|
Politinių ideologijų istorija ir šiuolaikinė demokratija. Ką turime bendro?
Tomas LAVIŠIUS
Gyvename politiniame pasaulyje. Visi visuomeniniai dariniai žmonijos istorijoje buvo daugiau ar mažiau politiški. Dar Aristotelis yra suformulavęs teiginį, jog visi esame politiniai gyvūnai. Šiandienos politinių įvykių kontekste tai ypač aktualu. Praūžus Seimo rinkimų politinei kampanijai prisimename politinių partijų ir atskirų politikų deklaruotas vertybes bei pažadus rinkėjams, tik, ko gero, ne kiekvienas atkreipėme dėmesį į politikų deklaruojamų siekių tapatumą vienai ar kitai politinei ideologijai. O būtent politinė ideologija, pagal tai, kokiai politinei srovei priklauso partija, turėtų būti pagrindu politikų deklaruojamoms vertybėms ir siekiams. Bent jau taip yra įprasta Vakarų pasaulyje, kuris gali pasidžiaugti gerokai gilesnėmis demokratinės politinės minties tradicijomis.
Prancūzijos didžioji revoliucija šiuolaikinės demokratijos formuotoja
Žvelgiant į XX amžiaus politines idėjas, reikia atsižvelgti į kelių šimtmečių senumo istoriją. Čia glūdi daugumos dabartinių ideologijų šaknis, nors pati demokratijos prasidėjo dar nuo antikos laikų. Vis dėlto šiuolaikinio politinio spektro formavimosi pradžia galima laikyti XVIII amžiaus pabaigą. Samprotavimų apie politinių ideologijų raidą riba aiškiausia būtų pasirinkti Prancūzijos didžiąją revoliuciją.
Prancūzijos didžioji revoliucija apibrėžė naujų institucijų, visų pirma partijų, atsiradimą. Tai buvo partijos, susitelkusios kovoti dėl valdžios ir atstovauti tam tikriems interesams. Būtent iš jų veiklos kryptingumo ir ėmė rastis politinės ideologijos. Ano meto įvykių amžininkai klasifikavo šiuos darinius pagal vietas tuometinio parlamento rūmuose. Dešinėje pusėje posėdžiavo senosios tvarkos šalininkai, kitoje salės pusėje jos priešininkai, kairieji. Posėdžių salės viduryje buvo tų organizacijų ir pažiūrų atstovai, kurie laikėsi nuosaikios nuomonės abiejų pusių deklaruojamos politikos atžvilgiu. Tokia visuma vėliau imta vadinti politiniu spektru, reprezentuojančiu visų visuomenės politinių pozicijų visumą. Šios sąvokos išliko, jas iš prancūzų perėmė Europos, o vėliau ir pasaulio politikai. Iki šiol skiriame kairiuosius, dešiniuosius ir centrą.
Politinės ideologijos ir vertybės
Pagrindinių politinių srovių ideologinės nuostatos kito istorijos bėgyje. Greta klasikinių demokratinės politinės minties ideologijų egzistuoja ir radikaliosios, dažniausiai susijusios su nedemokratiniais valdymo metodais, nuomonių pliuralizmo ribojimu ir draudimu bei žmogaus teisių suvaržymais. Tačiau čia kalbėsime tik apie demokratines ideologijas, kurių egzistavimas svarbus mūsų visuomenei, kaip piliečių teisė pritarti vienoms ar kitoms politinių partijų programų nuostatoms. Šios nuostatos, kaip minėta, pirmiausiai turėtų remtis politinės ideologijos vertybėmis, o tik vėliau konkrečiais politiniais žingsniais.
Europoje formuojantis demokratinei visuomenei, sulyginus piliečių teises į nuosavybę ir randantis rinkos ekonomikos dėsniams, užgimė liberalizmo idėjos. Šią politinę ideologiją ankstyvojoje jos raidos stadijoje (iki XX a. pradžios) galima tapatinti su laukinio kapitalizmo dėsniais. Šios ideologijos pradininkas A. Smitas teigė, jog visuomenei yra naudingiausias modelis, kuriame būtų koncentruojamasi ties privačių interesų tenkinimu ir atmetamas socialinio reguliavimo reikalingumas.
Liberalizmas pasisakė už laisvos rinkos, kurioje valstybė atliktų tik elementarias administravimo funkcijas, egzistavimą. Nuo XX a. pradžios, valstybėse vystantis socialinės apsaugos sferai, grynojo liberalizmo idėjos buvo peržiūrėtos ir atsirado vadinamasis socialinis liberalizmas. Buvo sutikta, jog valstybės reguliavimas yra reikalingas, tačiau neatsisakyta tokių liberalių idėjų, kaip progresiniai mokesčiai ir privataus verslo poreikių tenkinimo viršenybė.
Kaip priešprieša liberalizmo ideologijai gimė konservatizmas. Priešingai nei į rinkos dėsnius besiorientavęs liberalizmas, konservatizmas deklaravo tradicijų, bendruomeninių vertybių, krikščioniškosios moralės, stiprios valstybinės valdžios ir šeimos instituto svarbą. Šių laikų konservatizmo pradininku pripažįstamas E. Berkas. Jo supratimu, pagrindinis konservatizmo ideologijos principas yra išlaikyti esamos padėties darną ir tvarką, kurios principus nustato religija ir tradicija.
Tradicijos laikymasis garantuoja stabilumą. Priešingai nei įprasta manyti, konservatoriai neneigia evoliucijos ir laiko ją faktu. Tačiau ji privalo būti nuosekli ir laipsniška, radikalūs revoliuciniai pokyčiai negalimi. Kitas būdingas klasikinio konservatizmo bruožas visuomenės hierarchinės struktūros, kaip tvarkos palaikymo būdo, akcentavimas. Įvairios visuomenės dalys užima skirtingas pozicijas ir atlieka skirtingas funkcijas visumos labui. Šiuolaikinis konservatizmas pakoregavo savo idėjas. Tradicijos akcentas suprantamas daugiau filosofiškai, o ne kaip idėjinis postulatas. Kai kurie konservatizmo bruožai, šeimos, kaip visuomenės svarbiausios ląstelės, interesų gynimas persipina su kitos klasikinės politinės ideologijos socializmo arba socialdemokratijos idėjomis.
Socializmo ideologija neturi nieko bendro su radikaliomis marksizmo ir komunizmo dogmomis ir Vakarų pasaulyje tapatinama su socialdemokratija. Dar kitaip ši ideologija gali būti vadinama reformistiniu socializmu, atribojant jį nuo minėtų radikalių ideologijų, kurios savo ruožtu skirstomos į anarchistinį (P. Prudono, M. Bakunino idėjos) ir revoliucinį (K. Markso filosofija) socializmą. Tiesa, XVIII a. pabaigoje XIX a. pradžioje gyvenęs socializmo ideologijos pradininkas R. Ovenas buvo gana radikalus ir pasisakė už visuotinį darbo ir gėrybių perskirstymą, nes, pasak jo, pats individas dėl subjektyvių asmenybės bruožų negali susikurti tinkamos gerovės. Šiuo metu tokios idėjos yra laikomos utopinėmis.
Demokratinėje visuomenėje socializmo ideologija remiasi idėja, jog yra būtinos reformos, palaipsniui legaliai sukursiančios socialinį teisingumą ir gerovę. Valstybė turi būti efektyvi skirstytoja ir garantuoti gerovę ne tokioms turtingoms socialinėms grupėms. Valstybinė ekonominio gyvenimo kontrolė, darbo rinkos priežiūra, progresyvinių mokesčių sistema pagrindiniai socialdemokratų ekonominės politikos kanonai.
Ideologijų priešprieša ir panašumai
Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje atskirų politinių ideologijų akcentuojamos vertybės niveliuojasi, perimdamos viena kitos bruožus. Tai akivaizdžiai buvo galima pastebėti ir neseniai įvykusių Seimo rinkimų metu. Tai neturėtų kelti nuostabos, nes politinių partijų pagrindinis tikslas legaliomis priemonėmis patekti į valdžią, kad įgyvendintų užsibrėžtus tikslus. Visuomenės parama gyvybiškai būtina kiekvienai iš politinių jėgų, todėl politinės partijos nevengia elgtis fragmentiškai, savo programose iškeldamos tikslus, iš tiesų būdingus skirtingoms politinėms ideologijoms. Kita vertus, deklaruojamų idėjų panašumai yra neišvengiami dėl bendrų demokratinių vertybių principo, kuris yra pagrindiniu aspektu, jungiančiu skirtingas ideologijas.
Pilietinės visuomenės narių teisė rinktis nulemia vienos ar kitos politinės jėgos atėjimą į valdžią. Lemiamu čia turėtų būti vidinių vertybių matas ir palankumas politinei ideologijai, kaip vertybių visumai.
© 2008 XXI amžius
|