| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Dvarininkų Montvilų kultūriniais keliais Bronius VERTELKA
Montvilos sena, kilminga giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnaus Montvido. Pagal 1834 metų sąrašus Montvilų giminei priklausė Gudelių, Vaivadiškių, Veronainių, Antakalnio, Verškainių, Žypronių, Karpiškių, Kreivių, Mitėniškių (nuo 1840 m.), Troškūnų (nuo 1850 m.) dvarai. Lapkričio 12-ąją Panevėžio kraštotyros muziejuje vyko konferencija Dvarininkų Montvilų kultūriniais keliais. Pranešimą Dvarininkų Montvilų kultūriniais keliais, parengtą Jonavos kraštiečių klubo Žeimių ainiai pirmininko Artūro Narkevičiaus, perskaitė visuomeninės organizacijos Juškonių bendruomenės centras pirmininkas Raimundas Volbergas. Stanislovas Montvila, gimęs 1841 metais prie Šėtos, Mitėniškių dvare, baigė gimnaziją aukso medaliu, mokėsi Maskvoje, vėliau studijas tęsė Krokuvoje. Dalyvavo 1863 metų sukilime, ties Biržais buvo sužeistas. Po sukilimo persikėlė gyventi į Troškūnus, užsiėmė verslu ir labdaringa veikla. Apie 1906 metus savo dvare įsteigė ir išlaikė lietuvišką ir lenkišką mokyklą nepasiturinčių tėvų vaikams. 1913 metais Panevėžyje, priešais spirito gamyklą, atidarė naują teatrą. Pastatas buvo įrengtas pagal aukščiausius to meto reikalavimus ir talpino apie 400 žiūrovų. Juozapas Montvila gimė 1850 metais Mitėniškėse. Baigė teisės mokslus Sankt Peterburgo universitete, studijavo filosofiją Berlyne, gilinosi į ekonomiką ir sociologiją Vienoje bei Krokuvoje. 1885 metais tapo vienu iš Vilniaus žemės banko direktorių ir čia dirbo iki mirties. J. Montvila subūrė apie 20 organizacijų, tarp jų ir plačiai išgarsėjusią muzikinę draugiją Liutnia (1905-1940). Prisidėjo kuriant Meno ir mokslo muziejaus draugiją (1906), Vilniaus mokslo bičiulių draugiją (1907). 1903 metais rėmė Krokuvos draugijos Sztuka parodos eksponavimą Vilniuje. Nuo 1888 metais J. Montvila vadovavo Vilniaus labdarystės draugijai, o 1911 metais pastatė jai naujus namus. Pranciškonų vienuolyno rūmus, kuriuos perėmė iš miesto valdybos, suremontavo, įkūrė įvairias vaikų ir varguomenės rėmimo institucijas. Greta jo vadovaujamos Vaikų globos draugijos veikė stalių, šaltkalvių, knygrišių dirbtuvės. Nelegaliai steigė privačias mokyklėles. Druskininkuose ir Lentvaryje organizavo vaikų vasaros stovyklas, įkūrė Šv. Zitos tarnaičių draugiją (1901), Vilniaus Kaminų priemiestyje išplėtė Šv. Vincento vargšų namus. Vaikų globos draugijai 1904 metais pastatė naują namą su dirbtuvėmis. Kitą prieglaudą-mokyklą 1911 metais pastatė Rasų kolonijoje. R. Volbergas konferencijai skaitė ir savo pranešimą Montvilų palikimas: praeitis ir dabartis. Jame pasakojo apie Juozapą Montvilą žymiausią Montvilų giminės atstovą, buvusį Žemės banko valdytoją, Vilniaus miesto dūmos narį ir komisijos, kuri nuo 1900 m. pabaigos rūpinosi Vilniaus miesto elektrinės statyba, pirmininku. Ir šiandien galima gėrėtis J. Montvilos iniciatyva 1902 metais virš Vilniaus miesto centrinės elektrinės bokštelio pastatyta, sovietmečiu nuversta ir 1994 metais atstatyta skulptūra Elektra. Montvilų giminėje XIX-XX amžiais buvo populiarus Stanislovo vardas. Senasis Stanislovas Montvila iš dvarininkų Hopenų 1850 metais Troškūnuose įsigijo dvarą. Pasinaudoję besivystančio kapitalizmo idėjomis Montvilos XIX amžiaus pabaigoje dvarą pritaikė ūkinei veiklai. Jame iki 1940 metų užsiėmė žemdirbyste, gamino spiritą, laikė malūną, pieninę. Dabar šis dvaras vadinamas Smėlynės dvaru, jame išlikę 15 balto mūro pastatų. Stanislovas Montvilas (1850-1916) 1890 metais Panevėžyje įsigijęs kaulų malimo įmonę pertvarkė ją į mielių ir spirito gamyklą. Veikė ji daugiau nei 100 metų. Pastaraisiais metais įmonei, vadinamai Sema, buvo paskelbtas bankrotas. Aleksandras Montvila prieš Antrąjį pasaulinį karą valdė ne tik Troškūnų, bet ir Verškainių prie Pabaisko bei Antakalnio dvarus Ukmergės rajone. Dvarai turėjo tvenkinius, parkus. Vincentas Montvila (1841-1903), baigęs Peterburgo technologijos institutą, tapo sodininku-ekspertu, 1898-1903 metais netgi vadovavo Rusijos sodininkystės Vilniaus skyriui. Savo dvare Vaivadiškiuose užveisė didelį vaismedžių medelyną. Montvilų giminę primena ir Pagirių miestelio (Kėdainių r.) kapinėse išlikusi koplyčia, 1823 metais statyta kunigo Petraškos, o 1883 metais atnaujinta dvarininko Vincento Montvilos. Koplyčios sienoje yra ne tik atnaujinimo data, bet ir Montvilų giminės palaikų kriptos. Vilnietė prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė kalbėjo apie Montvilų giminę kaip kultūros puoselėtoją. 1913 metais Panevėžio mielių ir spirito fabriko savininkas bei Troškūnų dvarininkas Stanislovas Montvila mieste ant Nevėžio upės krantų, prie buvusios šaltkalvių dirbtuvės, pristatė priestatą, skirtą darbininkų laisvalaikiui, ir jame atidarė teatrą. Per dvejus metus čia buvo pastatytos 26 vienaveiksmės komedijos. Miestelėnai mielai lankėsi apie 300-350 vietų turėjusioje salėje, dalyvavo iki paryčių trukusiuose vakaruose. Pasilinksminimuose grodavo vietinis pučiamųjų orkestras. 1919 metais teatre pirmą kartą buvo pastatyta ir suvaidinta V. Paulausko operetė Kaminkrėtys ir malūnininkas. 1940 metais šiame pastate buvo atidarytas Panevėžio dramos teatras, išgarsinęs Lietuvą ir Panevėžį kaip teatrinės kultūros kraštą. Viešnia iš sostinės prof. dr. R. Aleknaitė-Bieliauskienė su širdgėla kalbėjo, kad dabar apleistas teatro pastatas, paverstas statybinių medžiagų sandėliu, nyksta be pagarbos istorijai, iškiliems jos žmonėms ir dabarčiai. Troškūnų dvaro savininkas Stanislovas Montvila turėjo didžiulės įtakos žinomo muziko Mykolo Karkos gyvenime. Mirus jo tėvui, dvarininkas motinai davė darbo virtuvėje, o našlaitis galėjo mokytis pas Troškūnų bažnyčios vargonininką Joną Balčiūną. S. Montvilos pageidavimu maldos namuose jis buvo subūręs berniukų chorą, kuriame giedojo ir Mykoliukas. Penkiolikos metų jis jau mokėjo vesti chorą, vargonuoti dviem manualais, savarankiškai vesti liturgines apeigas. Apie Stanislovo Montvilos kino teatrą kalbėjo kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, panevėžiečio inžinieriaus energetiko Gražvydo Jono Gudyno paruoštą pranešimą Juozapas Montvila filantropas, Vilniaus elektrinės įkūrėjas perskaitė šio muziejaus darbuotojas Algimantas Kavaliauskas, kraštotyrininkės Onos Čiukšienės pranešimą Stanislovo Montvilos mielių ir spirito fabrikas: įkūrimas ir veikla iki 1940-ųjų metų perskaitė muziejininkė Joana Viga Čiplytė. Tuo metu muziejuje veikė ir fotografijų paroda, skirta dvarininkams Montviloms.
Autoriaus nuotraukos
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |