausmais knyga pavadinta vienatvės vardu. Poetei

... Vienatvė – lyg amžinas vergas

Pro dienas, ne žvainas,

O tik varganas pilkasermėges,

kai kartu dar ne tu…

Eilėraštyje „Vienatvė“ poetė guodžiasi:

Ir nebebus, kas ranką tiesia,

Gūdžiausią valandą būties,

Ir niekam niekad nebešviesiu

Tyliuoju liūdesiu žvaigždės….

Matyt, tą paslaptį tik Lietuvos poezijos istorija kada nors atskleis… O man žiūrint iš tolo atrodo, kad tame vienatvės, liūdesio ir kančios žaizdre kaip tik ir gimė tikra Poetė – ne eiliuotoja…. Vėlesnė jos kūryba, netgi tais pačiais metais parašyta, matyt, po kažkokio dvasinio lūžio, jau kitokia – pilietiška, mąstanti, matanti, girdinti, analizuojanti ir jau suvokianti tai, kas sunkiai pasiekiama… žemės ir slėnių žmogui.

Kasdien po akmenį į širdį –

Po antracito žiūpsnį – melo

Ir niekas niekad nesušildys –

Širdis į akmenį sušalo…


Nebepraeit, neprasimušti –

Visi keliai klasta žymėti…

Švelnumas, peraugęs į rūstį,

Nors pirštai lūkesčiu žemėti…

Kiekvienas sovietinio režimo laikotarpis turėjo savo spalvą. Brežnevinis – stagnacijos, kaip ir dabartinis brazauskinis-juršėniškasis-bernatoniškasis. Istorija kartojasi, nesvarbu, kad ne toje pačioje vietoje. Tas pamokas, rodos, visi praėjome, deja, dabar Lietuvoje vėl jas priversti esame kartoti.

Lietuvos Atgimimą poetė sutiko džiaugsmingai, nors ir su abejonėmis dėl jos ateities. Ne be pagrindo. Ji klausia:

Vienintele mano, Tėvyne,

Ir kas, pasakyk, Tu esi?

Ar Žalgirio kardas plieninis?

Ar rytmečio saulė šviesi?

Lietuvos atgimimo rytmečio saulė, nušvitusi laisve, deja, buvo trumpa – ją aptemdė komunizmo šmėkla, kalbėjusi lietuviškai, o vėliau – ir Sausio 13-osios tankai, nešę mirtį. Tą naktį, kaip rašo poetė, pasaulis ilsėjosi „aklas ir kurčias“, o Lietuva plūdo krauju.

Pro tankų žlegesį, pro klyksmą

Jų vikšrų traiškomos minios... –

Ach... nepalikit, ach... tik nepalikit

Glėbyje žmogžudžių gaujos...

O radijas iš Sitkūnų visomis kalbomis šaukėsi pasaulio pagalbos:

Ar girdit? Ar kas nors dar girdit?

Tai – paskutinis balsas Lietuvos…

Pabūklų salvėmis per širdį –

Per pačią širdį… Kurgi Jūs?

Žuvo tą naktį keturiolika. Lietuvos laisvė springo krauju. Tačiau Lietuva, suklupusi iš skausmo, sukaupusi paskutines jėgas, atsikėlė ir atsistojo… palaidojo savo  didvyrius, žuvusius už  jos laisvę, maldomis ir giesmėmis juos į Antakalnio kapines palydėjo.

Deja, raudonoji šmėkla, kol mes verkėme, apraudojome savo žuvusiuosius ir gydėme žaizdas, jau rezgė klastos voratinklius ir padedama svetimųjų suspėjo sukaupti savo jėgas ir visa šėtoniška galia 1992 rudenį atėmė iš mūsų laisvę... Ir vėl poetės kūryboje skamba dzūkiška rauda:

Ak, Lietuva, Motin, Tėvyne,

Tai kurgi tavieji vaikai?

Ar Baltijos šėlsmo švininio

Viena pasilikti likai...


Visai be sūnų Gedimino,

Be Vytauto Didžio vaikų

Ir atpildo kardo plieninio

Nebėr kam pakelt?

Per sunku?

Kaip senolės dzūkės rauda skamba poetės žodžiai, skaudžiai į širdį belsdamiesi. Poetės širdis verkia ir vaitoja, žvelgdama į mūsų tautą, suvargusią ir pavergtą, balsuojančią už svetimtaučius, atsibasčiusius iš Rusijos platumų, tik šį kartą ne su durtuvais, kaip Stalino žaliakepuriai, kurie žudė mūsų žmones, o melu ir klasta manipuliuojančiais žmonių protais, apgaulingais pažadais ir menkavertėm dovanėlėm verčiančiais vergais ir žudančiais dvasiškai… Kaip komunizmo šmėkla iki šiol vis dar tebesibasto po Europą, taip jos materializuoti pavidalai dabar blaškosi po Žemaitiją ir visą Lietuvą, kvailindami žmones...

Kas beliko iš mūsų tautos? Kad ir lietuviškai šnekančios...

Šaltaširdžiai, akli, užkietėję, atėję iš dienos vakarykštės

Nebematome nieko, negirdim.

Vienus trupinius renkam nuo stalo...

geležim mums išdegino širdis

Ir į ledą jos virto, sušalo...


Nebyliais likom, zombiais, mankurtais

Laimės varpui staiga nuaidėjus.

Nebepajėgiam priešintis smurtui

Ir raudonojo maro idėjoms...

Šimtmečiais tautos gyvybę išlaikė Lietuvos kaimas, jos šaknis gaivino ir puoselėjo kaimo šviesuoliai. Tik kas iš jo dabar beliko?

Medžius iškirto. Šaknis išrovė.

Medes išdraskė. Namus išgriovė.

Nyku ir tuščia ant lauko pliko –

Vien širdy, dvasioj viskas išliko...

O juk dar tik prieš kelis dešimtmečius, dar prieš ant durtuvų atneštą Stalino saulę čia sodai „ošė, žiedais rasoti“, „derliumi lūžo“, „paukščiai čiulbėjo“, „gervės klykė“, „laumės drobules miglų vis klojo“, į kiekvieną sodybą vedė takeliai gėlėti. O kas  beliko? Kelis dešimtmečius kaimas

Gėrė ir gėrė, keikės, dainavo,

Šitaip skandino širdgėlą savo.

O prasigėrę, viską pamiršę

Viens kitą drabstė purvais, įniršę


Gėrį pamynę, garbę nušlavę

Pelnė girtuoklių nelabą šlovę…

Kažin ar pajėgs žemė motulė, net ir Viešpaties vardą kartodama, „prikelti, pasėti duonai ir laisvei/ išblaivint galvas jaunų artojų?“ Kažin? Gal po šimto metų...

Tik juoda neviltis komunistams sugrįžus į valdžią švelnios moters širdyje galėjo prabilti tokiomis eilėmis:

Tai kiek gi budeliai dar gali

Rankas mazgotis tamsoje?

Klupdyti naivią mūsų šalį

Rudens raudono rasoje?

Šalia nevilties, „kuri tik vėjų rože žydi“ ir „svarina nuovargis rankas“, iš poetės širdies gelmių veržiasi tarsi žemės gimtosios rauda ir skundas, kad „broleliai, broliai, brolužėliai“ galveles glaudžia „po akmeniu, ar grumstu“, „raudom motulių užliūliuoti“ po „Lietuvos dangum bežvaigždžiu“.

Kardai nuo Žalgirio rūdija,

Pakelt jų niekas jau negali –

Tik troškios, slopios melo gijos

Juodais voratinkliais – po šalį…


Tik  plėšrūs maitvanagiai suka

Ratus, o sako, kad ereliai.

Ar jiems lemtis Tėvynės rūpi?

Ar ciniškiau dar elgtis gali?

Viltis miršta paskutinė. Ir poetė savo „Testamente“ kviečia jos neprarasti:

Nenuleiskime rankų, budėkim.

Juk dar esame Dievo vaikai.

Laisvą ateitį lyg duonos riekę

Dar pavargusiom rankom laikai…

 Manau, stiprus, pilietiškas žodis, keliantis ir kviečiantis į kovą su raudonuoju rudeniu, užpildantis tą poezijos tuštumą, kuri atsirado mirus tautos šaukliams Bernardui Brazdžioniui ir Kęstučiui Geniui gali prikelti tautą. Juk gal dar ne visa tauta mirė? Gal dar joje yra nenutautėjusių, nesuslavėjusių lietuvių, išsaugojusių Žalgirio ir pokario karžygių geną širdyse? Reikia tokių eilių ir tokių žodžių, keliančių ir vedančių. Ir jeigu Lietuvoje jau nebeliko tikrų vyrų, tai tegul į kovą už teisingumą ir Lietuvos laisvę ves bebaimės moters balsas. Tegul skamba, šaukia ir kelia poetės žodis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija