Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Asyžiaus dvasios“ dvelksmas

Mindaugas BUIKA

Tarptautinio maldos už taiką susitikimo Kipre emblema

Šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas ir vadovas prof. Andrea Rikardis

Kipro Stačiatikių Bažnyčios primas arkivyskupas Chrizostomas II

Popiežius drąsina „nešti taikos ugnį“

Tarptautinė katalikiška Šv. Egidijaus bendruomenė toliau realizuoja popiežiaus Jono Pauliaus II pradėtą tarpreliginių taikos susitikimų ciklą. Nuo 1986 metų šv. Pranciškaus mieste Asyžiuje įvairių religijų vadovai drauge su Romos vyskupu susirinkę malda prašo Viešpaties susitaikymo ir santarvės malonės planetai. Tokie susitikimai, rengiami kasmet vis kitoje vietoje, suburia šimtus žymių dvasininkų, politinių ir socialinių veikėjų. Dvidešimt antrasis toks suvažiavimas, kurio tema „Taikos  civilizacija tikybų ir kultūrų dialoge“, lapkričio 16-18 dienomis vyko Kipro sostinėje Nikozijoje. Surengti tokį susitikimą daugiau kaip tris dešimtmečius prievarta padalintoje Viduržemio saloje-valstybėje pasiūlė Kipro Stačiatikių Bažnyčios vadovas arkivyskupas Chrizostomas II. Šiemetiniame renginyje vėl dalyvavo krikščionių, musulmonų, judėjų, budistų, sikhų ir kitų tikybų atstovai iš Europos, Azijos, Afrikos ir Amerikos. Pranešimus skaitė ir kelių Viduržemio pajūrio šalių prezidentai bei vyriausybių vadovai. (Renginio dalyvius sveikino Kipro prezidentas Dimitras Christofiasas.) Popiežius Benediktas XVI laišku pasveikino Kipro susitikimą. Per Vatikano valstybės sekretorių kardinolą Tarcizijų Bertonę perduotame sveikinime Šventasis Tėvas, priminęs savo pirmtako Dievo tarno Jono Pauliaus II iniciatyvą, pabrėžė, jog taika tarp religinių bendruomenių įmanoma tik plėtojant „dialogą tarp brolių“. Tai reiškia priimti kiekvieno „teisingą, tikrą ir abipusį supratimą“ bei dalytis tuo, kas visus vienija, ir mesti „taikos dovanų“. Tik taip įmanoma bendrystė „daugiaformėje ir daugiaveidėje lingvistinėje erdvėje“, kurią Kūrėjas patikėjo kiekvieno žmogaus atsakomybei bei gėriui.

Priminęs šį popiežiaus Benedikto XVI mokymą kartu su apaštaliniu palaiminimu kardinolas T. Bertonė perdavė jo padrąsinimą „nešti taikos ugnį, palaikomą kasdieniais broliškos meilės ir draugiškumo gestais“.

Kipro kongreso teminių darbo grupių skaitytuose pranešimuose kartu su tradiciškai paliestomis temomis – konfliktų aptarimo, migrantų klausimų, žmogaus teisių, XX amžiaus kankinių prisiminimo ir ekumeninių problemų, buvo kalbama ir apie sunkią ekonominę padėtį pasaulyje. Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martina savo pasisakyme pabrėžė, kad dabartinė ekonominė krizė kelia grėsmę ne tik taikai, bet ir kovai su skurdu.

Vatikano atstovas pažymėjo tokį kontrastą – turtingiausioms pasaulio valstybėms sunku surinkti 50 milijardų dolerių, reikalingų „Tūkstantmečio pažangos tikslų“ programai (pagal šią programą iki 2015 metų skurdas pasaulyje turi būti sumažintas bent du kartus), o Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė „pakloja“ 700 milijardų dolerių bankų gelbėjimui. Kardinolas R. Martinas aiškino, jog pasaulio politiniai lyderiai turi pripažinti, kad dabartinė krizė gali neigiamai paveikti vargingiausių šalių stabilumą, o tai atsilieps ir tarptautinei padėčiai. Todėl krizės įveikimo planai turi iš esmės tapti „naujuoju globaliniu socialiniu ir etiniu paktu“, kuris ne tik stimuliuotų ekonomiką, stiprintų reguliaciją, bet ir skatintų solidarumą su silpnaisiais.

Ekonominė krizė skatina radikalius pokyčius

„Šiandienos ekonominės krizės, kurios pasekmių dar negalima numatyti, akivaizdoje mes turime pripažinti, kad ekonomika ir finansai yra ne viskas, ką turime, – savo pasisakymuose aiškino Šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas ir vadovas istorijos profesorius Andrea Rikardis. – Dabar, kai vis dar tiek daug skurdo, negalima neatsižvelgti į dvasinę žmogiškumo realybę. Tik taip bus galima suprasti ir kovoti su  neteisingumu, kai „nedaugelio gerovė pastatyta ant didžiulės daugybės vargų ir liūdesio“. A. Rikardis priminė ir žinomų finansininkų bei politikų – buvusio Tarptautinio valiutos fondo pirmininko Mišelio Kamderio ir buvusio Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Kofio Anano nuomonę, jog dabartinė krizė turi „tapti impulsu radikaliems pokyčiams“, kurie yra būtini. Bet šitie pasikeitimai turi įvykti tik tikro žmoniškumo dvasioje.

Kaip tik tokia yra ir tarpreligines taikos pastangas skatinanti „Asyžiaus dvasia“. A. Rikardis priminė popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus Asyžiuje per pirmąjį susitikimą 1986 metų spalio 27 dieną: „mūsų akys yra kupinos taikos vizijų, kurios skleidžia energiją naujai taikos kalbai, naujiems taikos gestams. Tai turi sutraukyti fatališkas pasidalijimų grandines, paveldėtas iš istorijos arba naujųjų totalitarinių ideologijų“. Šie Šventojo Tėvo pranašiški žodžiai netrukus buvo patvirtinti taikiai užbaigiant komunizmo ideologijos pagimdytą sovietinę epochą, siekusią kurti naują brandžią ateitį, kuri remtųsi žmogiškąja laisve. Pasitvirtino ir žymiojo mąstytojo Andrė Malro pranašavimas, kad „XXI amžius bus religijos amžius arba jo iš viso nebus“.

Iš tikrųjų dabar religijos viešai vaidina žymiai svarbesnį vaidmenį nei prieš dvidešimt metų, nepaisant net sekuliarizmo pastangų nustumti tikėjimą į visuomeninio gyvenimo pašonę. Kita vertus, per islamiškojo ar induistinio ekstremizmo apraiškas dabar stebimas priešingas dvasingumui siekis – panaudoti religiją vidaus ar išorės konfliktų ar net karų skatinimui. Mes vėl turime kalbėti apie religinį fundamentalizmą, šventvagiškai Dievo vardu plėtojantį smurtą ir neapykantą. „Religijos gali būti kaip vanduo, užgesinantis neapykantos liepsną, ar degalai, kurie ją sustiprina, – pripažino A. Rikardis. – Dėl šios priežasties visos religijos turi stengtis tobulinti taikos kalbą, visuomenėje skatinti Dievo paiešką, kuri veda į taikų dvasios gyvenimą, kas glūdi kiekvienos religijos šerdyje“.

Šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas priminė, kaip praėjusių metų Neapolio susitikime kalbėdamas įvairių religijų atstovams popiežius Benediktas XVI pabrėžė šį „Asyžiaus dvasios“ aspektą. Šventasis Tėvas sakė, kad ji priešinasi bet kuriai smurto formai ir bet kokiam piktnaudžiavimui religija šiam tikslui pasiekti. „Konfliktų apimto pasaulio akivaizdoje, kai smurtas teisinamas Dievo vardu, svarbu tvirtinti, kad jokia religija negali tapti prievartos įrankiu, – teigė Benediktas XVI. – Taip pat joks blogis ir smurtas negali būti teisinamas Dievo vardu. Priešingai, religijos gali ir turi siūlyti brangiuosius savo resursus taikios žmonijos kūrimui, kalbėti apie taiką tiesiog į žmogaus širdį“.

A. Rikardis aiškino, jog dabartinė krizė yra gera pamoka tiems, kurie manė, jog rinkos ekonomika gali užtikrinti taikią ir gerovės kupiną ateitį. To ji negali padaryti, kaip ir kiekviena šalis, kad ir kokia galinga ji būtų (Irako konflikto pamokos). „Naujasis taikos pasaulis yra galimas ne kaip kokios nors magijos vaisius, bet kaip kantrus sambūvio civilizacijos kūrimo procesas – per kasdienį dialogą, pagarbą kitų laisvei ir įvairovei, per solidarumą vargšams, mažiesiems, per gyvybės globą visose jos apraiškose“. Būtent to moko visos religijos, skatindamos remtis Dievo pagalba ir pagarba visiems.

Kipro konflikto perspėjančios pamokos

Kipre vykusiame susitikime buvo paliestas ir skaudus šalies padalijimo klausimas, iškilęs po to, kai 1974 metais Turkija okupavo šiaurinę salos dalį, įkurdama Kipro turkų „federacinę valstybę“, kurios niekas, išskyrus pačią Turkiją, iki šiol nepripažino. Turkija šią intervenciją pavadino „taikos palaikymo operacija“, neva siekiant apsaugoti vietos turkų nacionalinę mažumą nuo galimo Kipro prijungimo prie Graikijos. (Vėliau panašias karines „taikos operacijas“ įvykdė Rusija, įkurdama Padniestrės „valstybę“, kad vietos slavai nebūtų kartu su Moldova inkorporuoti į Rumuniją, bei aneksuodama Gruzijos regionus – Pietų Osetiją ir Abchaziją, taip neva gindama tenykštes etnines grupes.)

Minėta Kipro okupacijos ir padalijimo istorija ir šios problemos nesprendimas yra gera pamoka tiems, kurie galvoja, kad narystė NATO ar Europos Sąjungoje yra patikima garantija absoliučiam saugumui bei teritoriniam vientisumui. Juk agresyvioji Turkija priklauso NATO su atitinkamais narystės įsipareigojimais, o Kipras, nors ir yra įstojęs į Europos Sąjungą, tačiau atgauti prarastą teritoriją turi nedaug daugiau galimybių nei Gruzija ar Moldova. Kalbėdamas apie savo šalies tragediją Kipro arkivyskupas Chrizostomas susitikimo dalyviams priminė, kad dėl Turkijos invazijos 200 tūkstančių žmonių (40 proc. šalies gyventojų) tapo pabėgėliais. Jiems nebuvo leista likti savo namuose netgi okupacijos sąlygomis. Į pabėgėlių gyventas vietas šiaurinėje Kipro dalyje iš Turkijos buvo atgabenta panašus skaičius turkų, kas reiškia faktinį „etninio valymo“ vykdymą. Šioje teritorijoje buvo sugriauta, uždaryta ar paversta mečetėmis daugiau kaip 500 bažnyčių, priklausančių Europos krikščioniškajam paveldui.

„XXI amžiuje, kai Europa yra suvienyta, Nikozija yra padalinta okupacijos siena, – kalbėjo arkivyskupas Chrizostomas II. – Kai vizos visur yra naikinamos ir žmonės turi teisę apsigyventi toje šalyje, kurioje nori, mes neturime teisės sugrįžti į savo namus, iš kurių buvome prievarta išvaryti.“ Jis pažymėjo, kad religiniai skirtumai šiame konflikte nevaidina esminio vaidmens: stačiatikiai graikai ir musulmonai turkai Kipre šimtmečiais taikiai sugyveno ir taip būtų dabar. Tiesiog Ankaros vyriausybei norisi išlaikyti okupuotą Kipro salos dalį ir ji neleidžia taikiai išspręsti konflikto. Kipro Stačiatikių Bažnyčios vadovas sakė nenorįs tiesiogiai išnaudoti Šv. Egidijaus bendruomenės surengtą tarpreliginį susitikimą savo reikalo svarstymui: „Viskas, ko mes prašome jūsų savo tautos vardu, tai padėti atkurti tikrą taiką Kipre per teisingumo ir laisvės saloje atstatymą“.

Ne laikas pasiduoti pesimizmui

Paskelbtame baigiamajame Tarptautinio maldos susitikimo kreipimesi, nors  Kipro okupantai tiesiogiai ir neminimi, pripažįstama, kad ši „sala yra sužeista“ ir meldžiamasi, kad joje būtų atstatytas teisingumas, kaip ir kitose pasaulio vietose, kurias palietė karai, konfliktai ir kitas blogis. Šv. Egidijaus bendruomenės vadovas A. Rikardis baigdamas susitikimą pripažino, kad Kipras yra „paskutinė okupuota vieta Europoje“ ir išreiškė viltį, kad ir jai išauš nauja taiki era, kaip ir „gretimam Artimųjų Rytų regionui – Irakui ir kenčiančiai Afrikai“. Kreipimesi pabrėžiamas poreikis skatinti „taikos civilizacijos“ vystymąsi, kurios labai reikia pasauliui, kad šis taptų žmoniškesnis. „Mes gyvename  sunkiu istorijos laikotarpiu – pasaulį apėmusi ekonominė krizė atnešė daug netikrumo. Daugybė žmonių yra pesimistiškai nusiteikę dėl savo ateities“, – konstatuojama Kipro susitikime priimtame dokumente. Jame pabrėžiama, kad padėties apsunkina tai, kad užuot padėję vargingesnėms turtingesnės šalys sutelkia dėmesį savo piliečių sukrėstos gerovės apsaugai. Senųjų vargšų eiles papildo nauji milijonai nuskurdusių žmonių, kurie tapo „rinkos ekonomikos aukomis, nes galvojo, kad ji visagalė“. Tačiau susitikimo dalyviai yra įsitikinę, jog dabar „ne laikas pasiduoti pesimizmui“. Siekiant sumažinti žmonių nerimą, reikia darbuotis dėl naujo taikos pasaulio, kuriame vyrautų dialogu ir pagarba silpniesiems paremtas teisingumas. Ypač pabrėžiamas dvasinio atsinaujinimo poreikis, kadangi visos „religinės tradicijos tvirtai liudija, kad pasaulis be dvasios nebus žmoniškas“. Susitikimo dalyviai taip pat teigia, kad žmonija netaps geresnė dėl „smurto ir terorizmo“, ir smerkia piktavališką Dievo vardo naudojimą kalbose apie karo galimybes. Jiems nepriimtinas ir pesimistinis teiginys  „dėl religijų ir civilizacijų sandūros neišvengiamumo“. Atvirkščiai – visų religijų išpažinėjai turi viltį ir meldžiasi, kad įsitvirtintų tikra santarvė tarp tautų ir žmonių. „Mes visi dalijamės bendru likimu: arba gyvensime kartu taikoje, arba pražūsime. Karas nėra neišvengiamas. Jis neša griuvėsius netgi laimėtojų širdyse“, – teigiama Tarptautinio maldos už taiką susitikimo dalyvių kreipimesi.

Be kita ko, dokumente pabrėžiama, kad jokia neapykanta, joks konfliktas ir jokia siena negali pasipriešinti maldos, atleidimo ir kantrios meilės stiprybei, kuri veda į supratimą ir dialogą. Tai patikima alternatyva smurtui ir kelias į taikos dovanos nusipelnymą – to Dievo meldžia visų religijų tikintieji. „Dvasingumas ir brolybė padarys šį pasaulį įmanomu gyventi. Joks karas nėra šventas. Vien taika yra šventa“, – teigiama kreipimesi, nurodant, jog šis siekis „nėra utopija“, bet pareiga kurti žmoniškesnį pasaulį.

Tęsiant popiežiaus Jono Pauliaus II įkvėptos „Asyžiaus dvasios“ temą, 23-iasis Tarptautinės maldos už taiką susitikimas numatytas Krokuvoje (Lenkija). Į jį pakvietęs ilgametis Jono Pauliaus II sekretorius Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislovas Dzivišas susirinkusiems priminė, kad kitais metais bus minima Stalino ir Hitlerio suokalbio bei Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-mečio sukaktis. Ta proga susitikimo dalyviai susitelks maldai ir netoli Krokuvos esančiame Aušvico nacių mirties lagerio memoriale. Kardinolas S. Dzivišas taip pat priminė, kad 2009-aisiais bus pažymima ir džiugi komunizmo žlugimo dvidešimtmečio sukaktis: 1989-ieji atnešė laisvę Lenkijai ir visai Rytų Europai, kartu sustiprindami viltį dėl teisingesnio ir žmogiškesnio pasaulio kūrimo galimybių.

© 2008 „XXI amžius“